Parašysiu jau ne epigrafą, o A. Hongerio parafrazę: rašytojo profesija – tai verslas žmogaus, besistengiančio gaminti daiktus, kurių niekas nenori turėti“. (L. ir m. Nr. 18, 2024, P. 4). Nežinau, ar Radviliškyje daug šviesuolių, kurie skaito šį žurnalą. Manau, smulkmena, bet pradžiai tiks.
Pradžia
Spalio 31 d. (ką, gal įvardinti kokia tai diena?). Bet to nedarysiu, nes išpjaustyti moliūgai vėpsojo iš vieno ar kito kampo. Ryt Visų šventųjų diena, bet esu gavęs pastabą, jog tai, ką prikūriau, užteks net visam lapkričio mėnesiui, bet… Nuo smulkmenų nenusigręšiu. Skelbimas laiptinėje: „Gerbiami namo gyventojai (ar reikia šauktuko, nežinau) kviečiu visus galinčius 2024 m. lapkričio 9 d. (šeštadienį) nuo 11.00 val. prisijungti prie mūsų namo aplinkos pavasarinio tvarkymo. Numatomi darbai: sutvarkyti aplinką. Pirmininkas… adresą, vardus, pavardes praleisiu, bet prisipažinsiu, jog esu senas kuinas, faktas! Ir pagal savo mąstymą ir mokymą žinau, kad po lapkričio ateina gruodis – jau žiemos vasalas. Bet nesuprantu, kuom čia dėtas pavasarinis tvarkymas. O kur dings žiema?: „lydekai paliepus, man panorėjus“, keliaus į pavasarį? Dėl visa ko pikta – nufotografavau ir supratau, kad ir be manęs esama juodojo humoro gerbėjų.
Gerbėjai
Jų yra visokių. Tarp jų ir mėgstantys Heloviną (tik neišverskite, kaip „gerą vyną“). Tai Visų Šventųjų išvakarės su persirengėliais, bauginančiomis kaukėmis ir dekoruotais moliūgais. Kaip tik spalio 31 dieną vienoje įstaigoje skaičiau „šiurpes“. Patiko visiems, net man. Po to atėjo lapkričio pirmoji. Jau Visų Šventųjų, pripažintų ir neoficialių šventųjų diena.
Pirmoji
Paskutinio rudens mėnesio diena. Dar net ne visi medžiai nusikratė lapus, o kai kurie taupys juos iki pavasario. Paskubėjusius lapus lietus priklijavo prie šaligatvių, asfalto… Ir vėjas, o anksčiau būdavo ir sniego, ledo. Į kapines buvo madinga eiti vakarop. Iš gamyklos, kurioje dirbau, net po antros valandos nakties. Buvo kiti laikai, kitokios žvakės ir rausva padangė virš nekropolio (kapinių). Buvo, bet „keitės miestai ir veidai“, o kas dar bus, galime tik spėlioti.
Spėlionės
Joms lapkričio trečia diena. Trys paaugliai ir vėl nežinau, kaip juos pavadinti, savo kelnių sėdmenimis blizgina „čiuožyklę“. Kaip šis daiktas, atkeliavęs iš sovietmečio, teisingai vadinasi lietuviškai taip pat nežinau. Vėliau trys dviejų lyčių atstovai suradę padoresnes šakas braukė į krūvą skriejančius lapus, helikopterius (malūnsparnius) primenančias sėklas. It kokie L. da Vinčiai. Mano penkiasdešimtmetį perkopęs jaunuolis (realus protinis amžius 2–3 metai) pavaikšto lapų šusnyse, o aš ir toliau blusinėju D. N. Mamin–Sibiriak knygą „Auksas“ (rusų k.) ir suprantu, kad senesnė, ypač Uralo kalba nė trupučio nelengvesnė „iššifravimui“ nei mūsų bočių kalba. Tau numuša mano papūgos plunksnomis papuoštą plikę, bet… žinau, kad ankstesniuose leidiniuose buvo ženklas „jet‘“, o f rašydavo kaip perskeltą, o (pirma lyg raidė f, o antra tai burbuliukas perbrauktas brūkšniu, pridedu rankraščio foto). Tai praeitis, o aš ne orakulas, kas bus toliau –nežinau ir man dėl to nė trupučio negėda. Nesmagiau būtų, jei nepajėgčiau pirmadienį į bibliotekos skaityklą sugrąžinti „Literatūros ir meno“ 18-ąjį numerį (vis koją kiša „šibiriakas“). Nors „Sibirietis“ keliaus į Liutkiškių kaimą, nes sesuo rusų kalboje be problemų apspjautų mane, o man tolesnis knygos likimas visai nesvarbus. Įspėju, mes ne rusai, nesiknaisiokite, o tai tik gyvenimo aplinkinės… O šiaip mano šviesios atminties, tragiškai žuvusi žmona, mano širdies skausmas, buvo teisi. Rašyti man svarbiau, nei tuštintis. Tai taip pat savitas iškrovos būdas. Aš, puikiai žinodamas, kad lapkritis, „užsikrėtęs“ mano skiltimis, it koks iškrypėlis rašau gruodžio (žiemos) mėnesiui. Rašyk, kol dar rašosi – tartų Aukščiausiasis, bet ar nereikia stabdžių? Tai akivaizdi liga, bet ne grafomanija. Rašau, kad rašyčiau. Tai įvertins skaitytojai.
Vertinimai
Kartais pagalvoju, kaip jaučiasi uodega uodegoje. Gal tai sovietinės armijos prisiminimas. Tekdavo padirbėti ir virtuvėje. Kartą skrosdamas lydeką jos virškinimo trakte radau mažesnę mažesnėje, visai miniatiūrinę. Nedetalizuosiu, bet tai buvo lapkričio 4 d., kai vienas pažįstamas pabambėjo, kad tokia diena galėjo būti lapkričio pirmoji. Galėjo, bet kam mums ta gyvenimiška filosofija, filosofavimas. O štai „Literatūros ir meno“ 18-asis numeris perspjovė visus mano lūkesčius. A. Niauronytė rašo apie virtuoziškumą kalboje, jis, pasak autorės, prasideda „be baimė kalbėti ir rašyti“. Rašytojas, poetas T. Petrulis mėgsta rašyti ranka. Tą darau ir aš, ir „visko pasitaiko“. Kartais dėl tam tikrų atsitiktinių niuansų būna, kad patirti tokių dalykų, kurių neįmanoma aprašyti. Būna, pasitaiko, tiesa retokai. Tad, kad ir kaip norėtum iškepti tik blyną… visai neapetitiškai išrodantį, ir net ko gero, saugant savo gyvybę – nevalgomą. Nors ne, galima suvalgyti ir žalsvąją musmirę, kelias, ir daugiau, bet tai bus paskutinis tavo valgis. Įnykęs į „L ir M“ to gali nebijoti. Bet prisimenu mūsų vadybininkės pastabą – „lapkričio mėnesį tavo skilčių pakaks“. Tiesa, ji nenurodė, ką turėčiau daryti, juk anksčiau „gaminau“ medžiagą net dviems leidiniams. Spėdavau. O kas iš to? Uodega – uodegoje!? Ar man ir skaitytojams to reikia? Pirmadienis už laiptinės durų kaukši valytojos įrankiai. Jie naudingesni nei mano pastebėjimai ir pamąstymai. Ir kažkaip suvoki, kad bėgti prieš traukinį ar jį atakuoti šake tikrai neverta. Net mano katė nusprendė, kad šildyti kailinius ant palangės daug maloniau. Juo labiau yra neribotas kiekis įvairaus maisto, vandens ir vaikiška vonelė su kraiku. Kaip čia man taip padykinėjus? Nepatarsite, o aš sprendimo ir nežinau. Bėda ta, kad rašau ir kaip sustabdyti tą procesą – nežinau.
Žinojimas
Jį žino vabzdžiai. Kalena į langus norėdami šiltai peržiemoti. Kai kurios musės jau įsitaisė su komfortu. Apribotas savo gobšumo, net nebedėlioju savo pastebėjimų ir minčių. Žiemai? O šiaip po truputį šąla. Jaučiu ne pagal termometrą, o savo oda. Ruduo jau finišuoja, taip lyg ir turėtų būti, o būtis – įdomus dalykas. Dažnai net nesuprantu, kodėl kadrilį šoka širdis, o galva elgiasi kaip stipriai pakaušus. Artėja ir gyvenimo žiema. Ir dar niekas nuo jos eilinių apraiškų dar niekur nepabėgo. Asmeniškai manau, kad patarlėje, kad „dviejų mirčių nebūna, o vienos neišvengti“ – klaida. Kas žino, kiek dar gyvenimų ir mirčių mes turime atsargoje. Rytų filosofai mano – daug, gal net šimtus, tik atmintis apie praėjusius gyvenimus ištrinama. Dėl šventos ramybės. Kažką pasiekę gyvenimo kelyje, gali pasirinkti kitą įsikūnijimą ir net „pasiturėti“ praėjusių gyvenimų „įrašus“. Ar mums to reikia? Man – ne. Svarbiau įdėti katei ėdalo ir sutvarkyti kraiką. Bet tai tik mano nuomonė. Jūsų gali būti absoliučiai kitokia. Taip ir turi būti. Kaip sakydavo a. a. Tėvas Stanislovas, jei daug ir teisingai meldiesi, gauni Dievo dovanų. Po to turi melstis dar daugiau, kad šias dovanas Viešpats atsiimtų. Deją, Aukščiausiasis taip pat mėgsta papokštauti. Smalsiems ir … pateiksiu vieną tokios dovanos pavyzdį – ekstrasensorinius sugebėjimus. Gilinkitės patys. Yra ir vadovėliai, evangelijos, šventi raštai ir t. t. Turiu tik vieną patarimą – nekiškite nosies ten, kur Jums nereikia. Ypač be gero mokytojo. Neužmirškite, kas šios žemės valdovas. Geresniam supratimui paskaitykite Antono Šandoro La Vėjaus „Šėtono/ Satanistinę/ Bibliją“. „Adatėlės“, kitokie spiritizmo seansai laukia kvailių. Saugumo technikos taisyklių rasite ir teosofijos veikaluose, net Igorio Kalinausko opuse „Dvasinė bendrija“. Nepakenks, patikėkite. Bet aš labai gerbiu pasirinkimo laisvę. Darykite, ką norite, tik vėliau nebambėkite, jog buvote neįspėti, nežinojote, ar buvote suinteresuoti ar pan. Apie galimas pasekmes Jums lai rašo kiti. Tačiau skyrelio pabaigai egzaminas.
Egzaminas
Kaip manote, ką po savo kūniškos mirties, nusileidęs į pragarus (būtent daugiskaitoje, kaip maldoje) veikė Jėzus Kristus. Lankėsi alaus baruose, restoranuose (pragaruose jų lyg ir nėra , neteko girdėti, skaityti). Atsakymo neduosiu. Perskaitykite D. Andrejevo „Pasaulio Rožė“. Patys sužinosite. Netiks, galite rašyti paneigimą. Taškas. Tik šio skyrelio taškas. Beje, siūlyčiau nenusiristi iki tokio lygio, kad jis padėjo velniams kūrenti katilus su smala ar galąsti šakes. Ne Jėzaus lygis. Bet, galiu brūkštelėti ir apie kitus.
Kiti
Jie veisiasi mūsų medicinoje, oficialiai ne kipšai, bet… Įtariu, kad po kai kurių žurnalisto M. Aleksiūno straipsnių buvau ligoninėje sutiktas, kaip jo „sėbras“, bendražygis. Atsirado patogi vieta prie lango, patogi lova. Žinoma, med. seselės ne daktarai, ir lapkričio 5 d. apie penktą valandą ryto atvykau į priėmimo skyrių. Nuodėmių ieškotojams priminsiu, alkoholizmo rodikliai buvo 0,00. Nuliukai. Į dantis galvos svaigulį mažinanti piliulė, – rekomendacija grįžus namo suvartoti „relanium“ tabletę. Padariau, kaip nurodė eskulapas. Be to, pusdienį vaikščiojau it „pusdurnis“. Kas kaltas? Patarėjas ar gydytojas? Nežinau, ir atkreipkite dėmesį, jog šioje skiltyje daug žodelių „nežinau“. Gydytojų nurodymai – šventi it ostijos. Seselės žino, koks aš galiu būti, gydytojai, deja, apie tai neturi nė žalio supratimo. Gal manė, pasiuntė velniop ir atsikratė, bent kiek hipochondriško kliento. Jų teisė. Asmeniškai aš manau, kad kiaulės ir Afrikoje kiaulės. O kas man uždraus? Tabletė nuo galvos svaigulio, rekomendacija išgerti „relaniumo“, be kraujo tyrimo, net neišklausius „variklio“ (širdies) fonendoskopu – viskas. Tad jei meras išspirs eilinę, netinkančią vadovę, tik pritarčiau. Tokie gydytojai – šūdas, nors ir jų tarpe pasitaiko nuostabių specialistų, bet ir už tai ačiū (ko gero vienintelis žodis, kuris pasibaigia „ū“ ilgąja. Galutinė išvada, kuria be jokios laimės paviešinu – šiuolaikiniai daktarai – mėšlas. Kiaulių? Karvių – nežinau!? – spręskite patys. Šiuolaikinės medicinos paslaugos – niekalas. Ir duok Dieve, negauti Jums jų paslaugų. Med. seselėms to netaikau. Žinau, gyvensiu tiek, kiek lemta. Vaistų nuo širdies sutrikimo (ritmo) nėra, bet kuriuo atveju turi būti žmogiškasis faktorius. Chamams, beširdžiams, visai ne vieta med. įstaigose. Skanu? Nemanau, nes galvoju apie skilties pabaigą.
Pabaiga
Skubu nuraminti, kai kuriuos gydytojus, ne Jums tai taikoma. Esant reikalui, jei darbo diena, kreipsiuos ir į savo šeimos gydytoją. Esant reikalui nebijosiu kreiptis ir į skubios pagalbos ir priėmimo skyrių, tad neįsižeiskite, jei gausite dovanų. Jei dar pajėgsiu – dovanosiu. Straipsnių pavidalu. Aš ne žurnalistas, o tik publicistas. Jei nežinia, kur prapuolęs žurnalistas Marius Aleksiūnas, suruoščiau Jums „raganų puotą“. Jis ją paruoš ir dabartinei ligoninės direktorei, merui, dar kai kam. Tad užteks, gydytojų daliai ir paskutinis mano taškas. Kad neįsivaizduotumėte esantys dievukais. Ne visi, žinoma, o dalis. Pagarbiai. Vytautas Mikalauskis. 2024-11-05 d.
P. S. Dėl savęs? Ne dėl visokių pacientų-klientų. Rekomendacija, jei turite lėšų, o dauguma jų turi, nors slepia, kreipkitės į privačias gydymo įstaigas. Sumokėsite (sveikata brangesnė už pinigus), bet nesijausite skolingas, už tai gausite puikias med. paslaugas. Ir čia aš vėl apie pasirinkimo laisvę. Norite dar pagyventi – Jūsų teisė, nenorite… Jūsų problema.
Vytautas Mikalauskis
2024-11-05
