Yra gyvenime toks keistas reiškinys. Tai atsiminimai. Prabėga pusė amžiaus ir jie tarsi išplaukia iš atminties. Tai pradžiai.
Pradžia
Tarkime aš devintokas. Klasė atlieka sovietinį ritualą – darbo praktika ar kaip ji ten vadinosi. Na, išveždavo į kokį kolchozą, savchozą bent porai savaičių rinkti akmenis, atlikinėti kokius darbus, ravėti ir panašiai. Man „nuskilo“ Gražionių tarybinis ūkis. O ką? Buvo ir geras maitinimas, pirtis, kūdra. Darbais nepervargindavo. Na, tarkime, lentpjūvėje „štabeliuoti“ lentas, apkasinėti obelaites. Nebuvo užmirštas ir kultūrinis gyvenimas – biblioteka, kino filmai ir pan. Nakvynės sąlygomis taip pat niekas nesiskundė, beje, net patys kurdavome bendruomenės vakarus, teatro, dainų konkursų improvizacijas. Kadangi ūkis užėmė nemenką teritoriją, pavažinėjome ir į Sedūnus, Ilguočius, dar kažkurias gyvenamąsias vietoves. Buvo įdomu ir už tai net gaudavome atlygį. Nežinau, ar tai buvo naudinga ūkiui, bet darbinis ugdymas nepakenkė niekam. Viskas buvo apgalvota, net šokių vakarai. Gėda sakyti, bet buvau žioplokas, kad užmegzčiau artimesnius santykius su „klasiokėmis“ ar ūkio darbuotojomis, bet žioplys ir mūsų rajone buvo tik žioplys, it šviesūs irisai parduotuvėje. Tai – preliudija. Į panašias stovyklas vykdavo net ir studentai, apie rudens talkas galėčiau ir patylėti, rinkome bulves, tvarkėme morkas, runkelius. Kolchozų vadai nebuvo šykštuoliai – štai Jums autobusas ekskursijai, bilietai į teatrus, baletus – nemokamai. Mums! Spėju, kad panaši fiziškai ir dvasiškai naudinga praktika jau praeityje, o ir ūkinių objektų jau nebėra. Ta proga galėčiau mestelėti neskanių pastabų nūdienos ūkininkams, bet laikas atgal negrįžta. Atminimai – taip.
Atminimai
Kadangi kaimynai buvo panašaus amžiaus ir jiems, jei leido sveikata, o medicininė profilaktika (ir ne tik) buvo nepalyginamai aukšto lygio… Na palyginimui ir dr. V. Klugienė neleis sumeluoti, Radviliškio rajone buvo iš esmės išspręsta tuberkuliozės problema. Dabar – nežinau, bet spėju – nieko gero, nes nebeturime tuberkuliozinės ligoninės, infekcinio skyriaus, veik visų sričių gydytojų specialistų. Na kur dabar urologai, kardiologai, gimdymo, vaikų ligų skyriaus ir pan. profesionalai? Neatsimenu, todėl nekaltinkite, ko gero neturėjome tik savo onkologo (narkologai ir priklausomybės ligų gydymo centrai, kabinetai Tyruliuose, Beinoravoje, mieste buvo). Nūnai net Tyruliai nebeturi savo ligoninės (tiesa, ambulatorijoje vis dar pasirodo gydytojas ir dirba profesionali med. darbuotoja). Med. punktai, kuriuos turėjo kolchozai, gamybos objektai, tik prisiminimuose. Ką čia rašyti, net Radviliškio mechanizacijos priemonių gamykla turėjo savą dantistą (odontologą) ir dar kokį! Vėlgi būsiu „Nežiniukas“ iš N. Nosovo pasakų. Kurios įmonės dabar dar turi solidžius med. punktus, apie kaimus nespėliosiu. Na, tarkime Radviliškio žemės ūkio mašinų gamykloje darbavosi ir gydytojas, odontologas, fizioterapeutai, neskaitant kito med. personalo. Kažkas panašaus buvo ir mokyklose. Felčeriai galėjo parašyti receptus ar skirti laikiną nedarbingumą, siųsti pas specialistus. Todėl, mano nuomone, med. reformatorius reikia dulkinti pro visus galus. Grubu? Nepritariate? Kai pabandysite užsiregistruoti pas reikiamą specialistą, kuris priims Jus konsultacijai, teks gerokai palaukti. Ir tai ne mano paskutinis akmenukas. Vakaruose jau yra itin efektyvių preparatų vėžio gydymui, mes vis dar netoli nuo A. Solženycino „Vėžininkų palatos“ lygio. Neklauskite kodėl, užduokite panašius klausimus seimūnams ar roplišką pravardę turintiems prezidentams. Ilgoka preliudija, ne viską apimanti, bet toliau nieko rimtesnio, solidesnio nebus daroma, sugrįšime į akmens (na gerai), tarpukario Lietuvos med. lygį. Ji buvo prieinama toli gražu ne visiems, o tik pinigingiems. O dabar sugrįžimas prie pradinės temos.
Sugrįžimas
Pradėsiu nuo savo nežiniukiškos pastabos. Aš pensininkas ir man tai neturėtų rūpėti, bent teoriškai. Atsakykite patys sau, kur dabar vyksta (nuolatos, kiekvieną savaitgalį) jaunimo šokiai, diskotekos, ar kaip tai dabar vadinasi? Ko gero nežinote ir nematote tame jokios prasmės. Man atrodo visai kitaip. Teisingai viską organizavus atsiranda ne kvaišalų vartojimo problema, o gimsta itin svarbus bendravimo poreikis, ne mobiliaisiais – maugliškais, o paprastas, būtinas, žmogiškas poreikis. Kai kam pasirodys ciniška, bet ten gali gimti ir meilė, ir tautos išlikimo šaknys. Aš tiksliai neprisimenu Maironio žodžių, kai jam Kauno kunigų seminarijos rektorius skundėsi, vienas kolega, esą vienas klebonas pasimylėjo su panele ir ši dabar laukiasi. Maironio atsakas „vienu lietuvaičiu bus daugiau“ ir nereikia jokių A. Vienuolio „Paskenduolių“. Mūsų dvasininkai kažkokia kvaila išimtis. Stačiatikių popai, protestantai gali turėti šeimas, kaip pas musulmonus, budistus – nežinau. Bet jie tarnauja tarsi pavyzdys visuomenei. Ir vėl nukrypau, žinoma yra ir tam tikros taisyklės. Tarkim, stačiatikių popai gali turėti šeimą, vienuoliai, ypač užimantys aukštus postus – ne. Tačiau kas pasakys, kokia tikra realybė. Aš ne apie tai, o apie dalykus, kurie gali sujungti žmones, ne visad suprantama, bet bandyti verta ir reikia.
Supratimas
Čia ir sugrįžau prie savo temos, na jos esmės. Kolchozinės praktikos niuansų. Kaip minėjau, aš ir mano kolegos „pasisuko“ šioje karuselėje. Nepageidautinų, neplanuotų nėštumų lyg ir nebuvo. Vėl prisimenu Voskonius ir kaimyną, sugrįžusį iš taip pavadintos darbinės praktikos. Primenu, prieš pusę amžiaus. Tai jis mums, kiemo bernams ir papasakojo apie nuostabias savaitgalines gegužines. Tarp kitko, bent vieną tokią Jokubiškių kaime (netoli Šiaulėnų) su vietinių komjaunuolių pagalba, organizuoti padėjau ir aš. Nuo aparatūros iki apšvietimo. Nuo puikaus šokių vakaro iki dalyvių kelionės atgal. Gal ir būčiau pamiršęs, bet išsukdamas paskutinę lemputę nusvilau pirštus. O tai užkrečiama. Šokiai (vadindavome gegužinėmis) vykdavo Šiaulėnuose, Daujočiuose ir t. t. Jokių nelaimingų atsitikimų, kaip apie šiuos renginius sužinodavo radviliškiečiai – nespėliosiu. Iki mobiliųjų telefonų dar turėjo praeiti daug metų. Savotiškas prestižo reikalas dalyvauti. Tarkim, žiemą į šokius Šiaulėnuose vykome atvirame sunkvežimio kėbule. Tiek to, vėl nukrypau nuo pagrindinės temos – Voskonių gegužinių (ir ne tik).
Pagrindinė
Retas mano amžiaus jaunuolis turėjo motociklą, juo labiau automobilį. Pagrindinė susisiekimo priemonė – dviratis. Kelias – dulkėtas vieškelis, o ne asfaltas. Nebaugino. Dviračius visa kompanija palikome apleistų kapinių krūmynuose. Nerakintus. Dėl drąsos„mostelėjome“ vyno. Jo tais laikais nusipirkti turint karinio bilieto pakaitalą nebuvo problema. Šioks toks atstumas iki šokių aikštelės. Beje vynas ne tas preparatas, kuris nuima stresą. Ir štai tuomet pamačiau ją, miniatiūrinę (apie 140 cm) žaismingą blondinę. Šokti nemokėjau, nebent „bambatrynį“ ar „rokenrolą“. Išdrįsau, pakviečiau. Ir kaip jau rašiau, turėjau šokėją visiems vasaros savaitgaliams. Smulkių nesusipratimų būta. Kažkoks tipas sėdintis šalia jos, pamatęs mane artėjant, išsivesdavo ją šokiui. Pasidaviau ambicijom, priėjęs per pertraukėlę „užvažiavau“ jam į fizionomiją. Vėliau paaiškėjo – jos pusbroliui. Esu nosin gavęs ir pats, nuo radviliškiečio iš serijos „žąsinai, debilai, karatistai“. Mes taip pat buvome ne pėsti. Šokių organizatoriai greitai viską „sureguliavo“. Nuo „žąsino, debilo“ (ne karatisto, o sambisto) kliuvo ir vienam mano bičiuliui (deja, jo tarp mūsų jau nebėra). Ir malonu, kad po šio įvykio į šokius „žąsinai“ nebeatvykdavo. Kvaila? Pasakykite, kur bernai nepasilamdydavo kaulų it elniai per rują? Beje, vėliau sužinojau, kad tas pusbrolis neperseniausiai buvo sugrįžęs iš įkalinimo įstaigos, „krūtas“. Palydėjęs panelę ir jos drauges, sutikau jį draugės kieme. Peilių ir kraujo praliejimų nebuvo, su vienu „žąsinu“ susitaikiau Radviliškio geležinkelio stotyje, nes esu ramus ir taikus žmogus. Ech tie atminimai, o kaip be jų.
Atminimai
Jie kaip tekantis vanduo. Nubėgo, nutekėjo ir jų nebėra. Mano nuomone, didžiausia tų metų gegužinė įvyko Petrašiūnuose. Ten, kur gesindami mūsų „Gairelitos“ ar kaip ten vadinasi, gaisrą, ugniagesiai išnuodijo tonas žuvų. Gegužinė vyko aikštėje tarp minėtos Petrašiūnų užtvankos ir senokai mirusio „siauruko“ Šiauliai –Gubernija ir Pakruojo, kaip beje išnyko ir „siaurukas“ Durpynas – Sulinkiai. Bet pakruojiečių garbei reikia pasakyti, jog jie turi ir „siauruko“ muziejų. Dėl detalių – prisimenu pakankamai daug, bet pateiksiu tik kelias. Vienoje vaikščiojau po vietinį Vudstoką (ieškodamas iš ko pasiskolinti peiliuką, nes turėjome visko, išskyrus įrankį supjaustyti maistą), kita – po šventės grįžtant namo (pas ją į svečius), ji pasiūlė žvilgtelėti į vieną apšviestą langą. Ten, nusprendę, jog vėlyva naktis, jie vykdė gamtos priedermę. Buvau mikliai nutemptas šalin, kad neužsisvajočiau. Kvapnus šienas daržinėje, šaltas vanduo iš šulinio higienai ir atsigavimui ir „ilgas kelias namo“. Tai šiandien aš žinau, kad tarp kaimo, kur lankiausi, nenukertant kampo per laukus, yra 14 km. Kaimo neminėsiu. Prisimenu ir Stačiūnus, kur lyg klube, lyg kino teatre, žiūrėjome „Velnio nuotaką“. Ir vėl „ilgas kelias namo“, nes salė buvo sausakimša, o mano šokėja visą seansą turėjo sėdėti ant mano kelių. Kai prieš kelerius metus lankiausi Stačiūnuose, gėda ir rašyti, nebeprisiminiau to klubo vietos. Parodė vietos seniūnaitė. Sentimentai, kurie neįdomūs daugeliui, o tų įvykių dalyvių vis mažiau. Beje neturiu ir to laikmečio nuotraukų, bet buvo smagu, įdomu ir… pamirškite Z. Froido teorijas. Bučinys buvo viskas, ką sau leisdavome. Na, o aš leidžiu sau padėti paskutinį tašką.
Vytautas Mikalauskis
2024-10-21
