Kartą su kolege Matilda šnekėjome apie tai, kas antraštė, kas prierašas, epigrama(-as), bet niekada apie epitafiją. Gal taip ir pradėkime.
Pradžia
Epitafija, tai antkapio užrašas, eilėraštis mirusiojo atminimui (ne nekrologas). Epigrafas – posakis ar trumpa kūrinio ištrauka, jo dalis, pateikta prieš literatūrinį kūrinį (jo dalis), kaip įžanga. Antraštė – knygos pavadinimas (arba straipsnio). Paantraštė tai antrinė antraštės giminaitė. Klampoka, nes nesu nei lituanistas ar lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas. Tai jie turi teisę panašiais žodžiais žongliruoti it cirko artistai ekvilibristai. Jie man ne šio pasaulio gyventojai – talentai, genijai. Tai tarsi šaltiniai, demonstruojantys savo kitiems neįprastus gebėjimus. Pradėdamas skiltį galiu atsipalaiduoti, pasidalinti savo kvailokomis mintimis. Na tarkime, išrašus padovanoti popieriaus šiukšlių konteineriui. Dabar apie knygas. Skaitančiųjų ir protaujančių – nedaug. Kartais „Knygų nameliuose“ itin retai, labai labai retai gali surasti dėmesio vertą leidinį apie kurį net nežinojai. Esmė – šlamštas. Už simbolinę kainą, autografų kolekcionieriams šį tą galima įsigyti knygų mugėse. Jų galima nusipirkti ir „Maximos“ knygų išpardavimuose. Yra ir knygų išparduotuvių, na bent buvo, į vieną tokią užsukdavau Kaune. Panašių akcijų pasitaiko ir knygynuose. Nusišypsojo laimė Panevėžyje, kartais nukainuotų knygų užsiveisia ir „Maximose“. Štai „Pegase“ nusipirkau nukainuotą V. Perrin (dama) „Vanduo kapinių gėlėms“. Tobulas įrankis kultivuojantiems biblioterapiją (Gelmės, Vilnius, 2021 m.). Nuostabu, bet manau potencialius šios srities specialistus nubaidė pradinė kaina. Dar įdomiau, kad skyrių pavadinimams pritaikytos epitafijos. Apie tai (epigrafas) norėjau parašyti savo laiku, bet suviduriavusių traukinys nelaukia. Tiesa, Jūs nieko nepraradote, jei fizinės galimybės leidžia, pasivaikštinėkite po kapines. Įspūdis panašios literatūros gerbėjams – šimtaprocentinis. Jis įdomus ir vertas dėmesio. Ir nesimaivykite – tas laukia ir visų mūsų. Jei pasiseks ir nepanorėsite, kad Jūsų pelenus išbarstys (Jūsų pageidavimu), kuriame nors gamtos kampelyje, tarkime jūroje. Iš kitos pusės, koks skirtumas. Gyvenimas ir be mūsų tęsis. Tad ir skilties skyreliui reikalingas tęsinys.
Tęsinys
Beje, jei norite gyventi amžinai, niekas to nedraudžia, net Konstitucija nenumato apribojimų. Gyvenkite, kiek širdis geidžia (čia mano juodojo humoro pavyzdys). Na nepasisekė tiems, kurie nori „gargamulių su rakapiščiom“. Visi norime to ar nenorime, gyvename čia ir dabar. Vaikštome, užeiname į parduotuves, kitas įstaigas, bet jos taip pat nepajėgios sustabdyti laiko tėkmės. Ar ne taip, ponios Grasilda ir Matilda? Bet kaip nedaugelis, Jūs turite gyvenimo prasmę ir įprasminimą. Bet dabar jau pirma valanda nakties. Vadinasi prasidėjo spalio 16-oji diena. Perlipom rudens centrą. Keliaujame toliau. Temų – nulis. Mūza atsuko sėdimąją kūno dalį. Žinau – pamaiva, atsileis ir padės sukurpti sekantį skyrelį.
Sekantis
Savo laiku „Mūsų krašto“, „Žvilgsnio“ redaktorės mane, paprastą suvirintoją, šį bei tą keverzojantį „pakaustė“ it basą arklį, žodį tarp sekantis ir kitas skirtumais. Sekti, tai eiti paskui , stebėti kaip tave seka koks agentas, sekti lėktuvo ar paukščio skrydį. Beje stebėjau spalio 18 dieną reaktyvinių lėktuvų paliktus inversinius pėdsakus, iškart net trijų. Taip pat praskrido saulės apšviesti paukščiai, be jokių variklių, o saulė dar nebuvo apšvietusi namų stogų, medžių viršūnių. Sekti – tai ir daryti tai, ką kiti daro, ypač madinga tuštukių (fifų) tarpe. Nuo jų nedaug atsilieka ir šiuolaikiniai sumoteriškėję vyrukai. Aš nemanau, jog tai kokia tragedija. Sekti reiškia ir pasakoti (prisiminkite puikią S. Nėries „Senelės pasakas“, yra ir sekėjas ir sekti (senka, sako pvz. vanduo ežere ir sektis (nusipirkti laimingą loterijos bilietą) ir t. t. Esą šis žodis ne itin tinka sekančiam skyreliui. Tam yra kitas (ne koks, kitoniškas, antras (iš dviejų), ateinantis, tolesnis, esantis po šito, neįeinantis į šitų būrį ar pan. Tad iš esmės pateikęs skyrelio pavadinimą „sekantis“, aš esu prasižengęs, jis turėtų vadintis „kitas“. Beje, dar mano vaikystėje žodis „kitas“ reiškė ir langų stiklų sandarinimo priemonę. Tad turiu atsiprašyti savo skaitytojų. Nieko nepadarysi. Idėjų – nulis, Mūza negrįžo, tad kankinu Jus lėkštu skaitiniu, tinkančiu nebent „plokščiažemiams“. Na kvailiams, manantiems, kad žemė yra plokščia. Pas mus tokių gal ir negausu, bet JAV iš jų galima daryti silosą. Kaip atskirti? Paprasčiausiai jie balsuos už D. Trumpą. Ir tai jų šventa teisė rinktis. „Durnizmas“ nepagydomas. Netrukus žinosime ir mūsų pačių rinkėjų nuomonę. Deja. Rinktis tarp buko ir bukesnio jie neturės galimybės, todėl, kaip rašiau, aš liksiu aristotelišku idiotu. Nieko blogo. Netgi naudinga sužinoti, kiek pas mus yra bukių. Manau, kad eilinė skiltis pasirodys po antrojo rinkimų turo. Ar kam nors palengvės, jei sužinos jų kiekį rajone? Tikėjimas dievybėmis – ne nuodėmė. Aš net neįsivaizduoju, kiek bus patenkintų mano rašiniu. Man nusispjauti. Tegul jie ir laikas parodys, kas buvo teisus.
Teisumas
Kažkada sumaniau „žiedą“, t. y. apvažiuoti Radviliškio rajono kaimynus. Užduotį įvykdžiau padedamas korespondento M. A. Ir… ką parodė mano pastebėjimai. Panevėžys (jau praganęs didmiesčio titulą) ir Šiauliai (prisiklijuojantys) aplinkines gyvenamąsias vietoves yra miruoliai. Tik laiko klausimas, kada jie nugaiš. Žinoma, Šiauliai, jei ne bukagalvis miesto meras, vien V. Purono „skardininkų“ ir idėjų pagalba galėjo tapti unikumu ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, netgi pasaulyje, bet šiauliečių teisė rinktis niekam tikusius veltėdžius. Panevėžiui, mano supratimu, tereikia tik kenotafo (kapo, kuriame niekas nepalaidotas). Vien nuvykus į šį miestą apima jausmas, kad atsidūriau zombių krašte. Velniai nematė! Pasvalys – ne visai žiedo dalis, tarkime jo „akutė“. Jauku, įdomu, yra į ką pasižiūrėti. Aukščiau Pakruojis. Tik vienas namas – vaiduoklis. Lankiausi senokai, gal jo ir nebėra. Neprilygstamas Žeimelis, dar apdergtas sovietinės architektūros palikimo, snaudžiantys Lygumai, Sedūnai. Kai lankiausi Sedūnuose, ten atrestauravo vėjinį malūną, laikrodis aikštėje buvo nugaišęs. Naisius praleisiu, tai Šiaulių rajonas. Kai nori ir yra lėšų, net iš nieko galima pagaminti briliantą. Kuršėnai – turistų verta vietovė, puoselėjama su meile. Kelmė (apie mirusius, kaip sakoma, tik gerai arba nieko, bet šiame krašte yra Kražiai, Tytuvėnai), Raseiniai, buvusi Žemaičių tautos sostinė. Laisvų gyvenamųjų būstų, kaip ir nerasta. Vienintelė vieta „žiede“, kur su malonumu apsigyvenčiau. Nėra „žiede“ jam lygių parkų, skverų, paminklų, knygyno, bibliotekos, muziejaus ir t. t. O miestas mažesnis už Radviliškį. Siūlyčiau ten nuvykti avynui merui K. Račkauskiui. Nors… bijau, kad tai gali būti per toli už jo suvokimo ribų. Kryžkalnio, Šiluvos net neminėsiu. Ne kiekvienas supras. Ir Radviliškis – Lietuvos šiknos skylutė. Pagal išsilavinimo, atlyginimo dydžius ir panašiai. Šūdas, net jei su tuo nesutinkate, ponas K. Račkauski. Beje, čia tarp kitko, koks vadovas, toks ir rajonas. Jums netaikau, nors norėčiau žodyje avynas pakeisti vieną raidę. Mano norą galite užmiršti, ir aš nebadysiu jo prisiminti, jei Radviliškis įkops į pirmąjį savivaldybių dešimtuką. Mane šiaip pakamuoja depresija, bet ne šizofrenija, o dėl raidės pakeitimo spręskite patys. Tik keista, kad sprendimai nepriimami. Štai rašiau, kad žemdirbių partijai metas paprašyti kai kuriuos senolius išeiti į pensiją. Partijos fiureris (vadas) Paukštys, atsiprašau, A. Gaidžiūnas to nesuprato. Todėl rinkimuose į seimą buvo „nufutbolintas“ į šeštą, net per gerą jam, vietą. Nedarys išvadų – ne mano problema. Tik drąsiai prognozuoju, jog toliau besiėmus pokyčių bus dar liūdniau. O gal ir gerai? Vienas Dievas težino, o sprendimus galite priimti ir be Aukščiausiojo palaiminimo, bet kaip užsiminiau, spręsti ne man. Jūs turite savo mąstyklę ir dar tokį nevykusį eksmerą kaip V. Simelis. Bet tai Jūsų asmeninis sprendimas ir ne man Jus mokyti. Jei Jums patinka žiopliai, tai Jūsų teisė, kaip beje ir į asilo beretę. Jei patinka, kodėl ne? Nešiokite į sveikatą. Ir aš, gink Dieve, netvirtinu, kad ji Jums tinka. Tiesiog politinė mada. Tarp kitko, apie madas. Ofisiozas „išvėso“, šį, „paskutinį“ numerį tik keturios mero fizionomijos nuotraukos. Ar ne per kuklu? O eksmeras A. Čepononis, nešiojantis vagių globėjo Šv. Antano vardą, buvo ne toks kuklus. Na jo narcisizmas ir didybės manija lenkė mūsų avyno mero norus. Norus tapti seimo lovio vartotojais, parodys laikas. O dabar pilnatis, galima ir galinga šalna. Ant kulnų mina spalio 19-ta diena. Nuostabus ruduo prisiminus, kad praeityje lapkričio 1-ąją tekdavo bendrauti su plikšala, sniegu, o šiandien dar apstu žalų medžių lapų. Po ranka Grigorij Služitel knyga (išvertus tarnautojas arba kulto tarnas, dvasininkas). Paskaitysiu „Savėlijaus dienas“, įvertinsiu Hiro Arikawos „Keliaujančio katino kronikas“. Na neįvertinsiu, palyginsiu su minėtos autorės tarptautiniu bestseleriu „Keliaujančio katino kronikomis“. Juk japonai vadinami Azijos europiečiais, rusai – Europos azijiečiais. Tai ne įžeidimas, tiesiog liaudies pastebėjimas. Ir net nemanykite, kad tai mano išmonė. Iki tokio lygio aš dar neužaugau (nepasiekiau). Tai ženkliai gabesnių rašančiųjų „katinės“ istorijos, man iki jų toli toli. Beje, pasigendu vieno veikėjo kūrybos, kuris spjovė į „mūsų“, atsiprašau „Radviliškio kraštą“ ir patraukė laimės ieškoti kitur, bet ir ten „nepridygo“ ar tapo nereikalingu šlamštu, nors, ką gali žinoti, gal rašo į „Le Mond“ ar „The Times“. O gal… „Ir amžinoji šviesa jam tešviečia“. Geras buvo žmogus, o jei išėjo, vadinasi viskas jam atsibodo, kaip ir Jums mano skiltys, ropojančios tūkstančio link. Tiesa, blaiviai pamąsčius, tai nerealu, ir Jūsų laisvalaikio kankynė pasibaigs anksčiau, o norėtųsi priešingai, bet žmogus planuoja, o Dievas (kitur – Buda) juokiasi. O aš be pajuokavimų skelbiu eilinės skilties pabaigą. Na ir kas, kad Mūza negrįžo. Ką nors sumąstysiu.
Pabaiga
Žinoma, nekandidatuoju į Seimą ar vietos Tarybą. Iki tokio lygio kol kas nenusiritau. Ir, duos Dievas, to išvengsiu. Parašysiu kuo paprasčiau. Po citatą iš minėtų knygų. Pirmenybė, be abejo, damai: „Mano aikštelės kaimynai nerodo drąsos. Jie neturi rūpesčių, neįsimyli, negraužia nagų, nelaido tuščių pažadų, neturi socialinio draudimo, nepameta ir neieško savo rakto, akinių, nuotolinio valdymo pultelio, savo vaikų, laimės. Jie neskaito, nemoka mokesčių, nesilaiko dietos, nepripažįsta privilegijų, nekeičia savo nuomonės, nekloja savo lovos, nerūko, nesudarinėja sąrašų, ilgai nesuka galvos, ką pasakyti. Neturi pavaduotojų… Jie yra mirę. Vienintelis juos skiriantis dalykas – jų karstų mediena: ąžuolas, pušis, raudonmedis.“ Vienintelis dalykas, apie kurį žinau – ąžuolinis karstas, jis molingoje dirvoje išsilaiko šimtus metų. Dabar apie kates(-inus). Iš G. Šlužitel, yra ir toks ženklas verčiant rusiškus tekstus, reiškiantis minkštinamąjį ženklą, neprivalomas. Ir knyga tarp G. Služitelio ir H. Arikavos, net negali būti palygintos. Tai skirtingos planetos. Abu rašytojai be abejo talentingi. Jų knygų herojai – katinai (vyrukai). Vėl grįžtu prie G. Služitelio citatos: „Mes žvelgiame į praeitį pro pagedusį žiūroną: kas arti , matyti iš labai toli, tai kas jau pasislėpė už horizonto – priešingai – išnyra trumpučio šuolio atstumu“. Nenurodydamas drąsiai prisipažinsiu, mano skilties kūryba artėja į pabaigą. Aš ne gigantas „sukalti“ dar gerą pusšimtį opusų, bet viskas kada nors baigiasi. Gyvenimas taip pat.
Vytautas Mikalauskis
2024-10-20
