Kiekviename iš mūsų gyvena žvėris. Kartais sudraskydamas gyvenimo normas jis pasireiškia savo baisia jėga. Aplinkybių pažadinančių žvėrį – be galo daug. Jų neaptarinėsime, tam skirti psichologijos vadovėliai, bet paantraštei ir skilties pradžiai – tiks.
Pradžia
Šiaip įdomu, kiek žmonių nelaiko savęs, biologiniu požiūriu, gyvūnais. Ką?! Gal mes esame ne šio pasaulio būtybės, o tarsi kokie angelai ar velniai? Nieko panašaus. Esame tik nuplikusių (ne galutinai) žmogbeždžionių rūšis. Tiesa, jei rašote apie politikus, pirmąją „ž“ galite praleisti. Tai gautųsi lyg nuo žodžio bezdėti, itin tinka daugumos politikų atžvilgiu. Tai menininkai, gebantys pūsti tuščius pažadus – bezdalų maišus. Realiai tokie pat gyvūnai kaip ir mes visi, tik su padidinta vidinių dujų gamyba, saldžialiežuviavimu, nesąmonių kalbėjimu, didybės manijos ir narcisizmo apraiškomis. Kaip Š. Pero (jei neklystu) „pasakyk veidrodėli, kas pasaulyje gražiausia(-as), protingiausia(-as)“ ir pan. Į šiuos klausimus ir be veidrodėlio pagalbos Jums atsakytų visokie gražuliai, puteikiai ir t. t. Tai kad neatsakote patys sau, dar ne tragedija. Politikai, nors ir beždžionės yra lyg avinai, o jų tarpe būtinai atsiranda vedlys – ožys. Štai ir rašydamas šias eilutes galvoju, kad antrojo rinkimų turo nugalėtojas bus beždžioninis ožys. Gal ne genialus – šunaujos, runkelių, pagiežuonių ir neišras. Net nesukurs paprastų eilių, kaip tūlas poetas V. L. : „Ir iš viso čia visokių priviso“. Ir neduok Dieve, kad šio poeto gerbėjas taptų seimo nariu, jau geriau koks „fifas“ (tuštukas). Tačiau pagyvensime pamatysime, ko verti radviliškiečiai ir ar daug skiriasi nuo amerikiečių. Šiandien spalio 10 d. (nesistebėkite, galiu rašyti, kelias skiltis vienu metu), spėjo, kad mano leidėjas liks, na tarkime koks penktas šiose varžybose, bet ar tai blogai? Blogiau už lovą ant lubų nebūna, nes visą laiką nukrenta užklotas.
Nepatogumai
Šiaip apgalvojus visas aplinkybes, galėčiau rašyti apie aprasojusius suolelius. Vėliau, į laisvę pasprukusius pageltusius, paraudonavusius lapus ant dar žalios žolės kilimo. Jau poilsio pasiilgusias gėles, laukiančias pikčiausio rudens šuns (kalės) – šalnos antpuolio. Gatvėse vaikštinėjančias poreles, dviratininkus, riedutininkus ir kitus ratuotuosius. Paukščius su karkiančios brolijos migracija, mėnulį, bandantį „prasikalti“ pro debesis. Na tiesiog sėdėti , stebėti ir užsirašyti. Išeitų sentimentaloka skiltis. Jei panorėčiau net suklijuoti „ne durnių“, o klasikinę miniatiūrą (6–12 sakinių, ne daugiau, kitaip tai jau ne klasika). Smalsuoliams, kurie domisi, kodėl užmečiau šią kūrybos sritį, paprastai paaiškinsiu. Taip, tai įdomu, gražu, bet yra vienas bet – tingulys. Gerai miniatiūrai (klasikinei ir moderniai) reikia susikaupimo, atsidavimo, o jos „gamyba“ užims tiek pat laiko, kaip ir skilties parašymas. Ar verta vargti? Juolab „Šeimininkės“ lygio konkursų nebėra. Neapsimetinėsiu, šlovės norai praėjo (o tai buvo solidus drobinis maišelis su geriausiomis to meto knygomis) – nebedomina. Ką noriu nusiperku, perleidžiu bibliotekai (dėl vietos stokos ir kitų dalykų). Tad ar verta prievartauti savo neuronus? Žinau, bent kol kas, reiks – skiltį duosiu padedamas Mūzos. Ir apskritai, daugelio literatūrinių konkursų nugalėtojų, net nevyksta į apdovanojimų ceremoniją, jei ji neapvainikuota padoria pinigine suma. Suprantu, kam kūrėjui popiergalis, pavadintas „Padėka“ ar pan. Popieriaus nevalgysi arba, pasak anekdotinės situacijos: „gydytojas gėlių nevalgo, o saldainių negeria“. Tad ir aš einu lengviausiu keliu. Parašau skiltį – užsiėmimas, o ir Mūza pataria, ką dar galėčiau rašyti. Gali ir nepatarti, bet priminsiu apie tai, apie ką rašiau: raidės pagamina žodžius, žodžiai sakinius, sakiniai skiltį ir užtupia puslapį. Vaikų žaidimas, ar ne? Norite – pabandykite. Mielai užleisiu savo vietą, nes iš šešto puslapio nusiritau į dvidešimtą, o prie skilties dingo nuotrauka (gali būti ir šaržas). Tad nesistebėkite, jei vieną dieną atostogų (neterminuotų) išeis ir mano skiltis. Nesisielokite, pranešiu iš anksto. Be to, nieko ir neprarasite.
Praradimai
Didžiausias iš jų – laikas. Jis niekada negrįžta atgalios. Kažką panašaus dainavo Lukas ir maestro V. Noreika. Pradžia buvo parašyta spalio 10 d. It koks skėrys laukiau spalio 13 d. rinkimų, kur dėl nenumatytų aplinkybių ir nesudalyvavau. Nors tai nieko nebūtų pakeitę. Prie valdžios lovio lieka tie patys bestuburiai. Tas pats ir mūsų rinkiminėje apylinkėje. Ir vėl pasirinkimas tarp arklių ar karvių mėšlo. Apjungia tik tai, kad tai organinės trąšos. Beje, penktadienį buvau numynęs ir į miesto kapines. Ir čia niekas nepasikeitė, tvarkančių kapus ir prekeivių ne mažiau, kaip rinkėjų ir komisijų narių. Tiesa, čia aplinką puošė išvirtę, nulūžę medžiai. Suprantu, seniūnas buvo įtrauktas rinkiminės aistros (pripažinsiu, pasirodė ne per blogiausiai) ir neturėjo laiko pasirūpinti kapinių aplinka, bet bent konteineriai buvo ištuštinti. Tiesa, kažkokie nesusipratėliai vertė išrautas gėles ne į juos, o šalia jų. Gal įsivaizdavo, jog taip puošia aplinką? Nežinau. Šiandien vėl prisėdau prie skilties. Ir šį kartą neprognozuoju, kas laimės antrąjį rinkimų turą, nes, kaip minėjau, koks skirtumas. Na, o kitai savaitei (šiai taip pat skiltys jau paruoštos), tad kam bėgti priekyje traukinio? Pavojinga.
Pavojai
Antradienis. Spalio 15 d. Sąžiningai pasakysiu, jog pavartojęs antidepresantų jaučiuosi keistokai. Ir mano mintys gali pasirodyti keistos. Pirmiausia: pagalvojau, kas būtų, jei antrajame rinkimų ture susirungtų katė ir šuo. Balsuočiau už katę, jei tai normalus, „mandagus“ gyvūnas. Jos tvarkingos, blizgina savo kailinukus, todėl niekuo nesmirdi (ne politikės). Gamtinius reikalus atlieka ten, kur skirta. Kai kurios net moka naudotis unitazais ir geria (laka) vandenį iš čiaupo. Šunys dergia, kur papuola, ypatingai asmenine higiena nesidomi, nors ir jų tarpe yra mokančių naudotis tualetu. Apie išimtinus atvejus nerašysiu, bet… Štai į antrąjį rinkimų turą seiman išėjo du deputatai. Kadangi apie politikus galima rašyti plačiau (atviriau reiškiant savo nuomonę) parašysiu, kad šiai gyvūnų kategorijai jie netinka. Greičiau – ožiai. Žinoma, su savo ypatybėmis. Vienas – pažadukas, kitas pastumtukas (nežinau, ar lietuvių kalboje toks žodis apskritai yra, bet yra pasturlakai, pastumdėlis). Jei kandidatai su tuo nesutinka, lai įrodo prasmingais rajonui darbais. Iki šiol tokios veiklos nemačiau. Jie yra pastumtukai, kur partija pastumia, ten ir rieda. Tad, mano nuomone, tai tik žmogiškieji ožiai – seimoriai (potencialūs). Labai norėčiau pamatyti jų veiklos ataskaitas ir kiek tie veiksmai naudingi rajonui. Jei bet kurį skaičių (išskyrus begalybės ženklą) daugintume iš nulio, gautume tik pliką nulį. Na kažkuo panašu į mano pakaušį. Šiaip plikė tik retos damos privilegija, bet rašiau apie vyrus. Spėju, kad ši mano skiltis pasirodys jau po antrojo rinkimų turo, skelbiu, kad antrąsyk rinkimuose nedalyvausiu. Tegul mėšlo rūšis, pagal dirvą renka žinovai – specialistai. Noriu brūkštelėti apie kitus dalykus, o temą padiktavo savaitraštis „Etaplius“. Tai Dianos Karvelienės opusas „Ar bus pasiryžusių ginti Tėvynę, kai patriotizmą pakišome po kilimu“. Gerai parašytas, jame pateiktos įdomios Plk. Ltn. Lino Idzelio, Lietuvos šaulių sąjungos vado mintys. Bet pateiksiu ir savąsias. Idiotizmas (aristoteliškas) šiuo atveju reikštų asmenis, kurie nedalyvauja rinkimuose. Tarp jų ir aš. Patriotizmas – tėvynės meilė, atsidavimas savo tautai. Pasiruošimas pasiaukoti dėl Tėvynės. Dėl ko? Aš tikiu, jog galimai ateityje atsiras žodžiai landsbergistas , landsbergimas. Kodėl taip manau? Šiandien naikinami tokie dalykai, kurie susiję su poete Salomėja Nėrimi, iš kitos pusės dergiami ir lietuviai, nes esame „žydšaudžių tauta“. Ar ne geriau palikti istoriją tokią, kokia ji buvo iš ties? Atminčiai, skirtai pamąstymams, kas mes, kur einama ir kaip dainoje „kas po šimto metų bus“. L. Idzelis kalba ir apie kovinę dvasią. Gerai, lai šneka, bet aš ir be jokio sušikto patriotizmo, nors jau esu pensininkas, su malonumu suvaryčiau kulkas į rusų okupantų grupę, tarkime iš „Magnus 375“. Ar padovanočiau gerą granatą po jų kojomis. Galėčiau sprogdinti elektros linijas, bėgius. Tegul tik apmoko, aprūpina reikiama amunicija. Dar svarbiau, kad tie žmonės būtų visiškoje, absoliučioje paslaptyje, o žinant mūsų politikų veislę, tai utopija. Pasak L. Idzelio „kurdami valstybę, mes norėjome, kad tau būtų partizanų Lietuva. Dabar gi niekas neprižiūri nei koplytstulpių, nei kitų atminties ženklų, viskas palikta vėl tik Šaulių sąjungai“. Mielai su Jumis padiskutuočiau ponas pulkininke-leitenante. Partizanų aukų kapai iš esmės, bent Radviliškio rajone, išnyko. Partizanų kapų dar yra. Ir štai pagrindiniai klausimai – kiek rusų karinių ešalonų susprogdino Lietuvos partizanai? Kiek rusų karinių dalinių likvidavo? Bet tai tik antraeiliai klausimai. Jūs minite, kad partizanai buvo giliai tikintys žmonės, kuriems Dievas, Tėvynė ir šeima buvo svarbiausi prioritetai. Aš su šiuo teiginiu kategoriškai nesutinku. Svarbiausia – šeima, tautos, Tėvynės, išlikimo garantas. Dievas toli, jo niekas niekada nematė. Mums žinomi tik du jo atributai – begalybė ir amžinybė, oficialiai dar meilė. Atsiimčiau savo žodžius jei ir Tėvynė nebūtų tam tikra abstrakcija. Atsipeikėkite! Žinau, tai bjaurus pavyzdys, bet žodžio laivė šventa. Per tokius, kaip Jūs, Lietuva pagal žodžio laisvę nusirito iš septintos į tryliktą vietą pasaulyje. Na tarkime, kiekviename (ne veik kiekviename) mieste yra fašistinio 1926 m. organizatoriaus D. ir G. g. Tai jie atvedė į valdžią skystakiaušį prezidentą A. Smetoną. Nesmerkiame! Kodėl? Lakūnai, ne poetai. Tad drąsiai tvirtinu, jog idiotizmas (aristoteliškas) ir patriotizmas savotiški sinonimai, bet metas pabaigai.
Pabaiga
Palikime istoriją ramybėje. Kas buvo – nepakeisime, partizanų bylas paviešinkime, paminklus palikime ramybėje. Štai su senųjų gatvių pervadinimu – sutinku. Ne, ne tarybiniu, dar ankstesnių laikų. Na pavyzdžiui Basanavičiaus g. buvo Šiaulėnų, Žironų – Stačiūnų ir t. t. O toliau paskutinis skilties taškas.
P. S. Kai kas patarė šios temos, kaip holokausto – neliesti. Kodėl? Man Šventųjų karvių nėra, išskyrus paskutinį skilties tašką.
Vytautas Mikalauskis
2024-10-15
