Kartą pagalvojau, jog ir man buvo duota Dievo dovana. Tad pabandysiu ją įvardinti skilties pradžioje.
Pradžia
Artėjant gyvenimo finalui galiu drąsiai pasakoti apie save. Pradėsiu nuo tų laikų, kai buvau pradinukas. Į mokyklą atėjau mokėdamas skaičiuoti iki šimto, tiksliau įvardindamas tik skaičių pavadinimus. Supratimo, kam ties kaičiai reikalingi – jokio, o išmokau dėl dėdės pažadėtų saldainių kilogramų. Jis, be abejo, turėjo pedagogo talentą, pats mokėjo bent keturias kalbas ir buvo mėgiamas VISI studentų. Turėjo bent penkių tūkstančių knygų bibliotekėlę (kitas dėdė tik trijų tūkstančių), o aš nesugebu atsikratyti savo menko tūkstantėlio pertekliaus. Man kartais jų prireikia, o gyvenimo patirtis pamokė, neišmesk (kitaip –nepradangink nė vienos knygos, nes nežinai ko ir kada prireiks). Sutinku, bet… Rasčiau net ir erdvės, o mano knygų kolekcija, po vieno šviesios atminties bičiulio palikimo, būtų gausesnė net už dėdžių bibliotekėles kartu sudėjus. Iš kitos pusės yra tiesos, jog nežinai, ko ir kada tau prireiks. Kita medalio pusė, vaikų neturiu, kai kurios knygos – specifinės. Na pavyzdžiui „Šėtono biblija“, todėl manau, kad bet koks perteklius –nuodėmė. Šiuolaikinių technologijų paslaugų dėl nepasitikėjimo savo jėgomis, įvertinti negaliu. Tiesa, daug kas priklauso ir nuo mokytojų. Kantrūs, supratingi, gebantys perteikti reikiamas žinias, mokėjimą jomis naudotis, kūrybiškai taikyti, daro savotiškus stebuklus. Gal todėl, net ir sulaukęs garbaus amžiaus, magistrantūros studijose tapau lyg ir savotišku „pirmūnu“. Vidurkis truputį virš devyneto. Čia ne filmas „Mažoji išpažintis“. Tiesiog rašau, kaip ir minėjau, man jau nebesvarbu, kas apie ką pagalvos, liežuvaus ar panašiai. Pertraukos skyrelyje nedarau. Mano skaitytojai iškentėjo dar ir ne tą. Vėlgi, į mokyklą atėjau nemokėdamas skaityti. Po pusmečio mano mama burnodavo, jog negali pravesti manęs pro knygyną. Į gyvenimą atėjo vaikiškos knygos, vėliau, gal ir per anksti, skirtos suaugusiems. Svajonė, o tais laikais gavus tėvų leidimą, buvo galima patekti ir į suaugusiems skirtą skyrių. Vėlesni rezultatai – gramatika 2 –3, literatūra 4 – 5. Ir tai niekai. Ketvirtoje klasėje rusų kalba tapo tragedija, kuri septintoje virto ir pataisa. Tas pats ir su geometrija. Nekaltinu mokytojų. Jau vakarinėje mokykloje matematikos mokytoja V. Č., pedagogikos genijus, klasės auklėtoja, įkaldavo į mano kvailoką makaulę matematikos subtilybes, paegzaminuodavo (ne vieną mane), rasdavo laiko naujos medžiagos išdėstymui ir klasės reikalų tvarkymui (primenu, tai buvo vakarinė, o jos kontingentą galite įsivaizduoti patys). Paaiškinsiu – dauguma dirbantys įvairiose pamainose, neturintys laiko – šeimos ir kt. Ir nieko – auklėtoja surasdavo laiko net kultūrinio išprusimo lavinimui. Baigėme vakarinę šauniai, net nuo širdies nuslinko prisiminimai apie rusų kalbos (gramatikos, bet ne literatūros) pataisas. Armija. Sužinojau, jog rusų kasdienė kalba, tai ne vadovėlinė. Vėliau, pertvarka ir šia, mūsų „geriausių“ draugų kalba pasirodė tokios literatūros! Darau nemalonų intarpą – ant rusų klasikų išskyrus M. A. Bulgakova, dar vieną kitą šiuolaikinį, man visiškai nusišvilpti. Suprantu, jog neturėdamas terpės treniruoti kalbinius įgūdžius degraduoju, bet… Tai man nesukliudė išversti sidabro amžiaus poeto A. Bloko eilėraštį „Nepažįstamoji“ (eilėraštį, ne poemą). Čia savo išpažinties dalį baigiu. Buvau neblogas suvirintojas, pusmetį korespondentas. Dar 23 metus socialinis darbuotojas (tai tegul vertina kiti). Tad ir gyvenimas 23 x 23 (suvirintoju ir socialiniu darbuotoju), pusmetis laimės atostogų „Mūsų krašte“, „Žvilgsnyje“ ir apskritai narcisizmo apsėstas publikavau savo žinutes, bent dvylikoje Lietuvos ir užsienio laikraščių. Gal todėl šviesios atminties žmona nepiktai pasišaipydavo, jog rašyti man svarbiau nei tuštintis. Didelė dalis tiesos, bet yra vienas bet… Viskas, kas turi pradžią, privalo turėti ir pabaigą. Perdegi, aptingsti, prarandi valią (norą). Štai ir šiandien net nebenoriu kišti nagų prie eilėdaros, klasikinių miniatiūrų (o juk buvau „Šeimininkės“ miniatiūrų konkurso laureatu). Viskas (gal dėl depresijos, iš kurios palengva kapstausi) atrodo Ekleziasto „tuštybių tuštybė“. Tiesa, liko savotiškas „sausas“ arba jei rimčiau juodojo humoro poreikis. Jo daugelis nemėgsta, nesupranta ar suprasti nenori. Pavyzdys. Skambinu seseriai ir sakau, kad turiu pranešti blogą naujieną. Didelis – ką?! Aiškinu, jog netikėtai mirė mano sesuo (įvardinu vardą, pavardę), bet tikiuosi, kad kelsis trečią dieną ir keliaus į dangų. Atsiliepimo nekomentuosiu, bet kai paaiškinau, kad negalėjau prisiskambinti viskas tapo tik juodojo humoro forma. Šiaip seserys žino apie šią mano silpnybę ir ugnimi it drakonai nesispjaudo. Aš lieku ir liksiu toks, kol sulauksiu asmeninio paskutinio skambučio. Ne technikos žmogus, o paprastas primityvokas publicistas, skilties „pastebėjimai ir pamąstymai“ rašytojas. Manote temą baigiau? Nieko panašaus. Kažkada savaitraščiui „Etaplius“ krimstelėjau į pasturgalį. Nors skelbiasi esąs regiono savaitraštis, ten rašoma veik vien apie Šiaulius. Sutapimas ar ne, bet ten dažniau pasitaiko medžiagos apie Radviliškį. Savivaldybės suprantama, nejau ponai žurnalistai patys važinės po aplinkinius rajonus ir ten darbuosis? Štai ir „Radviliškio kraštas“. Trimituoja, jog yra miesto ir rajono laikraštis. Neneigiu, nejaugi skaitysi tik oficiozą „Radviliškio naujienos“ ir skaitysi oficialią seniūnijų bendruomenių ar pan. informaciją ar bent penkiomis avyno mero nuotraukomis papuoštais puslapiais. Kad vėl nebūčiau apkaltintas skaitytojų klaidinimu priminsiu, jog avynas , ne avinas, reiškia dėdė. Kiek pasenęs žodis, bet lietuviškas. Tai štai, pasiskelbęs miesto ir rajono laikraščiu jis iš esmės nesiskiria nuo oficiozo. Kur gyva, nekastruota medžiaga iš rajono seniūnijų? Jos nėra. Leidėjui galėčiau pasiūlyti, kad bent kartą į mėnesį skirti transportą į vieną ar kitą seniūniją. Galėčiau bent kartą per mėnesį su laikraščio platintoju apvažiuoti rajoną. Tiesa, žinodamas, kas atlieka šią misiją, aš nesvaičioju, o ir į mano pastebėjimus, patarimus leidėjas turi savo nuomonę. Tai jo šventa teisė. Mano – išsakyti savo nuomonę. Tiesa, dėl nepalankų, kvailokų aplinkybių aš neturiu galimybių dirbti pas kaimynus Raseinių laikraštyje „Alio, Raseiniai“. Suprantama, prireiktų truputį laiko atgaivinti buvusius korespondento įgūdžius, bet tai smulkmena, nes šio didžiausio mūsų kraštuose savaitraščio leidėjas itin supratingas žmogus, pasiūlęs pagalbos ranką. Tačiau Dievas mato, esu radviliškietis iki kaulų smegenų. Iš čia mano proseneliai, seneliai, tėvai, aš pats. Tiesa, ainių neturiu. Atvykėlis į šią nuodėmių pakalnę atlikti savo pareigos. Na bent taip, kaip aš ją suprantu. Tarp kitko, dėmesingesnis skaitytojas jau atkreipė (atkreips) dėmesį į tai, kad kartais aš eksperimentuoju, o ši skiltis nepanaši į ankstesnes. Pasaulyje viskas nuolat kinta, kodėl skiltis visąlaik turėtų būti panaši į tradiciškai pašarvotą velionį. Skaitantys „Etaplius“ savaitraštį suras panašumų tarp rašytojo R. Jakučio eseistikos ir mano skilties, bet… tai du skirtingi dalykai. Taip ir turi būti. Jei kas neatsitiks, taip ir bus.
Kodėl taip rašau? Spalio 10 d. prie įvažiavimo į „Lindą“, autoservisą, bandant aplenkti ant įvažiavimo stovėjusį automobilį ties „Camelia“ vaistine, mašina pradėjo važiuoti. Sušokau kažkokį „džingą“ (toks šokis) ir laimei nepasitaikė priešinga kryptimi lėkusio kelių arelio. Vaistininkė ir jos kolega pasijuokė, jog nedaug trūko, kad būtų praradę primą šios dienos klientą. Pasisekė, o juk kitoje gatvės pusėje yra kamera. Yra!? Beje kalbama, jog esama ir policijos, bet ar jie įdės akis „durniui“ nežinančiam, kam automobilyje yra atgalinės apžvalgos veidrodėliai. Į policiją nesikreipiau, spėju minėtas avinas ir taip „prisidarė į kelnes“. Aš ne ką geresnis, nes vaistinėje „Camelia“ pamiršau savo „Mažų kainų kortelę“, skirtą senjorams. Atsiėmiau kitądien. Buvo ir dar svaresnė priežastis, kodėl nesikreipiau į pareigūnus. Tam, kad suprastumėte turiu paaiškinti, kai kurias našlio gyvenimo ypatybes. Tądien pasirodė seserys. Privirė, prigamino, nupirko įvairių gardumynų. Viskas tvarkoje, bet… pavakary kažkaip pamiršau, jog man eina šešiasdešimt septintieji, o ne dvidešimt septintieji. Prisivalgiau visko ir džiaugiausi gyvenimu it katinas, aptikęs ąsotį grietinėlės. Džiaugsmas pasibaigė apie antrą valandą nakties. Apie fiziologinius dalykus nerašysiu, praleisiu ir tai, kiek ir kokių vaistų suvartojau . Rytas, prasikalęs pro suplėšytus debesis atrodė gražesnis net už patį gyvenimą. Sau prisitaikiau liaudišką išmintį: „už durnius valdžia neatsako“. Antrąkart kreiptis dėl panašios situacijos į ligoninės priėmimo skyrių atrodė gėdinga ir nepriimtina. Galų gale suaugęs žmogus, turintis dar veikiančią mąstyklę, o ne koks pienburnis, kuriam protas dar negimė ar negims. Ir kas dabar paneigtų, jog gyveni, mokaisi, o miršti, kaip ir visi kvailiai, kandidatuojantys prie seimo lovio. Galų gale, jei būtų tądien du kartus nepasisekę, koks nuostolis? Jokio, bet naudos būtų ypač „Sodrai“. Dar vienu pensiniu elgeta būtų mažiau. Tai tik didybės manijos aukos ir narcisistinės asmenybės gali manyti apie savo nepakeičiamumą. Gal dar ir avynas meras K. Račkauskis. Beje, žodį „rački“ iš rusų kalbos lyg jau ir esu išvertęs. Tai nuo žodžio „rak“ (vėžiukai). Beje, nepulkime aiškintis, kad „rak“ (vėžys) yra liga, kad gali būti ir bulvių vėžys ar pan. Šiuo atveju aš neturiu jokių pretenzijų, nekritikuoju, o tiesiog esu užklumpamas asociacijų ir noro paaiškinti, ką šis ar kitas žodis reiškia. O kokios pridedamos patarlės prie panašių žodelių! „Znat gde rakii zimujut“ (pažodžiui – žinoti, kur vėžiai žiemoja, o perkeltine prasme – būti ne pėsčiam, ne iš kelmo spirtam, „pakazat, gde raki zimujut“ – pažodžiui – parodyti, kur vėžiai žiemoja (tas pats, bet…) – išbarti, nubausti, grasinti arba „kogd rak svistnet“ (pažodžiui – kai vėžys sušvilps) perkeltine prasme – kai lazda sužaliuos, kai gaidžiai kiaušinius dės. Čia kažkodėl prisiminiau šį paukštį, bet nebeatsimenu jo ryšio su politika. Bet gal užteks. Skelbiu šios eksperimentinės skilties pabaigą (pradžia tai buvo!)
Pabaiga
Jei jau įveikėte šią skiltį, mano dovana skaitytojams paskutinis jos taškas.
Vytautas Mikalauskis
2024-10-11
