Visi mes ateiname į šį pasaulį iš vaikystės. Su problemomis, jų sprendimo būdais. Kartais prireikia ir medicininės pagalbos. Ji suteikiama, bet kartais įgauna anekdoto pavidalą. Nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Kartą prispirtas bėdos užsukau į Radviliškio ligoninės priėmimo skyrių. Ryškiai „makiažuota“ seselė pasakė, jog medikamentų pavartojusiems alkoholio neturi. Gydytojas įvertinęs tyrimus patarė keliauti namo ir gerti daugiau vandens. Viskas lyg ir teisinga. Dėl širdies ritmo sutrikimo, o buvo karščiai, dieną buvau išgėręs alaus (skardinę), vakare visą buteliuką gudobelių ir sukatžolių. Paklusniai išėjau. Vėliau pagalvojau, ar čia visus laiko bukapročiais? Jų teisė, neuždrausi, bet mane nustebino štai kas. Esu socialinio darbo magistras, dvidešimt trejus metus dirbęs Radviliškio Psichikos sveikatos centre, ne visai „žalias“ šioje srityje, bet, kad ligoninės priėmimo skyriuje nerastų lašinės su diazepamu, pananginu, pasirodė anekdotas. Tad skilties pradžiai ligoninės direktorei patys nuoširdžiausi palinkėjimai. Ir anekdotas. O jei tai tiesa, apsaugok mus Viešpatie nuo Radviliškio ligoninės medikų. Tiesa, taip būna ne visuomet, bet šaukštas deguto gadina visą statinę.
Statinė
Kartą po tyrimų vėl buvau pakviestas atvykti į priėmimo skyrių. Jau operacijai žarnyno srityje. Dešimtai valandai. Mano punktualumu, išskyrus ypatingus atvejus, nesiskundė niekas. Atvykau, beje apie tai rašiau. Klasikinis popierizmas, nurodymas nevartoti nei skysčių, nei maisto. Laikiausi šventai, vienuolikta, dvylikta ir t. t. valanda. Lašinę pastatė ir vėl visi išgaravo. Išsprendžiau veik visą kryžiažodžių žurnalą. Dėmesio iš esmės nulis. Primenu, apie šią istoriją esu rašęs. Šešioliktą valandą, jau gerokai įpykęs nupėdinau pas ligoninės direktorių. Nerastas. Pavaduotoja konstatavo, kad nesu paliktas likimo valiai. Štai ir kateteris įvestas. Malonu. Paprašiau jį pašalinti, nes veik parą nevalgęs ir negėręs. Po to prasidėjo stebuklai. Atsirado gydytojas, turėjęs operuoti. Buvau nugabentas į operacinę. Tiesa, narkozė buvo juokinga, nes su med. seselėmis, žiūrėdamas į ekraną aptarinėjau operacijos eigą. Vėliau vėl palata. Kateterio pašalinimas įvyko su humoru – kraujo išsiliejimu, bet… Už viską buvau apdovanotas laisve. Paršlintiniavau namo ir kaip publicistas apdergiau ligoninės personalą. Matyt, pagal senovinius įsitikinimus buvau tikras, kad prieš operaciją pacientą aplanko gydytojas. Jis pasako ką ir kada darys. Tai fantastika. Tik po mano kandaus straipsnio (padoraus) ligoninės direktorius pasikvietė mane į kabinetą ir pasikvietė operavusį gydytoją. Šis burbtelėjo kažką panašaus į atsiprašymą. Tuo istorija baigėsi. Geras gydytojas, bet elgesiu man priminė šundaktarį. Beje, nebijau, kad ir kitą kartą tapsiu jo pacientu. Galėsiu kai ką priminti, be jokių insinuacijų. Skyrelio esmė – „bardakas“ ligoninėje tik „bardakas“ (nesusipratimas), bet jie buvo prie vieno direktoriaus, o estafetę perėmė kitas. Kaip pasakojime „Begalinis vesternas“ (tingiu ieškoti duomenų). Dabar svarbiausia. Aš publicistas, o ne žurnalistas. Nereikalauju vardų, pavardžių, pareigų ar kitos informacijos. Jei po vienos med. seselės injekcijos (o gal vadinasi kitaip) plaštaka panašėjo į vaivorykštę ilgą laiko tarpą, tai nemirtina, bet gėda dėl profesionalų žioplumo, ar įgūdžių stokos. Jei kažkokią panašią procedūrą atlieka Poliklinikos procedūrų skyriaus seselės, geriausiu atveju įžvelgi tik mažą, sparčiai nykstantį odoje taškelį. Dabar legenda – ne legenda. Trumputė.
Legenda
Sako, kad visos med. seserys leidžia vaistus į raumenis vienodai. Tai nesąmonė. Yra tokių, kurių injekcija primena asilo spyrį. Yra tokių, jog pasako – „jau“ ir tu net nesupranti, kad procedūra baigta. Mano šviesios atminties žmona naudojo taip vadinamą japonišką būdą. Nusiskundimų negirdėjau, bet yra… gal nuo komentaro susilaikysiu. Tai tik informacija pamąstymams, nes yra mėgėjų, kurios vaistus suleidžia maloniau už baigusias mokslus. Asmeniškai aš šiuo atveju – tragedija, bet jei kam labai reikia, iškenčia (mokymai dar ne viskas). Reikalingas talentas, intuicija ir be abejo Dievo palaima. Arba vidinės intrigos.
Intrigos
Vienądien poliklinikos registratūroje užsiregistravau pas savo šeimos gydytoją L. Rimkutę. Man šliaužioti į jos kabinetą ir trukdyti darbą – jokios prasmės. Išrašys vaistus ir nuotoliniu būdu. Reiks – kreipsiuosi. Bet grįžtu prie registratūros. Elegantiškos , gražios med. darbuotojos, korektiškos, aptarnaujančios „oru“, t. y. greitai. Tai gerai, patogu, malonu. Tačiau tai priminė vieną mano asmenišką istoriją. Darbo vietų nevardinsiu, skaitytojams priminsiu, jog anksčiau felčeris, liaudiškai – pusdaktaris, jei moteris – daktarytė, visada buvo rangu aukščiau nei med. seselė, o ir mokėsi ilgiau. Tai štai, vieną dieną, mano žmona – akušerė-felčerė grįžo namo ne itin laiminga. Jai teko viešosios įstaigos Radviliškio pirminės sveikatos centro Psichikos sveikatos centro registratorės etatas. Med. seselė B. Č. liko dirbti su gydytoja ved. J. D. Abi dirba ten pat, nors galimai jau pensininkės. Sutikite, kad anuomet felčeriai, nors ir turėdami karinius laipsnius, buvo rangu aukščiau nei med. seselės. Ir kas iš to? Prarijusi karčią piliulę, širdyje giliai įsižeidusi, ji liko savo poste. Beje, savo karjeros pradžioje ji taip pat dirbo Tyrulių ambulatorijos registratūroje. Vėliau įstojo į med. mokyklą. Šiaip tai jai buvo it pažeminimas pareigose. Iš felčerės į registratores. Manau, ta savotiška kiaulystė sveikatos jai nepridėjo. Šiandien iš neturėjimo ką rašyti, galiu paviešinti šią istoriją. Ramiai pakeiksnoti tokį sprendimą (gydytojų – psichiatrų buvo dar du). Ir toliau gyventi. Bet gal gana medicininių istorijų, laikas sugrįžti prie praėjusioje skiltyje pradėto pasakojimo apie praėjusius ir užmirštamus laikus.
Praėjusieji
Iš pradžių pagalvojau – tai paprastas sumanymas, telieka it galingu traktoriumi pasileisti per kakarykus. Nusprendžiau – nuobodoka. Tad it A. B. Pugačiovos apdainuotas keltininkas . Šiuo atveju, keltu perkeliantis keleivius per jūrą, upę. Ten daugiau apie įsimylėjėlius, kuriems reikalingas tai dešinys, tai kairys upės krantas. Įsimylėjusių apstu, bet keltininkas vienas. Ir visiems neįtiksi. Kaip anekdote. Išgirdo Jėzus radviliškiečių skundus dėl sveikatos priežiūros. Nusileido iš dangaus į žemę. Be problemų, pateikęs reikiamus dokumentus buvo įdarbintas Radviliškio poliklinikoje. Socialinė darbuotoja, atėjus eilei į taip vadinamo gydytojo kabinetą įstūmė vežimėlį su nuo vaikystės nevaikščiojančiu pacientu. Jėzus priėjo prie jo, bakstelėjo pirštu į katą ir paliepė: „kelkis ir eik, tik vežimėlio nepamiršk, galėsi kam nors atiduoti“. Išėjo jau sveikas neįgalusis, vežimėlį išsistūmė koridoriumi, o ten neturintys ką veikti hipochondrikai (mėgstantys sirgti, nors šiaip lankytis pas gydytoją nereikia) užsipuolė neįgalųjį, tapusį sveiku, klausimais. Tarp jų ir toks: „na, kaip naujasis gydytojas?“ Atsakymas: „Toks, kaip ir visi, net kraujospūdžio nepamatavo.“ Tai žinoma seno anekdoto perpasakojimas. Man uždavinys. Įsivaizduokite, jog persikėliau atgal už geležinkelio ir toliau rašau atsiminimus. Klausimas, kaip vienam asilui ėsti iš dešinės ar iš kairės kupetos? Žinoma, kaip paminėtas gyvūnas, badu bemąstydamas nenugaišau. Pasirinkau dešiniąją nuo savo buvusio gyvenamojo būsto. Gink Dieve, ne politikoje. Tad…
Dešinėn
Išeities taškas – senosios žydų kapinės. Truputį iš senųjų radviliškiečių pasakojimų. Esą velionį į kapines jie atgabendavo vienu taku (keliu), o sugrįždavo namo kitu, kad mirusiojo vėlė neatsektų iš paskos. Tai štai nuo šių kapinių prasidėdavo Durpyno karinio dalinio daržai ir laukai. Beje, dalinys buvo trys viename. It kava. Už bendros tvoros taikiai sugyveno autobatalionas, aviacijos patarnautojų mokykla ir neliečiamų atsargų sandėliai. Nedaug trūko, būčiau praleidęs, jog kariškiai turėjo savo stadioną, prieš Durpyną plytėjo kitas, nūnai apleista teritorija su „Juodelių“ vilkikais. Ten buvo mokomasi ir vairuoti, žaidžiamas motobolas, futbolas. Beje, kariškių teritorijoje taip pat būta daržų. Jie augindavo kiaules, jaučius. Dabartiniams kariams gal ir skamba keistai, bet tai faktas. Toliau, dažniausiai už rugių lauko („Juodelių“ teritorija) buvo „zagotzerno“. Taip vadinamos grūdų saugyklos. Su malūnu, kuris miltais aprūpindavo šio regiono kepyklas. Prieš šią įstaigą, dauboje, kažkokiu „truču“ apdirbdavo ir rąstus stulpams. Vėl dykvietė (joje vėliau atsirado ir išnyko Radviliškio žemės ūkio mašinų gamyklos krovos aikštelė. Kepykla (vietoj „Norfikės“ kulinarinių gaminių cecho). Įdomu tai, kad kepykla buvo kūrenama malkomis, atgabentomis iš durpynų. Kažkokie prekybininkų sandėliai (nūnai „Regėjaus“ valdos). Gyvenamieji kvartalai, atviri lietaus kanalizacijos grioviai. Ir Lukšio gatve sukame link Varpo gatvės ir geležinkelio. Vėl dykvietė su grioviu nuo Pašvaistės gatvės. Pavasarį apsemiama. Žaidimų aikštelė, kur irstydavomės iš pabėgių pagamintais plaustais. Su nuotykiais ir netikėtomis maudynėmis. Dar toliau – sandėliai „rampa“ (pakeitusi vietą). Kopūstų krovimo į vagonus metu netingėdavome surinkti žemyn nusiritusių kopūstų galvų (užteko visiems). Nulaupyto paminklo Vytautui Didžiajam liekanos. „Sklepas“, buvusi tarpukario intendanto tarnybos nuosavybė, kur prekybininkai laikė menkavertes prekes. Ideali vieta rogutėms, slidžių ir dviračių laužymui. Daržai, sąvartynas prieš geležinkelį ir paslaptinga vieta – tunelis po geležinkeliu, per kurį tekėjo Sviesto gamyklos gamyklinės atliekos ir kuriuo turint noro ir nebijant smarvės galima buvo išeiti į Daukanto gatvę. Postas, iš kurio mechaniniu būdu buvo valdomi iešmai, semaforai, lokomotyvų depo kontora, slėptuvė. Et, įsijaučiau, tai jau dalis „kairės“. Geležinkelio stotis su kavine (aprašęs J. Baltušis). Kontoros, med. punktai ir skveras, kurio vietoje nūnai „būdavojama“ kažkokia nesąmone. Sąmoningiau būtų skelbti pabaigą.
Pabaiga
Beje, skverelyje taip pat būta slėptuvės. Vėl kažkokios geležinkelininkų patalpos ir vėl skveras prieš kultūros namus (nūnai šaulių namai) ir kitoje pusėje už pervažos (berods, praleidau Biliūno gatvės pervažą) , geležinkelininkų buitinis (dabar cerkvė). Čia savo žodinę kelionę baigiu. Dar pridursiu, kad anuomet Sodų (dabar Laisvės) alėja buvo gyventojų daržų atskirta nuo Prūdelio gatvės. Čia nėra „Ramybės“ viešbučio, skaičiavimo stoties, kitų šalia esančių objektų aprašo. Juo labiau nuotraukų. Skiltis ribota, jos autorius taip pat. Tad paskutinis taškas.
Vytautas Mikalauskis
2024-10-10
Miestai.lt archyvo nuotrauka
