Rašau, nors jokio noro nėra. Yra pareiga ir dar rimčiau – valia. Čia ir pradedam.
Pradžia
Na, frazeologijos žodyne rastume ir tokį išsireiškimą „valios gyvulys“ – išlepėlis, dykūnas.“ Kitą kartą nebuvo kaip dabar, kad vaikai yra valios gyvuliai“. Ir dar daug šaunių pasakymų surastume minėto žodyno (783, 784, 785 puslapiuose). Šiaip valia, tai psichinė galia, pasireiškianti sąmoningu veiklumu – valios jėga. Tvirtos ar silpnos valios žmogus, žmogus turi laisvą ar geležinę valią. Tai ir sąmoningas siekimas, nusistatymas, noras, pageidavimas (pvz. testamentu). Ji gali būti gera, pikta ir pan. Kai kas sako, jog alkoholio gerbėjai neturi valios. Tai nesąmonė. Panorėjęs išgerti pilietis gali nueiti ne vieną kilometrą, kad gautų alkoholio. Ir nesvarbu, kokios oro sąlygos, paros metas. Girdėjau pasakojimą iš mėgėjo išgerti, bet šiaip patikimo žmogaus. Esą per Šv. Velykas giminaičio paprašytas įpilti dar šimtą gramų sulaukė pasiūlymo „o į snukį nenori?“. Įsižeidęs išėjo namo (apie tris kilometrus). Buvo naktis, žvyrkelyje kelis kartus tvojosi paveiktas I. Niutono jėgos, paprasčiau, žemės traukos. Sugrįžęs aptiko, jog pas giminaitį paliko mobilųjį telefoną. Sugrįžo ir dar kartą parėjo namo. Mano nuomone, tai tam tikras valios įrodymas. Naktis, šuntakiai, dešimt kilometrų. Nuo to karto su giminaičiu nesisveikina. Taip pat savotiška valios apraiška. Nors ir kamuojamos depresijos suprantu, kad noras pateikti eilinę skiltį skaitytojui, tai mano noras – valia. Galėčiau spjauti, bet yra garbės ir pareigos jausmas. Nesvarbu, kad tą laiką niekur nesilankiau, įspūdžių – nulis, bet artėja spalio 13 d.
Artėjimas
Aš suprantu, kaip sunku, kai kuriems seniūnams surasti reikiamą kiekį pašalpinių atlikti tuos ar kitus neatidėliotinus darbus, tačiau įdomu tai, kad kiaulių (atsiprašau) kandidatų prie seimo lovio stygiaus nebuvo. Manau, jog ne tik man, bet ir rinkėjams būtų smalsu, kaip jaučiasi tie kandidatai, kuriems rinkėjai spyrė į pasturgalį ir pasiuntė šunims šėko pjauti. Žinoma, turintys fantazijos ir apmokamus patarėjus surastų kokį nors galimai įtikinamą paaiškinimą. Mano verdiktas paprastesnis – šūdžiai, neverti seimo lovio. Gerai ne vien mano, bet tai viena ar kita forma pasakė rinkėjai. Tai ne priežastys, dėl kurių sutrukdo šokti geram šokėjui, o blogam… Čia kažkodėl prisimenu ūkininkus. Tai jiems sausra, tai lietūs, tai šalnos ar dar kas nors. Gerai jiems niekada nebūna. Kai pagalvoji, galėtų užsiimti karklų auginimu. Nereikli kultūra , be to tinkama slėptis į seimą nepatekusiems politikams, kurie paliks gyvenimą, kaip ir visi, – užmirštyje. Na, sakykite, kas po tūkstančio metų prisimins šiuos nevykėlius.
Užmarštis
Manote, ji tolima ir jai reikia tūkstantmečio. Nieko panašaus. Asmeniškai aš jau gerokai primiršau, kas buvo prieš pusšimtį, šešiasdešimt metų. Nusprendžiau atlikti eksperimentą (dienoraščių, deja, neturiu) ir paklebenti praeities duris. Tarkime 1970-ieji. Prieš buto langus matyti geležinkelio kuro sandėlis, „smėlinė“, toliau „bakai“ (cisternos, kuriose saugomos mazuto atsargos). Jos su apšildymu, kad pagrindinis anuometinis kuras nesustingtų. Jei jau pradėjau nuo geležinkelio, esančio prieš namus, pasakojimą, tai jį ir pratęsiu. Iš minėtų bakų (buvo čiaupai), netingūs vietos gyventojai su kibirais parsinešdavo karšto vandens. Esą jis destiliuotas ir tinka, itin tinka, skalbimui. Toliau už bakų išlikę ir vadinamo „trikampio“ kyšulys. O kaip manote, anuomet apsisukdavo garvežiai? Be abejo buvo ir specialios „karuselės“, nors jas taikydavo vagonams (daugeliu atveju). Manau, kad reikia paaiškinti ir žodį „smėlynė“. Kaip vadinosi oficialiai – nežinau. Jos, kaip ir „bakų“ – nebėra. Smėlynėje valydavo, sijodavo smėlį. Kam? Esant slidiems geležinkelio ruožams, įkalnėms iš specialių rezervuarų pro vamzdelius ir buvo leidžiamas šitas apdirbtas smėlis. Vienas kaimynas, šviesi jam atmintis, vertino smėlį kaip papildą kačių dėžutei. Dar ir šiandien namo rūsyje, kuriame dabar gyvenu, yra jo sukaupta atsargų statinė. Ir vėl nuklydau. Garvežys įvažiuodavo į taip vadinamą „trikampį“ nosim ir užpakaline dalimi – tenderiu. Pasiekęs trikampio smaigą atgal galėjo grįžti priešinga lokomotyvo dalimi. Straipsnelis jau ilgokas, tad – tęsinys.
Tęsinys
Nedaug truko, jog būčiau paminėjęs dar vieną vedantį į „trikampį“ įtaisą. Aš nežinau, kaip jis vadinosi, pavadinsiu „šnipštykle“. Tai abipus bėgių įrengti ruporo formos gaudytuvai, kur garvežiai išleisdavo susikaupusias garo nuosėdas – kalkes. „Išsišnypštę“ vykdavo vienam Dievui ir dispečeriams žinomais keliais. Dabar truputėlį į šoną, žvelgiant pietų kryptimi „sutrų surinkimo sistema“. Visas mazutines atliekas sutelkdavo spec. grioviuose už užtvarų. Esant tinkamam orui, jas paprasčiausiai padegdavo. Ypač, jei vėjas pūtė pietų kryptimi. Tokie buvo valymo įrenginiai. Ir ko norėti garvežių eroje? Keli žodžiai ir apie kuro sandėlį. Karas (Antrasis pasaulinis) dar neužmirštas. Čia buvo saugomos smėlio, medienos, anglių atsargos. Be abejo – tepalai ir pan. Radviliškis, radviliškiečiai, geležinkelininkai sudarė tarsi bendruomenę. Ypač gyvenę šalia jo. Dušas, o kiek namų tuomet turėjo patogumus? Už korteles (negarantuoju) arklininkai atveždavo į namus ir anglių toną. Ir štai pirmas, ir deja, nepaskutinis pastebėjimas , mano nežinojimui įamžinti. Vargu ar kas nors turi to laikmečio ir vietų nuotraukų. Senovinį keleivinį traukinį – aristokratą, dažnas matė nebent muziejuje, o keliauti juo neteko. Ir neteks, nes ruošiamės karui su Rusija. Turiu klausimą: ar šaudysime rusų karių belaisvius, kaip rusai daro su ukrainiečių belaisviais? Aš už. Kiaulės, kurios nesilaiko tarptautinių susitarimų to vertos, o dar geriau būti pakartos. Už kaklo, jei kam neaišku. Ir vėl moliūgai – nuvažiavau ne į tuos laukus. Metas daryti posūkį.
Posūkis
Juk pasakoju apie Radviliškį. Beje, daktaras V. Dugnas kartą pasidomėjo, kodėl mano naktinio miesto nuotraukose nėra žmonių. Grubokai atšoviau, kad žmonės nuotraukose, ypač naktį, man nereikalingi. Naktis yra naktis, beje aš medžiojau naktinę miesto dvasią. Nesėkmingai. Tai supras tik poetai, o ne eiliakaliai. Netgi, manau, jog sutemus jie be galingo prožektoriaus bijo nueiti į savo būsto tualetą, dėl didybės manijos, narcisizmo, ar paprasto bailumo. Dievas – jiems teisėjas. Iš jų aš niekad negirdėjau (neskaičiau) apie rimtesnius dalykus apart primityvius, niekingus sąskaitos suvedimus. Netgi „Radviliškio krašto“ leidėjas į tokius niekus nekreipia dėmesio ir leidžia man pabūti, kažkokios rūšies beždžione, komiku, pajacu, ar pan. Na, o aš įstrigau ties minėtais bėgiais, tad… Vienoje „bakų“ pusėje gyveno pienininkė Kuokštienė. Ji bidonėliais išnešiodavo pieną kaimynams. Kiek anuomet tai kainavo – nespėliosiu. Dabar ir šios sodybos nėra nei ženklo. Kitas namas stovėjo prie įvažiavimo į kuro sandėlį (irgi amen). Toliau už kuro sandėlio plytėjo daržai, vėliau išdygo kažkokia geležinkelininkų statybos firma. Dar toliau už dyklaukio (išlikęs) buvo Durpyno priešgaisrinis tvenkinys (nebėra) ir bėgiai, vedantys pas durpininkus. Na, durpes kraudavo į vagonus, kolchozų automobilius. Šiuo atveju net buvo sugalvoję plokštes, kad nusikratytų nereikalingų durpių sankaupomis. Nūnai tai klaikiausias miesto kelias ir apleistos durpių kalvos. Nieko amžino nėra, nebuvo ir negali būti, tik apsišikėliai seniūnai. Dabar kairėn. Iki Daukanto gatvės nebuvo nieko įdomaus. Nebent žiema. Tuomet užtvindytuose pelkynų plotuose džiaugėsi pačiūžų mėgėjai, reti motociklininkai – savižudžiai. Nori nenori tenka pripažinti, kad „durniams“, jei jie neoficialūs sportininkai, piemenims – įstatymai negalioja. Praleisiu jau apgriautus depo (kalvė, automatų cechas ir kt. visa to nebėra), pėsčiųjų praėjimą į garvežių cechą ir padarysiu išvadą. Kai kas išliko nuotraukose, aprašymuose, kai ko nebėra. Istorija – smėlis, kuris palaidos nevykusius deputatus į seimą. Ten ne kokia gamtinių dujų gamykla. Kitą kartą persikelsiu į priešingą geležinkelio pusę. Kaip minėjau, tai ne istoriniai faktai, o tik mano sentimentalūs prisiminimai. Tad pabaiga.
Pabaiga
Vėliau nusprendęs pailsėti prisiminiau, jog daug ką praleidau – nežinybinės apsaugos būstinę, gaisrinės patalpas ir net tai, kad toje geležinkelio pusėje buvo net dvi parduotuvės. Be to, nemokama vaikystės svajonė – supynės. Apie geležinkelininkų poilsio namus – niekis. Tai buvo respublika respublikoje su savo buitinio aptarnavimo įmonėmis, ambulatorija, parduotuvėmis, milicijos skyriais, valgyklomis, statybos organizacijomis ir pan. Kaip ir kiekviena kontora turėjo bendrabučius, sporto ir kultūros sales. Tiesa, ne toje pusėje, kur aprašiau, bet čia tam, kad žinotumėte, ko dar laukti, o seni geležinkelininkai galėtų kritikuoti klaidas. Bet dar kartą primenu, jog tai tik mano sentimentalūs, faktiškai nieko neverti, kaip kai kurie kandidatai į seimą, prisiminimai. Na o dabar paskutinis skilies taškas.
Vytautas Mikalauskis
2024-10-08
