„Nekaltink veidrodžio, jei snukis kreivas“. Tai epigrafas pradžiai.
Pradžia
Nežinau, ar tai patarlė, ar išplaukė iš atminties G. Belycho ir Pantelejevo knygos „Škidos respublika“ (antras leidimas 1990 m. Vilnius „Vyturys“, P. 118.). Argi tai svarbu, juk galima kartais atsipalaiduoti, kad ir anekdotu. Užsuko į psichikos sveikatos centrą pas psichologę-psichoterapeutę Ritą. A. pacientas. Žiūri, ant stalo 45 numerio šlepetė. Klausia: „Kam ji Jums?“… „Suprantate, iš mano pacientų galvų kartais tokie tarakonai išlenda“. Na, kažkas panašaus į kokio eiliaveislio eiles iš minėtos knygos: „Rašyti aš pradėjau./ Minties jokios iš viso./ Galvoj man švilpia vėjai,/ O vis dėl to rašysiu.“ Taip ir rašo „švilpynės“. Šiaip „Škidos respublikos“ autoriai, vienas pribaigtas J. Stalino teroro metais, kitas sugebėjęs išgyventi, be kortelių. Blokadiniame Leningrade (Sankt – Peterburgas, Rusija), davė pamatus dar ir meniniam ir dokumentiniam filmui. Pasižiūrėkite, jei nemėgstate skaityti. Dabar šiokios tokios įvairenybės.
Įvairenybės
Kadangi esu katinas, kuris vaikšto vienas, kada nori ir kur nori (čia iš R. Kiplingo), sumaniau pavedžioti Jus dao keliais. Dao ir reiškia kelią, kinų filosofijoje – visuotinybė (nekintama, neapibūdinama, tobula, nejuntama, amžina, visos esybės pagrindas, visų kitimų priežastis, priklausąs nuo žemės, žemė nuo visatos, visata nuo dao, o dao nuo paties savęs. Ar aišku? Man nė trupučio, spėju ne tas intelekto lygis. Ir štai šiame lygmenyje vyksta lyg ir suprantami dalykai: viadukas Gariūnų rajone, mokyklos klasės vokiečių kariškių vaikams (tikiuosi ne tokie mazgotės, kaip smetonistai), vandens susisiekimo transporto priemonės Nėryje prie Vilniaus. Savo laiku naudojausi plaukdamas nuo Žaliojo tilto link anuomet Valakampių pliažo. Vokiški automatai mūsų kariuomenei (dalykas neprastas). ABBA draudimas naudoti savo dainas D. Trampui (begėdžiai, gali kvailiui savo šedevrų). Rastas (lyg ir) būdas stabdyti žmogaus senėjimo procesus. Nauji požiūriai į gyvybės atsiradimą žemėje. Dimensija senatvėje, „čipai“ smegeninėje, antrojo „Akropolio“ statybos Vilniuje. Ir mano kvailystė. Apie tai Jūs jau žinote. Pagal Dao „nelaimės gali mus smarkiai paveikti, bet jos praeina. Laikykitės savo tvirtų įsitikinimų ir nepamirškite savo tikslų. Tik nuo mūsų priklauso ar pavirsime pelenais, ar pakilsime kaip feniksai.“ Čia susimąsčiau, ar visi skaitytojai žino, jog Feniksas sudega ir atgimsta iš savo pelenų. Skyrelis man pasirodė „riebokas“, bet mane įdomiai nuteikė pašto dėžutė. Vienoje – tūlas V. Uspaskich (beje, mano kolega suvirintojas) skelbė, jog kažkokia taikos koalicija pareiškė, jog tai „geras vaizdelis visiems“ (neužmušama marinuotų agurkėlių reklama). Ir dar pridėjo „šliurę“: „su manim bus taika“. Įdaro net neskaičiau. Vėlgi, šalia jos apsigyveno ir arogantiškos išvaizdos, kažkokio politinio veikėjo laikraštis, kuriam epigrafą davė V. Landsbergis – pats, mano nuomone, šlykščiausias politinis veikėjas Tėvynėje. Jis apskelbė apie E. Vaitkų: „Tai fašistai ir komunistai. Jeigu jie laimės rinkimus seime, bus „liūdnas vaizdelis“. Juos abu apjungia ir prie jų prisideda „žodis“ vaizdeliu. Bet užbaigiu Dong Ming – Dao „365 DAO“ (Kaunas „Trigrama“ 2000 m. P. 15.) „Tie, kurie tiki, kad gyvenimas „anais laikais“ buvo geresnis, kartais yra akli dabarties tikrovei; gyvenantys tik šia diena, mažai rūpinasi priežastimi ir pasekmėmis… Turime suprasti, kaip mus veikia praeitis, vertinga ir malonia patirtimi papildyti dabartį ir kasdien šiek tiek laiko skirti ateities planams“. Kas draudžia? Neįvardinsiu, tai Jūsų asmeninis reikalas. E. Vaitkaus „kliedesius“ metu į šiukšlinę, o kaip toliau gyventi spręskite patys. Mano asmenine nuomone dauguma norinčių į seimą paprasčiausia parazitai, panorę sinekūros. Supaprastintai tarnybos be rūpesčių, gerai apmokamos, nereikalaujančios dirbti. Nesutinkate? Tuomet pasakykite, ką gero Radviliškio rajonui davė seimo narys A. Čepononis, apart savo kelnėse nuo sėdėjimo pratrintų skylių. „Jei mes išsivaduojame iš mirties baimės, sveikai gyvename ir suvokiame savo kelią, tai ir yra laimė, ir tada nereikia jokių netikrų vadų (P.20.).“ Ir vis tik nesiliauju galvoti iš kur tas vaizdelių žodelis – gal nuo agurkų stiklainio etiketės?
Etiketė
O jei mes esame iš nežymiųjų? Nors kiti mūsų ir nepaisytų, neturime manyti, kad esame beverčiai. Nėra ko pasyti kitų nuomonės apie mūsų vertę, reikia gyventi savo gyvenimą, ir tiek“ (P. 25.). Tai proga gyventi be kitų kišimosi ir galimybė savitai reikštis (ten pat). O tų norinčių vadovauti – apstu. Kodėl? Nes pašto dėžutę vėl užgriuvo politinio šlamšto reklama. Kažkokia dr. Ieva Sliesoraitytė, Jonas Pinskus, prof. Vytautas Radžvilas su „Nacionalinio susivienijimo“ leidiniu. Oficioze tūlas Justas Malinauskas . Ir kažkoks Saulius Luščikas. Jei išvertus iš rusų kalbos pavardė reikštų lukštenimą, aižymą, išgliaudymą (žirnių, riešutų, ražienų skutimą). To tipo laikraščių dėžučių radau net tris. Gal vaikų darbas? Nespėliosi, o gal išmetė netvarkingi piliečiai! Galai nematė. Popierius prastos kokybės, bet gerai dega, galima pritaikyti ir kitoms reikmėms. Apie tai spręsti Jums. Dar buvo ir trys rinkinukai apie seimo rinkimus. Popierius kokybiškas, bet sunkiai degantis. Kur dar jį panaudoti net neįsivaizduoju. Kažkuom panašus į prekybos centrų reklamą. Anksčiau panašią literatūrą kaupdavau, dabar… Dabar metas etiketei: „Kur kas geriau eiti kaip ėjus savo keliu, ir keiti tai, ką galite pakeisti.“ Nes iš nerimo nėra jokios naudos. Kažkas man priminė Anoniminių Alkoholikų maldelę, kurią jie kalba prieš susirinkimus. Žodžių tiksliai neatsimenu, todėl necituosiu, kas nors susiras. Beje, pagal vieną versiją, tai žodžiai iš nekrologo. Tiek to, bet yra vienas tikras dalykas. Spalio 1 d. prasidėjo ruduo ir aš „greitukės“ pagalba atsidūriau ligoninėje.
Ruduo
Jei tiksliau, antras jo mėnuo. Visad būna pirmas kartas. „Nors mes siekiame dvasinio tobulumo mus apninka praeities žaizdos…“ „Tai ne demonai iš kito pasaulio… tai mūsų pasąmonės randai…“ (P. 40.) Kartais šias žaizdas pasigaminame patys. Štai ir aš vakare prisišveičiau rūkytos vištienos. Apie antrą valandą pabudau išpiltas prakaito ir pilvo skausmų. Supratau, jog iki priėmimo skyriaus, ko gero, bus sunkoka nueiti. Išbandžiau turimus vaistus. Rezultatas nulinis, tad paskambinau telefonu 112. „Greitukė“ atvyko gan greitai. Nedaug laiko užtruko ir medikai atliko visus tyrimus. Netrukus malonaus ligoninės personalo dėka mėgavausi lašinėmis, vėliau vaistų injekcija. Globotiniu pasirūpino sesuo ir apie 13 val. jau buvau namie. Skyriaus darbo neaprašinėsiu, nes kaip sakė palatos kaimynas „toks darbas ne kiekvienam“. Sutikau. Vėl pacituosiu ištrauką: „Gyvenimas –/ Tai grožis,/ Siaubas,/ Pažinimas./ Mirtis tai laiko/ Priešybė (P. 48–49). Sutikti ar nesutikti su šiais žodžiais Jūsų asmeninis reikalas. Man patiko kaip ir viena itin seksuali ir protinga sesutė. Aš nežinau, koks asilas sugalvojo vadinti med. seseles slaugytojomis, tačiau tai nieko naujo. Pasaulinio garso rašytojas, gydytojas Axel Munthe, rašo ir apie laikus, kai ligoninės buvo supasaulietintos su šūkiais : „Šalin kunigus! Šalin kryžius! Lauk vienuoles! Deja, jos turėjo jas palikti. Dabar lyg ir vėl sugrįžta. Duok Dieve! Blogiau, jei baigusius medicinos mokslus blogiau tikrai nebus. („Knyga apie San Mikelę“, „Tyto alba“, 2000 m. ,P. 14).Yra ir kitų leidimų. Bet aš žadėjau naudoti „365 Dao“. Tad neišsisukęs: „Mes padarome pasaulį tikrą, nukreipdami į jį savo mintis“.
Nukreipimas
Aš noriu nukreipti Jūsų mintis, kad skiltis artėja į pabaigą. Patys suprantate, jog tai knyga „plyta“ (500 lapų), minimum, tad ir ne L. Tolstojaus „Karas ir taika“. „Likimas yra jėga, kuri įsikišo į mūsų gyvenimą, sugniuždydama pačiu netinkamiausiu metu. Tačiau tai, ką mes vadiname likimu, yra ne kas kita, kaip mūsų pačių veiksmų padarinys. Kiekvienas veiksmas sukelia grandinę įvykių, kurie labai graudžiai susiję su mumis“. Prisiminkime „drugelio efektą“. Vienas jo sparnų mostas gali sukelti uraganą kitam pasaulio krašte. Įsivaizduoju, kad Jūs jau sotūs kinų pasaulėžiūra, tad pabaiga.
Pabaiga
Jei sąžiningai, tai ir rašyti neturiu apie ką. Kartais skilčių prikepu kaip blynų, o kartais – tuštuma. Arba pagal Dao: „Didelius ir mažus pasirinkimus tenka daryti kiekvieną minutę. Tokia gyvenimo ironija – mes keliaujame tik į vieną pusę. Negalime sugrįžti, negalime lyginti bandydami vieną kelią nuo kito. Negalime turėti dvigubos patirties. Todėl gyvenime tenka pasikliauti tik išmintimi“ (tai iš anotacijos). Tačiau gyvenime gebame padaryti didesnių ar mažesnių, kurios gali pamokyti išminties, nors visi mirsime, kaip ir bet kuris kvailys. Štai mano klaidelė. Pėdindamas į parduotuvę, namuose palieku akinius. Neseniai nusipirkau J. R. R. Tolkien knygą „Burenas ir Lutijena“. Sugundė garsi pavardė, o daugelis iš Jūsų žiūrėjo garsųjį „Žiedų valdovą“. Būčiau įdėmesnis ir su akiniais, būčiau perskaitęs, jog „tekstą parengė“ Ch. Tolkienas, garsiojo rašytojo sūnus (pagal tėvo paliktus raštus). Tai, kaip paaiškėjo pasaka – ne pasaka. Greičiau „fantasy“, arba pasaka, skirta daugiau suaugusiems nei vaikams. Be to, nereikia pamiršti, kad tekstą, pagal visus klasikinius JAV mokslininko, mitologijos ir religijotyros kanonus parengta pagal J. Campbelo reikalavimus. Manote knygas rašo vien mėgėjai? J. R. R. Tolkienas – profesorius. Elena Leontjeva – garsi Lietuvos ekonomistė, įtakingo instituto įkūrėja, parašė knygą – plytą. „Turgaus aikštė arba dviejų Žanų istorija“ (tiesa, rusų kalba). Išleido „Alma litera“ m. Kas buvo Žana d‘Ark, nerašysiu. Priminsiu, jog už savo veiklą buvo sudeginta bažnytinės inkvizicijos. Kita Žana – šiuolaikinė. Turėsite noro – paskaitysite. Ne, tai ne, o dabar paskutinis skilties taškas.
Vytautas Mikalauskis
