Galvojau, ką pasirinkti paantrašte – epigrafu. Išgelbėjo vienas iš tunto „Oho“ Nr. 10. Tiksliau pastaba, kad San Marine automobilių yra daugiau, nei ten gyvenančių žmonių. Nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Kur yra San Marino valstybė, nepasakosiu. Norėsite, susirasite internete, žemėlapyje ar pan. Nykštukinė valstybė, savo laiku nepasidavusi B. Musolinio valdomai fašistinei Italijai, nors, jei neapgauna atmintis, turėjo tik vieną kareivį ir veik šimtinį karinį orkestrą. Atsipalaiduokime, kai rašai šias eilutes, man nerūpi ši valstybė, kurioje aš niekad nebuvau ir nebūsiu. Daug ką domina mano biografija, tad apie keliones (tolimiausius maršrutus) galiu suskaičiuoti ant pirštų (Varšuva – turgus), Kaliningradas (Karaliaučius) – po to pradėjau nemėgti žuvies, Putino gimtinė Leningradas (Sankt Peterburgas) su klaikias gatvių šiukšlynais. Maskva – anuomet pamaskvė prie Šeremetjevo… Ten tarnavau sovietinėje kariuomenėje (atsiprašau – armijoje) ir dirbau suvirintoju sukarintoje gelžbetonio gamykloje. Ir… už pavyzdingą darbą gavau kelialapį į Uljanovską (Simbirską) ir net turėjau progos pasėdėti V. I. Lenino gimnazijos suole. Ir tai viskas. Ta prasme, visas užsienis. Kodėl tokia preambulė (įvadinė dalis). Dėl menkos priežasties. Tam, kad padėčiau eilinį skyrelį.
Eilinis
Beje, eiliniu nebuvau ilgą laiko tarpą, tarnybą baigiau turėdamas vyr. seržanto laipsnį. Kas tarnavo statybos batalionuose – supras, kokį įspūdį padariau vagone-restorane grįždamas namo. Nesigiriu, man nuo to nei šilta, nei šalta. Malonu pasidarė, kai Radviliškio geležinkelio stotyje sutikau kažko laukusį ir nesulaukusį kaimyną Antaną Vaičekauską. Kas buvo toliau, nerašysiu. Tai ne Beno Lastausko „Tiems, kurie neskaito“ (vartojama necenzūrinė kalba) – leidykla „Laisvės media group“, 2024, Vilnius. Ir vėl nukrypau. Norėjau rašyti apie rugsėjo 19 d. ryto rūką, primenant, ko gero, vienintelį Radviliškyje likusį klasioką A. Rūką. Iš pradžių akvarelinis (rūkas) dengė visą pasaulį, bent mano akiplotyje. Vėliau praretėjo. Pradėjo it dūmai plaukti gumulais, o prasikalusi saulė išryškino pasaulio spalvas.. Bet šiaip ar taip, jaučiami artėjančio rudens žingsniai ir seimo rinkimai. Asmeniškai aš tokios gausios keistuolių (ne iš teatro, bet…) kompanijos, dar neregėjau. Sekantis skyrelis – ką išvydau.
Pamatymas
Pradėsiu nuo oficiozo. Ten apart gausybės mero nuotraukų, jokios įdomios informacijos. Kai pagalvoji, o kam stengtis, jei net už visišką šlamštą su geresnėmis intarpėlėmis mokama. Beje, redakcijos ir kai kurių davatkiškų skaitytojų nuomone, mūsų merą Piziumi vadinti lyg ir nepadoru, nes daugelis neturi supratimo apie tai, jog Pizius, senovės lietuvių meilės dievas yra senovės lietuvių meilės deivės Mildos sūnus. Sutinku, neprieštaravau. Pažadėjau išrinkti jam kitą slapyvardį – tebus avynas. Ne avinas, o tiems, kurie nemoka gimtosios kalbos prisiminti, ką reiškia ava (teta), ašva (kumelė), avynas (dėdė). Jei dar atsiras ž nesusipratėlių , be jokios sąžinės graužaties pasiūsiu į visus keturis pasaulio kraštus, ar į vieną įvardinamą rusų kalba. Tad ką įdomaus radau oficioze (vėl „žaliems“, – „Radviliškio naujienose“). Ogi tūlą kažkokios „paplavinės“ partijos kandidatą į seimą nelietuviška pavarde – Malinauskas. Primenu, tarpukario Lietuvoje surusintas (sulenkintas) pavardes patriotiškai nusiteikę piliečiai keitė į lietuviškus variantus. Manau, tai galima ir dabar. Dabar neturėdamas jokių minčių apie minėtą, bet, mano nuomone, nevertą kandidatą į seimą… Pablusinėsiu žodį „malina“. Rusiškai tai avietė, aviečių nuoviras, puikumėlis (gyvenk ir norėk), reiškia ir paukštelį (liepsnelę), vagių, plėšikų žargonu –landynė tinkama orgijoms. Ką reikštų toks deputatas, nežinau ir nespėliosiu. Spręskite patys. Asmeniškai aš mieste plakatuose ir pašto lankstinukuose radau ir kitų kandidatų reklamas.
Reklama
Rugsėjo 20 d. Ką? Panašu į dienoraštį. Be abejo, tik šiandien ryte neviešpatavo rūkai. Bet buvo. O koks ruduo be jų. Tiesa, mėnulis ir saulė bendravo. Platoniškai, be sueities. Ir kaip sako (rašo) jau minėtas B. L. : „Kas čia per realybė? Žmonės bijo tikro skonio. Kiekvieną nuodėmę pasaldina. Kažkokia bybienė“ (P. 21.). Citatų iš šios knygos penkių tūkstančių egzempliorių tiražu dar bus. Davatkos, jei skaitysite, turėkite valerijonų arba ko nors stipresnio. Tačiau aš noriu sugrįžti prie mūsų avinų (ne avynių). T. y. deputatiškai – kandidatiškų veikėjų. Tad pašto dėžutėje toks Vidmantas Bernotas, kai kam gražios Pinskuvienės pėstininkas. Vyras kaip vyras. Atrodo tvarkingai, sprendžiant iš pasisakymų, ne kvailys, bet… Turi mažą, nors galiu ir apsirikti, nuodėmę, perdėtą paklusnumą. Ką fiureris (vadas) pasakys, už tą ir balsuos. Iš esmės tokie naudingi, nes nesvarsto įsakymų, o juos vykdo. Ar girdėjote nors vieną jo pasisakymą, kuris prieštarautų jo atstovaujamos partijos pozicijai. Aš ne. Tad su juo baigiame. Save „Radviliškio krašte“ pristato ir šio laikraščio leidėjas Gediminas Lipnevičius. Na šis žmogus moka sukti verslą, žaisti šachmatais ir geba užknisti avyną merą rinkėjų klausimais. Kas bus jam patekus į seimą, galime neabejoti. Aukos vietoje atsidurs seimo pirmininkas su pavaduotojais ir ko gero visa krūva jų patarnautojų. Daugiau spaudos leidiniuose ir kitose propagandos priemonėse apie minėtus asmenis informacijos neaptikau, tačiau… Tačiau gal pradėsiu kitą skyrelį, deja ta pačia tema.
Tema
Manėte viskas ir eidami gatve matote viską? Apsirinkate, prie šiukšlių priprantama. Vėl B. L. „Tu išskridai, nieko negirdi, nieko nesakai, savo karus kariauji. Moralkės valgo. Kurva, kurva, kai tokie pirmadieniai – joks karas ne baisus. ..“ (P. 28.). Politikai su tokiu produktu , kaip moralė gal ir pažįstami. Iš matymo. Gal ir girdėję. Nespėliosiu, nes dabar apie politinius plakatus gatvėse. Vienas tipas iš plakato prie poliklinikos, atsirėmęs į bendraminčių šutvę, prašo mūsų palaikymo. Už kurios kūno dalies – nenurodo. Gal ir teisingai, nes žaidžia su ugnimi. Įsivaizduokite nurodys konkrečiai it kovarniai suskris žydrai – melsvų švarkų mėgėjai. Nors ką gali žinoti, gal tai šio neįvardinto politiko tikslas. Na, tarsi vaistas nuo vidurių užkietėjimo. Tiesiog manykite, jog tai reklama. Be to atminkite, gyvenime jie toli ne tokie gražūs, kaip padailinti reklamoje. Kitą sutikęs gali pajusti ir norą įlipti į medį. Juokauju. Primenu, tai juodasis humoras. Kiti politikai kitoje gatvės pusėje įsiropštė į „Senukų“ fasadą. Spėju ne veltui dėl jų abejotinos, užglaistytos, sutvarkytos reputacijos. Jų partijos pavadinime kažkas nuo „liber – alus“. Šiaip tai seifo degtinės dėžutės skrandyje išradėjai. Irgi nori prie seimo lovio. O tų norinčių, nors prūdą užtvenk. Prie vieno garažo už Gedimino g. 5 pamačiau šiukšlių krūveles. Apskritai buvusio Radviliškio vandentiekio bokšto teritorijoje apstu vėtros nulaužtų medžių, stambiagabaričių buities atliekų. Prisiminiau humoristinę, atseit aristokratišką , atsiprašau, aristotelišką logiką: „žolė gyva, vadinasi ir Aristotelis – žolė“. Jei pasakyčiau, kandidatai į seimo deputatus – šiukšlės, vadinasi jie šlamštas ir su šia logika neprasilenkčiau. Beje, ir tarp šiukšlių ir nuolaužų kartais pasitaiko vertingų daiktų. Knistis po jas visai nesinori. Na o tam, kad išdulkintum kokį dulkiną skudurą reikalinga bent ekscelencijos kompetencija. Štai užsipuolė ligoninės direktorę, esą dar uždarbiauja ir iš šalies. Kam? Ji nori išsaugoti savo licenciją, nes direktorės kadencija neamžina ir svarbiausia – dėl to nevagia, o sąžiningai gauna šimtuką, kitą (ne mano reikalas skaičiuoti svetimas lėšas). Reikia džiaugtis tuo, ką matai – rūką, saulės – mėnulio bičiulystę, lengvą rudens atpėdinimą ir pan. Tik gaila, kad lietaus nėra ir kelmučių prie silkės neturėsiu. Nors toks ir nuostolis, vietoj jų pridygs naujų deputatų seime, tikėtina ir su priplėkusiais rudeniniais grybais. Na, o man metas pabaigai.
Pabaiga
Nesulaukę šalnų, bet išgirdę instinktyvų gamtos šauksmą, žemėn sklendžia nugeltę medžių lapai. Štai čia ir prisiminiau vieną taip vadinamą literatūrinį oponentą, kuris man asmeniniame laiške dievagojosi, kad daugiau į „Radviliškio kraštą“ neberašys, nes yra ir kitų rajono leidinių (kai pagalvoji yra ir regioninių, respublikinių, užsienio). Vienąkart tyliai pirstelėjo oficioze ir kažkur prapuolė. Be to, grasinosi , jog šio leidinio („RK“) net nebeskaitys. Dieve padėk! Tai jo teisė, o aš sugrįžtu prie to, apie ką jau užsiminiau. Manęs mandagiai paprašė, kad esą kai kurių skaitytojų nuomone, negražu vadinti nūdienos merą mitologiniu lietuvių meilės dievaičio, meilės deivės Mildos sūnaus vardu – Pizius. Esą apie tai, nors rašiau ne vieną kartą niekas nieko nežino. Beje, žodį pizė , pyzė (kirtis pirmajame skiemenyje) rasite lietuvių kalbos žodynuose (net išmaniajame telefone). Jie net naudojami nūdienos lietuvių literatūroje. B. L. knygą: „Tiems, kurie neskaito“ paminėsiu ir pacituosiu: „Jei Arina būtų ofisinė pyzda… bet ji jau trečius metus nesipisa su Tautvydu…“ (P. 81). Pateiksiu ir kai kurių skyrių pavadinimus: „Jobanas Babajus“, „Kalėdinė xuinia“, „Visi ofisiniai užpisa vienodai?“, „Apgailėtinas pyzdabolas“ ir pan. Kur ten Ričardui Gaveliui su „Vilniaus pokeriu“. Kodėl tai rašau? Aš ne kvailys ir nesigrasinu išeiti į kitą leidinį, tai tik užuomina leidėjui ir prašymas, kadangi esu savanoris negaunantis už savo darbą pinigų (taip ir turi būti), liaukitės bet kokia forma mane cenzūravęs. Savanoris, neaprūpinamas darbo priemonėmis, transportu, turi teisę bet kada palikti savo užimamą vietą, kaip ir gaudamas nurodymus, ką ir kaip turi rašyti. Spręsti Jums. Pagarbiai.
Vytautas Mikalauskis
2024-09-21
