Yra gausybė būdų suklijuoti paantraštę, parinkti tinkamą epigrafą. Gal nuo to ir pradėsiu. Na ne gal, o nuo to…
Pradžia
Rašymo prasme esu dykaduonis. Galima ir į kabutes, panaudojus sinonimus – dykaduoniautojas, veltėdis, veltėdžiautojas, parazitas, tranas, duonėdys, pilvapenys. Galima tai pavadinti ir užsitarnautu poilsiu – atostogomis. Jums pasirinkimo laisvė. Paaiškinimas paprastas it perplyšęs tualetinis popierius. Kai rašau šias eilutes , negaliu, o tiesiog privalau paminėti dvi dienas ir priedą. Vasaros pabaiga, rugpjūčio 30 d. kai gražiausias metų laikotarpis maloniai nusilenkė 30-ies laipsnių šiluma jos paveldėtojui rudeniui. Įdomus sutapimas 30 x 30. Paskambinęs seseriai į Tyrulius pasidomėjau, ar jai nereikalingi audinių kailiniai (realūs, tupintys spintoje). Pasijuokė, humorą suprato. Man ne taip juokinga. Rašymas it kokiam grafomanui įaugęs į kraują. Vienu metu be problemų galėjau rašyti bent dvi skiltis į savaitę. Skirtingas, skirtingiems laikraščiams. Ir dabar eilėje laukia trys „Pastebėjimų ir pamąstymų“ skiltys. Užteks iki rugsėjo vidurio. Mane, kaip ir visus nukamavo karščiai, nes aš ne koks etiopas. Ir lyg anekdote (autorius nežinomas), norisi lietaus, perkūnijos. Nors lįsk po dušu, įsijunk skalbimo mašiną ir į ją įdėk pusplytį. Jums vietoj šios statybinės medžiagos kitas straipsnelis.
Kitas
Rašau jį ir skiltį apskritai suprasdamas, kad kai skaitysite, tai jau bus seniena. Ir vis atostogauju, skaitau (dar vis per dešimtį knygų atsargoje), jokių įdomesnių minčių, faktų neaptinku. Na pavyzdžiui, kad masonas Fujama nemenkai gastroliavo Lietuvoje. Nežinote tokio? Ne bėda, mažai kas žino, jog po minėtu masonišku slapyvardžiu slėpėsi garsus rusų dailininkas N. Rerichas. Berods tai kompanijai priklausė ir mūsų poetas J. Baltrušaitis, iš esmės rašęs rusiškai. Ir čia įmetu tolesnę mintį pamąstymams. Pagal kažkur skaitytą lyg ir meksikiečiams priskiriamą patarlę: „Kur auksas, ten ir kraujas, kur kraujas, ten ir meilė, o nuo jos iki neapykantos tik žvilgsnis ir žingsnis“. Čia pristabdau minties šuoliavimus, bet jie nerimsta. Mąstau. Žinau, kad šiąnakt mirė viena gerbiama vaistininkė, žinau, kad tuo pat metu pustuščiame vaiko ir motinos klinikų skyriuje gimė jaunuolis. Manau, šiąnakt mirė ir gimė ne vienas žmogus Lietuvoje. Suprantama, gimė mažiau. Mintys lyg ir turėtų apsiraminti, bet kur tau. Naujas klausimas – o ar žinai, kiek susituokusių porų Lietuvoje sulaukė auksinių vestuvių jubiliejaus? Nežinau ir dėl to nekvaršinu galvos, bet neabejoju, jog deimantinių vestuvių sulaukė tik vienetai. Tai aksioma ir kito skyrelio pradžia.
Tęsinys
Pasak psichoanalizės tėvo Z. Froido, žmona turi būti jaunesnė už vyrą septyniais metais. Nežinau, iš kur jis tai ištraukė. Vėlesnis mokslas šią ribą praplėtė plius minus dešimčia metų. Nūnai į tai niekas nekreipia dėmesio ir daro taip, kaip jiems atrodo tinkama. Atrodo, gyvenimas prisega tave prie laiko, kelio, galimybių. Kelių ir ribų galimybės nūdienos pasaulyje gerokai prasiplėtę. Gali nutikti ir taip, kad tavo kelias yra visas pasaulis. Netolimoje ateityje ir kitos planetos. Ką ten planetos. Jau implantuojami į smegenis neuročipai neįgaliems, kuriami prietaisai padedantys neregiams, kurtiems, o apie dirbtinius sąnarius ko gero žino net darželinukai. Širdies stimuliatoriai, mikrokortelės po oda. Gyvenimas vis patogesnis, o dabar sugrįžtu atgal. Kas iš viso to, jei nepasikeis demografinė situacija. Prognozuojama, kad 2130 m. lietuvių Lietuvoje faktiškai neliks. Liks įvairios archyvinės medžiagos sankaupos, jei apskritai ir pati situacija pasaulyje nepasikeis. Pesimistiška? Tačiau tendencijos tokios. Tačiau ar verta dėl to liūdėti. Esama, na kol kas esama, ir sąlyginai pastovių dalykų. Štai rugpjūčio 30 dieną pakeitė 31-oji. Į galantišką vasaros nusilenkimą lietumi atsiliepė ruduo. Apie ką bendravo šie metų laikai – nežinia. Akivaizdu viena – mokinių ganiavos periodas baigiasi. Ryt kalendorinis ruduo, rugsėjo pirmoji diena. Lietuvos blaivybės ir mokslo metų pradžia. Tiesa – sekmadienis, tad pats metas pradėti dalintis vasarinės ganiavos atsiminimais, arba, kaip sakydavo (gal ir dabar kalba) „katino dienų pabaigą“. Na o aš vėl užmetu skiltį šalin. Vėl knygos, kryžiažodžiai ir rutina, bet manyčiau, jog galvoju perfrazuoti režisieriaus R. Vabalo (jei neapgauna atmintis) filmo pavadinimą „Birželis, vasaros pradžia“. Galėtų būti ir „Rugsėjis, kalendorinio rudens pradžia.
Rudens pradžia
Šiandien rugsėjo 11 diena. Ryt 12-ta. Į garbų tarybos posėdį rinksis seni vilkai. Bet man ranka prašo rašiklio, o šis reikalauja, kad po juo paguldyčiau popieriaus lapą. It koks vištgaidis. Perfrazuosiu prancūzų rašytoją M. Charine (dama), tiksliau jos vieną frazę: „Aš niekada nebuvau geras berniukas. Bet miręs stengsiuosi neišklysti iš tiesaus kelio.“ Asmeniškai aš dar nemiręs (nors kai kas tam tikrai neprieštarautų) ir todėl nebūsiu geras vaikis. Koks buvau, toks ir liksiu, užsikrėtęs nepagydoma rašymo liga, bet ne tiek, jog tapčiau grafomanijos auka. Ir vėl turiu pripažinti – rašymas, jei jauti tam malonumą, yra priklausomybė (lengva forma), bet ne liga. Jis irgi paremtas kito prancūzų rašytojo (ponas) mintimi: „Visuomet reikia sakyti, ką matai, o iš vis svarbiau, ir daug sunkiau yra matyti tai, ką matai“. Įdomi mintis. Visi mes matome pasaulį skirtingai, svarbu nepermaitinti skaitytojo savo pusfabrikačiais ar skolinti jam savo akinius. Na, nebent labai reikia ir jie jam tiks. Tarkime perskaitei žodį – debatai (problemų svarstymas, pasikeitimas nuomonėmis susirinkime, posėdyje). Neskubėkite atskirti žodelyčio „de“, kaip priešdėlio prieš aristokratišką titulą (de, fon ir pan. reiškia „iš“ šeimos, vietovės). Rezultatas – gausite „de batus“. Kas yra batai neaiškinsiu. Jie tikrai ne didžiūnai. Privilegija visur būti kaip namie, priklauso tik karaliams ir vagims. Užduodu klausimą: ar skiriasi dauguma politikų nuo įvardintų asmenų? Tik nesakykite, jog nežinote – rytas už vakarą protingesnis, bet vakaras spartesnis. Abejojate?
Abejonės
Kadangi žmonės tokie, kokie yra, pasaulyje visad daugiau liūdesio nei džiaugsmo, tad visad reikia puoselėti tai, kas suteikia prasmę gyvenimui. Visata pati savaime neturi nei tikslo, nei prasmės ir galų gale sunyks (skaitykite Rytų mokymus – visata plečiasi, susitraukia, vėl plečiasi ir… niekas nepasakys, kiek tų visatų yra). Gal todėl atsirado protas, kad visatos apsaugotų save? Atsakymo į tai nėra. Iš kitos pusės, jei nebūtų žurnalistų – politikų dauguma kerotų it amarai. Šioms mintims mane įkvėpė rašytojas P. Anderson. O dabar sugrįžtu prie abejonių. Taip, abejonės gimdo neryžtingumą ir priveda už rankutės į aklavietę. Nevykėliai politikų tarpe lyg ir kažką veikia. Teisingai, ar ne, kiekvienas turi savo nuomonę. Bendro sutarimo šiuo klausimu nėra ir negali būti. Kaip S. Povilaičio dainoje „keitės ir miestai ir veidai“. Tad keitės politikai ir jų veidai. Ir ko tik nepadarysi, kad pripultum prie lovio. O visus naudingus žmonijai atradimus padarė žmonės, kurių jausmai pranoko mintis. Jiems, be abejo, padėjo tokie, kaip aš mindami ant nuospaudų. Ar blogai?
Nuospaudos
Gerbiami skaitytojai turbūt nustebs, kad aš skaitau ir pasakas. Anksčiau ir rašiau, tad kartais smalsu, ką rašė kiti. Ką tik įveikiau M. Endel „Begalinė istorija“ (Alma littera , Vilnius, 2024 m. ). Esminė mintis šioje knygoje – pasakoje apimtimi lygiai veik knygai – plytai (apie 500 puslapių) tokia: „Yra žmonių, kurie niekada nepaklius Fantazijon, yra ir tokių, kurie gali pakliūti, bet amžinai lieka tenai. Ir dar pasitaiko vienas kitas, kurie pabūna Fantazijoje ir grįžta atgal. Taip, kaip tu Bastianai. Ir jie pagydo abu pasaulius.“ Yra ir kiti gydymo būdai. Jie neskanūs, žiauroki, bet gali priversti susimąstyti apie tai, ar verta keliauti į Fantaziją. Aš nedidelis autoritetas, bet pasitelksiu pagalbon rašytoją, diplomatą Igną Šeinių ir jo opusą „Raudonasis tvanas užplūsta“ („Briedis“, 2024, Vilnius, P.244.). Pacituosiu: „Ilgalaikė taika ir saugumas, gerovė ir laimė niekad neįsigalės pasaulyje, jei rasis šalių, sau leidžiančių svetur savivaliauti ir karine prasme silpnesnes aukštos kultūros šalis versti vergauti. Žmonijos vertą pasaulio tvarką įmanoma pasiekti griežtai taikant baudžiamąją teisę, kaip įprasta civilizuotose šalyse. Ir individas, ir valstybė turi jausti atsakomybę, o nusikaltimo atveju – priimti bausmę.“ Knyga išspausdinta 1945 m. Autorius subtiliai užmaskuota forma pataria tikėti Dievu ir patiems nežiopsoti. Mano nuomone, visokių putinų, lavrovų ir peskovų laukia nesulaukia kilpa. Nesulauks, nes NATO ir Vakarų valstybės – mazgotės. Tikite, padės mums rusų agresijos atveju? Tikėjimas gerai, viltis dar geriau, nes ji – kvailių motina. Kaip manote, kam mūsų piniguočiams ir kai kuriems politikams sąskaitos ir nekilnojamasis turtas labiau rūpi Vakaruose nei Lietuvos reikalai? Ką apie tai galvojate, Jūsų asmeninis reikalas. Galiu spėti ir išankstinę vakariečių poziciją. Ji geriau skambėtų rusų kalba, „kad mano troba nuošaly ir aš nieko nežinau“. Tačiau aš žinau, jog ši skiltis, kaip ir kitos, turi turėti pabaigą, net ir „Begalinė istorija“.
Pabaiga
Čia turėčiau aprašyti tarybos posėdį, bet pasak M. Endel: „Tačiau tai jau kita istorija ir čia ją ne vieta pasakoti“. O ką nors naujo ir įdomaus papasakoti neturiu. Be abejo, jau rugsėjo pradžioje stebėjau ateinančio rudens ženklus. Veik nepastebimus, bet jų buvo. Metų moterims – žiemai ir vasarai – pasisekė, kad turi gerus kompanionus vyrus. Tai pavasaris ir ruduo. Jie it džentelmenai, leidžia joms pasiausti ilgiau. O šiaip pilka nuobodybė su smulkmenėlėmis. Štai kartais stebiu į skerdyklas, atsiprašau, į mokyklas suvarytus mokinius(-es), dažnas(-a) dėvi buvusio genseko N. Chruščiovo laikų plačkelnes . Smulkmena, tik galvoju, jog jie nieko nežino apie Nikitą Kukurūzinį ir jo epochai baigiantis atsiradusias kelnes – vamzdelius. Prieštaravimų šiai madai nebuvo, jos itin tiko ant klišų vyrų kojų, bet svarbiausia milžiniška medžiagos ekonomija. Ji niekuom nesiskiria nuo paskutinio skilties taško.
Vytautas Mikalauskis
2024-09-12
