Jūsų pasirinkimas stebėti, mąstyti, rašyti ir ką veikti po to. V.M.
Mano spėlionė, kad skaitančių knygas rusų kalba mažės, atrodo, įgauna kūną. Eilinį kartą miesto parko knygų namelyje radau dar tris kokybiškai išlaikytas fantastikos knygas. Įdomiausia tai, jog neskaitytos, o aš galvojau, kad esu fantastikos gerbėjas ir esu pakankamai susipažinęs su šiuo žanru. Namuose ir dabar yra visa „Zenito“ serija, Strugackių raštai, R. Železny raštai ir dar šis tas.
Tiesa, tarp aptiktų knygų radau ir pažįstamų pavardžių, bet… Pirmą kartą sutikau požanrį (karinė mokslinė fantastika „military science fiction“). Anksčiau viskas tilpo į mokslinę fantastiką (science fiction) ir „fantazy“. Kartais žanrai net ir persipina. Bet tiek to, pabandysiu paaiškinti kuo paprasčiau. Visi, na beveik visi žiūri filmus, TV, yra matę tarkime „Matricą“ – tai mokslinė fantastika, o štai Hario Poterio serialas „fantazy“ (na kažkas panašaus į pasaką). Dar esama ir mistikos, savotiško mokslinės fantastikos, filosofijos, „fantazy“ derinio (serialas „Meistras ir Margarita“). O kur dar tos knygos ir filmai, kurie netelpa į jokius rėmus. Na tarkime intelektualinio chuligano A. Tapino – opusus. Jis galėjo kilstelėti lietuvišką fantastiką į gerokai, gerokai aukštesnį lygį. Tą ir padarė, bet vėliau, ko gero, pabodo. Iš kitos pusės, jei yra karinė taikomoji psichologija (turiu tik vieną egzempliorių rusų k., autoriai A.G. Karajani, J. B. Syromiantikov, Sankt Peterburgas 2006 „Piter“). Kodėl negali būti ir pačios įvairiausios fantastikos apie „fantazy“ (pasakas modernias, sušiuolaikintas) net nekalbu, nes man asmeniškai „Žiedų valdovų“ ciklas – seniena, tad apskritai nerašysiu. Prisiminiau, kad labai gerai pažinojau dar du tokius fantastikos ir „fantazy“ mėgėjus Radviliškyje. Aš ne naivus, manau, jų buvo ženkliai daugiau, bet jokio klubo neįkūrėme, taip… tiesiog dalindavomės „šviežiena“. Vienas iš jų kažkur dingęs užsieniuose, kitas jau ilsisi Donelaičio kapinėse Šiauliuose, šeimos kape. Ir man jokių minčių nekilo, kai knygų namelyje radau dar vieną „sovietų fantastikos bibliotekos“ knygelę, V. Kolupajevo apsakymų rinktinę „Septintasis modelis“. Tai lyg priedas – įrodymas skaitančiųjų rusų kalba, fantastikos mėgėjų ir apskritai skaitančiųjų – mažėja, kaip ir gyventojų.
Keisčiausia, kad man nė trupučio neskauda galvos, kur iškeliaus mano fantastikos, psichologijos ir pan. kolekcija. Gal kas pasišildys krosnį (prieš tai rekomenduoju knygas pamirkyti gazoline, kad geriau degtų, gal pavirs tualetiniu popieriumi, kartonu ir t. t. ). Į kapą jų nepasiimsiu, o juo labiau kirmėlėms sugraužus akis – nebeskaitysiu. Vėlgi, kol gyvas, džiaukis gyvenimu, mėgaukis informacija. Pavyzdžiui, sesuo net žagtelėjo išgirdusi, kad lietuviai šimtais vogė, perdirbo ir savo atlikimui pritaikė užsienio autorių dainas ir melodijas, net nustebo, kad kauniečių mėgstama „Žemyn upe“ taip pat viso labo „skolinys“. Dievo įsakymas „nevok“ pas mus suprantamas ne pagal šventraščius. Fantastikai ir tokie rėmai per ankšti. Savo laiku net buvau parašęs apie lietuvišką fantastiką apžvalgą. Išmečiau, nes kas panorės skaityti šešis puslapius šia tema. Tad keičiam temą, nors… kai kam gali būti smalsu, o kam apskritai reikalinga fantastika. Atsakysiu supaprastintai, vaizduotės ir kūrybos lavinimui. Ž. Verno „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“ herojaus Nemo povandeninis laivas „Nautilius“ buvo varomas elektra. Pirmas atominis povandeninis JAV laivas „Nautilius“ taip pat naudojosi šia energija, kaip, beje, ir kiti mūsų dienų povandeniniai laivai (bent po vandeniu). Vėl įsijaučiau, tad pakeitimas.
Pakeitimas
Ne skilties, bet skyrelio. Su pradiniu apšilimu, tarp kitko ne erudicijos plėtrai, greičiau šias žinias kas nors pritaikys praktiškai. Punktas „a“ rūkoriams, slunkiams ar negalintiems judėti. Rūkymas palatose draudžiamas pačių ligonių labui. Asmeniškai mano nuomone lai nikotinizuojasi, mažiau vargo gydymo įstaigoms, artimiesiems, valstybei, nugaiš greičiau. Minusas, visi mes turime teises, ir viena iš jų nebūti nuodijamiems rūkorių. Tai štai, šie parazitai, net ir be kitų, o gal ir priešingai – kitų pagalba sumąstė, kaip apeiti šį protingą draudimą. Sudrėkinai rankšluostį, užtraukei dūmą, išpūtei jį į drėgną rankšluostį. Patyrusios seselės neapgausi, bet žinant personalo stoką, nuovargį, šiuo senoviniu rūkymo metodu galima pasinaudoti. Ypač jei palata toliau nuo med. seselių posto. Punktas „b“. Modernus. Šiuolaikinis. Yra kai kas elektroninių cigarečių arsenale. Jokio rūkomo tabako kvapo, į skystus dūmus nereaguoja net priešgaisriniai davikliai, gali būti aromatizuoti ar visiškai bekvapiai. Brangokas malonumas: vienkartiniai, užpildomi „žaisliukai“. Visgi padoresni ligoniai pėdina „pupsėti“ į tam skirtas vietas. Nenorintiems panašios kompanijos yra ir privačios gydymo įstaigos su vienvietėmis palatomis. Brangoka, bet jei nori… Punktas „c“. Mūsų proto bokštas ir jo parankinis Vaižgantas Pakulinis sumąstė, jog alaus barai turi it kavinės ar parduotuvės dirbti tik nuo dešimtos valandos. Ką daryti (ir daro) tiems, kuriems vakardienis buvo su padauginimų ir laipsnių pasekmėmis. Išeitis paprasta. Dalis vaistinių dirba nuo aštuntos valandos ryto. Nusipirkai pora flakonų „Gudobelės lašų“, nedemonstratyviai susikratei į savo vidų ir jau nesunkiai sulauksi dešimtos valandos. Minusai, nors buvęs anksčiau vandentiekio sodas nuklotas panašių mikstūrų buteliukais – šlykštu (neskanu) ir netgi brangoka. Tačiau, kaip reklamoje „troškulys yra viskas“. Punktas „bcd“ – klasikinis įrodymas apie mero Piziaus, jo šutvės, Vaižganto Pakulinio begalvystę. Kas nesukaupė atsargų gali pasiskolinti iš kaimyno. Esama ir „taškų“. Šiaip dėl bukų tešlagalvių valdžiažmogių nutarimų nesikeičia niekas. Ydos žmogaus prigimtyje. Beje, ir Dievo rankose, nes iš kur tiek besmegenių galėjo susitelkti į tarybą, kuriai diriguoja meras Pizius ir Vaižgantas Pakulinis. Kodėl? Nes vienas senovės meilės dievas, o kitas linų. Vienas instaliacijų papuoštų mero nuotraukomis iš oficiozo ir performancų su tais pačiais atributais gerbėjas. Kitam tai tinka ir patinka. Būčiau labai nustebęs, jei jie pareikštų, kad mano skiltys jiems neįdomios ir nieko nevertos. Tiesa, apie tai jie spręsti negali, viskas skaitytojų rankose. Arba, kaip rašo D. Faintokas „žmogus tik pats sau gali užsitraukti gėdą“ („Pašėlusiai drąsu“ Maskva – „Eksmo“, 2002m., p. 159). Na, pašėlusiai drąsus, galima versti ir kaip akiplėšiškas, įžūlus. Nemanau, jog būsiu akiplėša, jei pasiūlysiu pereiti į kitą skyrelį.
Perėjimas
Žinoma, ne per gatvę, o link temos, kurios dar neturiu. Bet ir neskubu. Eilės laukia penkios skiltys. Dar pusė, ir apie septyniasdešimt procentų šios. Galiu mėnesį atostogauti, nes savo duoklę skaitytojai gaus. Dar laukia dešimt neskaitytų knygų (skaičius lėtai, bet auga), kryžiažodžiai ir neišvengiama kasdienybė. Nuo jos dar niekas nepabėgo. Tik norėjau pridurti, kad ji – neišvengiama. Tarp neišvengiamų dalykų gali pasitaikyti ligoninė, kalėjimas. Na ligoninė sąlygina nelaisvė, o tiems, kurie sėdi iki gyvos galvos… Na pabandykite įsivaizduoti nebūtinai „gyvagalvį“, o šiaip ilgam laiko tarpui nuo visuomenės izoliuotą asmenį, jo jausmus, mintis, dar rūstesnės kasdienybės požiūriu. Žiauroka, bet būtina, o juk ir budeliai – nežudo, o tik atlieka savo pareigas, darbą, įstatymų nustatyta tvarka. Tuom jie skiriasi nuo bolševikinių, islamistinių, sionistinių galvažudžių ar rusų karių sušaudančių net sužeistuosius. Budeliais jų vadinti negalima, tai paprasčiausi žmogžudžiai. Už tai atsakingi ir jų vadai, kuriuos karia, teismo nutartimi – budeliai. Liūdna tema, bet mažiau liūdna ir Paryžiaus olimpiada ir kasdienybė. Tad turime, ką turime.
Turėjimas
Kažkodėl man skamba, kaip šekspyriškas „būti ar nebūti“. Būti galima įvairiai, nebūti tik vienas būdas, kai lavoną užkas ar pelenus iš krematoriumo patalpins į kolumbariumą, ar išbarstys ten, kur pageidavo velionis (kad ir nelegaliai), nes valdžiažmogiai, skirtingai nuo Mūsų Bažnyčios, to tiksliai ir nereglamentavo. Koks nors cinikas, ar šiaip keistokas asmuo, gali pasinaudoti ir unitazu ar pan. O keistuolių, išskyrus „Keistuolių teatrą“ ,Lietuvoje niekada nestokojo. Kodėl tik Lietuvoje? Na ne taip parašiau, jų pilna visur. Norite charakteristikų A. Einšteinui iš S. Graydon knygos „Einšteinas laike ir erdvėje: 99 gyvenimo epizodai“ (Vilnius „Alma litera“ 2023m.). Prašau – atskalūnas pacifistas, fizikas, Kazanova (negirdėjusiems šio asmens pavardės liaudines žargonu – kurvininkas), pabėgėlis, maištininkas ir, savaime suprantama, genijus. Taip, sutinku, bet kelias A. Einšteino mintis pateksiu: „Bet kol galiu dirbti, – pridūrė jis, – neturėčiau skųstis ir nesiskųsti, nes darbas vienintelis dalykas suteikiantis gyvenimui prasmę“. Na, o visokiems šliužams, valdžiažmogiams prasmę, ko gero, suteikia trys pagrindiniai dalykai: ėdimas, tuštinimasis ir veisimasis. Tai tarytum vandens lašai, reti, nukrentantys ant įkaitusio šaligatvio ir bematant išgaruojantys. Buvo – nėra. H. Minkovskis, A. Einšteino mokytojas (matematikas, profesorius, „erdvėlaikio“ termino autorius, prie trijų matmenų pridėjęs laiką) apibūdino Einšteiną kaip tinginį. Jau minėtos knygos P. 96. Užbaigti šį skyrelį visgi norėčiau A. Einšteino žodžiais: „Paslaptis – gražiausia, ką galime patirti. Tai esminis jausmas, iš kurio gimsta tikras menas ir tikras mokslas. Nepažįstantis šio jausmo ir nebegalįs nei stebėtis, nei klausyti, galima sakyti, yra miręs, užpūsta žvakė.“ Na o savo eilinę skiltį taip pat užpučiu ir skelbiu pabaigą.
Pabaiga
Jai ką nors paprasčiau. Penktadienis, rugpjūčio šešiolikta diena. Visą dieną darbininkai „lebedijo“ estradą kažkokiems „karmistams“. Šie įsijungę savo aparatūrą tikrino savo balsus net ir po vienuoliktos valandos. Jiems nesvarbu, kad šalia gyvenamieji namai, o ten esama ligonių, neįgalių, ramybės norinčių senolių. Tai tik eilinis įrodymas apie mūsų valdžiažmogių impotenciją. Pasiteisinimą savo kvailai veiklai suras. Tokius renginius reikėtų organizuoti Antaniškių estradoje ar „mižalkės“ parke. Tiek to, šeštadienis parodė, kas yra kas. Koncertas – trejetui, klausytojų taip pat. Laimė yra tik vienas paskutinis skilties taškas.
Vytautas Mikalauskis
2024-08-20