„Prabils paskutinio skambučio rauda,
Taip gaila palikti mokyklą!
Į suolą negrįžt daugiau niekada.
Kaip paukščiai išskridę negrįžta.“
Dešimtokai, 1976. V. 25 III vid. M-la. Radviliškis. Mano nuomone, tai labai gražūs žodžiai epigrafui. Pradedam.
Pradžia
Mano nuomone, tai galėtų būti ir puiki bardų daina, bet autorius nenurodytas, o vieno posmo man atrodo mažoka. Beje, vienus metus minėtoje mokykloje, dabar pavadintoje linų dievo Vaižganto vardu, teko praleisti ir man. Devintoje klasėje. Kadangi anais laikais darbo jėgos trūko prie visokių darbų, talkon pasitelkė ir būsimus mokinius. Nešiojome lentas, plyteles. Yra net patikėję savotišką elektriko darbą. Užsukinėjau dangtelius ant elektros paskirstymo dėžučių. Susidorojęs su užduotimi, iš neturėjimo ką veikti, radau elektros spintą su gausybe jungiklių. Ėmiau juos visus spjaudyti iš eilės, kol išgirdau keiksmų seriją. Supratau, nudžiuginau kažkurį elektriką, todėl skubiai dingau iš įvykio vietos. Nieko nepadarysi, mokinys buvau prastokas, man labiau patiko surinkinėti baldus įvairiuose kabinetuose nei sėdėti pamokose. Pabaigęs devynias pradėjau dirbti. Aplinkybių nepasakosiu, bet ar Jūs galite suprasti, ką reiškė penkiolikmečiui užsidirbti kostiumui, laikrodžiui, batams ir visokioms smulkmenoms. Kadangi vasarą sulaukiau šešiolikos, pradėjau savo nuolatinius darbus. Smulkmenų neminėsiu, bet truputį detalizuosiu. Dvidešimt tris metus (įskaitant armiją) suvirintoju, trumpos atostogos „Mūsų krašte“ ir 23 metai Radviliškio Psichikos sveikatos centre. Ir aš nebūčiau aš, jeigu į medaus statinę neįdrėbčiau šaukšto deguto. Baigiau vakarinę vidurinę mokyklą, padedamas tokių dėstytojų genijų, kaip V. Čižikienė ir kt., į ją panašių nesutikau anksčiau. Pabaigiau gan padoriais pažymiais. Socialinių darbuotojų rengimo centre taip pat. Šiaulių Universitete nenusmukau žemiau aštuoniukės, o Vytauto Didžiojo Universitete perlipau ir į devyniukę. Patys suprantate, veik vyriausias grupėje negali būti stuobrys. O dabar apie savo kiaulystę. Į kažkokios mokyklos suolą, auditoriją, kėdę Jums kaip paukščiams vėl teks sėstis, o atėjus pavasariui, kaip Baranžė dainoje – sugrįžti. Gyvenimas – mokykla, kuri geriausiu atveju pasibaigia antkapiu, kolumbariumu ar kenotrafu (kapu, kuriame nėra palaikų). Bet eilėraštis man patiko, tai ne kokio eiliakalio darbas – kūryba. Toliau turėčiau kai ką paaiškinti savo gerbiamiems skaitytojams.
Paaiškinimai
Šį eilėraštį, įrašytą Džono Veino romane „Žiema kalnuose“, Vilnius, „Vaga“ 1976 m., skaičiau gilioje vaikystėje, ne atsiprašau, jau būdamas šaukiamojo amžiaus jaunuoliu. Tad paėmęs ją knygų namelyje sumaniau vėl pavartyti. Savotiškas ilgesys. Kaip rašoma anotacijoje: „Knygoje meniškai piešiama atšiauri Velso gamta, rūstus kalnų grožis. Ji žavi skaitytoją optimistine dvasia.“ Beje, paskutiniame puslapyje knygyno spaudas, nurodyta kaina – 2 rb. Na veik „šlapiankos“ kilogramas ir pardavimo ar pirkimo data 85. VII. 10. Parduota veik prieš 29 metus. Galime ir suapvalinti – 30-imt. Kitų šio autoriaus knygų skaityti neteko. Ji greitai grįš namo į knygų namelį. Tiesiog nebeturiu vietos savo knygų lentynoje. Įžangą, tarkime, jau padarėme. Norėjau brūkštelėti (nesislepiu, nebijau) apie retkarčiais pakankinančią depresiją. Vartoju „Mirtazapin“, „Apaurin“ ir „Ecitalopram“. Dar nuo kraujospūdžio antikuaguliantus, širdies ritmą reguliuojančius medikamentus. Amžius, kaip dainavo maestro „linksminkimos, linksminkimos, pakol jauni esma, nebus laiko mums linksmintis, kada pasenėsim.“ Ir linksmybės būna savotiškos. Anksčiau daktaras išrašė vaistus – geriu. Lapelio su informacija vartotojui niekada neskaičiau. Ir štai sulaukiau keistokų sapnų, sąnarių skausmo ir nusprendžiau tapti šios informacijos vartotoju. Tai, kąą sužinojau apie šalutinį vaistų poveikį, tikrai nesužavėjo, bet gyventi, net ir mano amžiuje, vis dar norisi. Pats nekalčiausias šalutinis poveikis (visų nesiruošiu pateikti, nes tai ne medicinos pobūdžio leidinys) – sapnai. Keisti sapnai. Labai realistiški. Sėdžiu klasėje, iš sąvaržėlių sunėriau ilgą grandinėlę. Paskui ją kaip gumulą mėtau rankoje. Iškrenta. Pasilenkiu pasiimti. Jokia klasė, miegamasis ir, suprantama, jokios grandinėlės. Vien iš šių sapnų sukurpčiau visą skiltį. Bet sakykite, kam kamuoti skaitytojus. Gali būti, jog jų sapnai dar įdomesni. Na bet dar vieną neapsikentęs pateiksiu. Mažoji „Atjautos“ (ritualinių paslaugų firma Laisvės alėjoje) salė. Kodėl užėjau – nežinau. Karste – matytas veidas. Keista, bet ant galvos asilo beretė. Nežinote, kas tai? Na tamsiai pilka tarybinio stiliaus beretė su prisiūtomis asilo ausimis. Ant rankų rožinis, bet vietoj švento paveikslėlio – korta „Joker“ (juokdarys). Gal neteisingai verčiu? Nežinau, yra ir kitų šio žodžio sinonimų – juokininkas, komikas, komediantas, pajacas, švaipa, išdaigininkas ir kt. Baltos, senoviškos laidojimo šlepetės, ekrane ant sienos kažkokios eilės. Pabundu, pro užuolaidas į akis šviečia mėnulis. Po kurio laiko tarpo vėl užmiegu. Prieš iškeliaudamas dar pagalvoju, reikia net nepasitarus su gydytoju sumažinti vieno vaisto dozes, o tai pradėsiu sapnuoti merą Pizių, seniūną Basoną ar eilėdarį „Šliužą“. Lyg ir kitų košmarų būtų maža. O tai pasaulyje pilna tokių įdomybių: rebusas, „Oho“ Nr. 8 „Aklas pamatė, kurčias išgirdo, nebylys atkartojo, o kvailys visa tai užrašė“. Atleisk jiems Viešpatie, nes jie durni ir nežino, ką daro.
Darymai
Rytas. Viską gaubia spalvas nuslopinusi migla. Net čiurliai ir kiti sparnuočiai lyg ir aprimę. Sėdu ant dviračio ir leidžiuosi Vingėliškių kapinių link. Vis tiek neramu, ką pridirbo audra. Mano nuostabai – nieko ypatingo. Taip, yra prilaužyta šakų, primesta spyglių, dirbtinių gėlių, šiek tiek smėlio. Besidarbuojantį pasaulį ryškiai nuspalvina saulė. Neskubėdamas minu pedalus namų link. Būrys pašalpinių tvarko audros padarinius. Namuose laukia veik tuzinas dar neskaitytų knygų. Tarp jų netgi trys rusų kalba. Kryžiažodžių, žurnalų krūvelė. Sakykite, o ką daugiau daryti pensininkui. Juolab už kelių dienų gimtadienis. Draugų ratas susiaurėjęs, o ir jie nebe tokie, kaip jaunystėje, kai sode iki aušros klausydavomės muzikos, kepdavome šašlykus ir na kas be nuodėmės? Padarydavome ir gramą kitą stipresnio nei vanduo gėrimo. Kartais pasitaikydavo egzotikos. Lietaus. Esu nusipirkęs galingą celofano lakštą ir surentęs kažką panašaus į atviru galu šiltnamį. Net prie šašlykinių įrengiau stoginę . Jei labai norėčiau saldžių prisiminimų, pavartyčiau albumus. Nuotraukų daugiau negu reikia, o ir palikti jas lyg ir nėra kam. Vėliau pasidarėme solidesni ir sodą, iškeitėme į kavines, restoranus, išvykas tarkim į Biržų „Alaus kelią“, su degustacijomis, ekskursijomis ir pan. Ir dabar pamatęs kapinėse dvi laidotuves (mes laidojame, o berods žemaičiai „pakavoja“). Pagalvoju apie paprastą dalyką. Visi buvome itin skirtingi, bet bendravome. Laikas negailestingas. Be to, aš abejoju, ar mes labai jau pasikeitėme. Man asmeniškai raštas duotas ne tam, kad slėpčiau mintis. Nemėgstu sakyti „taip“, jei nesu tikras, jog ištesėsiu. Kokį nors snarglėtą marazmatiką pagarbiai tituluoti. Nemėgstu ir gudrybių – tai silpnųjų ginklas, kai jie nori, kad kelią jiems užleistų stipresnis. Priartėjus prie finalo, tai nėra labai svarbu. Daug geriau, jei gali judėti pats, o ne priverstas prašyti pagalbos. Nuskambėjo pesimistiškai. Taip. Pabaigai juodojo humoro anekdotas. „Jei pas jus dviejų tarifų elektros skaitiklis, tai naudoti grąžtus, parfuratorius geriau naktį. Sutaupysite.“ Nesupratusiems esmės – pridursiu. Ar žinote, kokį pragarišką triukšmą, ypač blokiniuose namuos, kelia šių prietaisų naudojimas? Tiek to, pereikime prie kitos temos.
Tema
Šiandien, kaip sako radviliškiečiai, buvau nukinkavęs iki garažo „prie elektros tinklų“. Ten gyvenimas apmiręs, bet centrinė gatvelė kėlė pasigėrėjimą. Ji tokia duobėta, jog pasivažinėjęs dviračiu gali eiti dirbti į cirką, jei nepateksi į chirurginį skyrių. Nauda? Jei mašina netvarkinga, iš garažų teritorijos neišvažiuosi. Teks susitvarkyti. Jei į chirurginį – medikai turės darbo, o Jūsų lauks gyvenimo gydymo įstaigoje malonumai. Dabar gan gyvenimiška istorija su mano pafilosofavimais. Parduotuvė. Eilė. Dvi pagyvenusios damos šnekučiuojasi apie neseniai praūžusios audros padarinius. Esą ant keliuko užvirto galingas medis. Seniūnija sureagavo gan operatyviai. Ji su vyru padėjo darbininkams į pašalį sunešti šakas, o sulaukė priekaištų, kad šakos neišvežtos, o dar dalis, kurie iš savo kiemų tingiai vėpsojo į dirbančiuosius ir negalėjo pravažiuoti į namus, stebėjo ir komentavo darbininkų darbą, bet į talką neatėjo. Kai pagalvoji, stebėtis neverta. Tą patį faktą kiekvienas žmogus vertina pagal savo „sugedimo“ laipsnį. Tinginiai ir Afrikoje tik veltėdžiai. Jiems viskas turi būti pateikta ant padėklo. Tokie sakys, o kas man Lietuva, ką ji man davė gero? Jie niekad neklaus priešingai, o ką aš daviau Lietuvai? Taip todėl, kad pasaulį mes suvokiame ne tik protu, bet ir jausmais. Be to, kur pranašumo galios, savarankiškumo siekis? Jie neieško, o radę stengiasi prarasti, kad galėtų paaimanuoti. Dar kiti tenkinasi beprasmybe sugrįžti namo ir nieko neveikiant laukti kitos dienos. Ypač jei valdžia duoda lengvatų, pašalpų ar pan. Tai mato ir jų vaikai ir taip, atsiprašant, auga eilinė chamų karta. Neieškokite blogio šaknų. Kur jos, Jums nepasakys joks filosofas (išminčius, mąstytojas). Jos visur ir tykoja, kada gėris padarys klaidą. Štai tuomet atsigriebs, kad pakaraliautų. Ir žmonės, kuriuos mėgsta blogis, man primena vėžio ląsteles. Jos supranta, kad mirus jo maitintojui ir nešiotojui pačios mirs. Supus kape, bus sudegintos krematoriume. Tai visai nesvarbu. Jos neteks savo gyvenamosios aplinkos. Ar jos kuom nors skiriasi nuo tų, kuriems Lietuva – niekas, arba kliedi (deja nepagydomai), jog prie sovietų buvo geriau. Kiekvienas galėjo keliauti kur nori, nusipirkti norimą transporto priemonę (net jei tai būtų sunkvežimis ar autobusas), parduotuvių vitrinos lūžo nuo prekių įvairovės ir gausos, kiekvienas galėjo rašyti ir spausdinti ką tik nori. Sąrašą galėčiau tęsti, bet ar tai įtikins homo sovietikus, dabar vadinamus „vatnikais“ (Rusijos ir Putino gerbėjai ir rėmėjai, tamsuoliai pseudopatriotai, su būdinga mirusių laikų nostalgija). Tikiuosi pakankamai išaiškinau naujažodžio prasmę, net tiems, kurie neskaito „Radviliškio krašto“.
Po to neišvengiamas kaip lemtis – paskutinis taškas.
Vytautas Mikalauskis
2024-08-02
J. Juknevičiaus nuotr.
„Tinginiai ir Afrikoje tik veltėdžiai. Jiems viskas turi būti pateikta ant padėklo. Tokie sakys, o kas man Lietuva, ką ji man davė gero? Jie niekad neklaus priešingai, o ką aš daviau Lietuvai?
