Turėjau pakankamai laiko kryžiažodžiams, kol kariavau su savo melancholiška būsena. Nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Laiko krizių centre Šiauliuose pakanka. Rutina. Pusryčiai, pietūs, vakarienė. Medikamentų vartojimo ritualas, lova. Yra bibliotekėlė ir TV, bet… Tai buvo ko gero karščiausios vasaros dienos. Langai neatidaromi, ventiliacijos – nulis. Meluoju, penktadienį ventiliacija pradėjo veikti. Nauda – birbimas, bet ne vėsa. Visa laimė ir orai atvėso. Kokia temperatūra palatose neparašysiu, nes nežinau. Tarkime artima saunai. Atsigaivini po šaltu dušu, po pusvalandžio užmiršti šį malonumą. Maisto užteko, bet ir vėl bet… Vakarienė 17-ą valandą. Poilsio valandos nuo 22-os valandos. Įvairovė (maisto) gan skurdi. Na, pavyzdžiui, penktadienio vakarienė – lėkštė sriubos ir duonos riekė. Veteranai ir kiti skambina artimiesiems, tad prieš miegą pasistiprinama arbata, sumuštiniais, ar pan. Publika – įvairi, nuo tatuiruotų veikėjų iki apykojų nešiotojų, nuo iš upės išgriebtų piliečių, pasiekusiu keturių promilių lygį, iki apetitu nesiskundžiančių, bent dešimt pūdų damų, kurios laikosi principo, valgau ir lieknėju. Rašyti ėdu ir tunku – nepadoru. Esama ir visiškų anekdotinių blondinių. Visko ir neišvardinsi. Malonumai – parūkymas uždarame kieme, man – kryžiažodžiai. Ne panoraminiai, nors ir jie niekam nekenkė. Asmeniškai man patinka rebusai, vijokliai, zigzagai, ratilai ir pan. Dviejų rebusų turinį apibūdinsiu savais žodžiais: „Optimistai mano, kad pasaulio pabaiga bus graži, pesimistai – pasaulis ir gyvenimas – didingas piešinys, kurio laukia trintukas“.
Aš ne optimistas, o tai, kad kryžiažodžius sprendžiu iškart rašikliu, nenaudodamas pieštuko ir trintuko, dar nieko nereiškia. Bet to, esama ir tokių kryžiažodžių, kurių net nebandau spręsti. Žinoma, praverstų ir interneto pagalba, bet tai bus interneto, o ne mano išspręsti. Šiaip laikau neblogu rezultatu, jei išsprendžiu du trečdalius kryžiažodžių iš gausybės „Oho“ leidinių. Tiesa, minėtame centre mąstyklės darbą slopino nepakeliamas karštis, spėju ir kai kurie vaistai. Paklausite, nejaugi ten tik minusai, tai kodėl ten veik prievarta veržiasi klientai. Pilnatis? Gal? Didžiausias šio skyriaus pliusas nuostabiai profesionalus kolektyvas. Dėl jų dažnas kategoriškai atsisako Šiaulių psichiatrijos skyriaus paslaugų. Mano nuomone, tai ne paprastas ištvirkimas, be to mačiau, jog ten yra ir kondicionieriai. Iš kitos pusės, jei tai iš ties blogai, renkiesi tą vietą, kur tau suteiks reikiamą pagalbą, bet – ne. Geriau sukelsiu skandalą, palauksiu, ko atsiras vietos krizių centre. Be to, kaip žinia, šventos vietos tuščios niekada nebūna. Na, o dabar truputį apie pagalbą.
Pagalba
Ko gero ne vienas girdėjo patarlę, kad žmogus žmogui vilkas. Tai ne visai tiesa, yra ir tokių, kurie pasiruošę ištiesti pagalbos ranką „artimam savo“. Tokių esama ir mūsų rajone, neviešinsiu, nesu tam įgaliotas ir įpareigotas. Be to, dalis tų, kurie paremia kitus, visai nenori viešumos. Aš jiems pritariu. Labdaringas darbas ne politinis šou. Čia norisi prisiminti kunigo pranciškono Juliaus Sasnausko žodžius, pasakytus 1999 m. kovo 11 d. Pacituosiu. Manau, niekam nepakenks: „Tautos valstybingumas ir nepriklausomybė nėra nei stabas, prieš kurį kiekvienas turėtų lankstytis, nei Dievas, nuolat reikalaujantis vis naujų aukų. Valstybė randasi tam, kad joje gyventume ir sugyventume. Kad būtų dalijamasi darbu ir atsakomybe dabarties ir ateities labui. Kad niekam čia nereikėtų savęs priskirti prie atmestų, nurašytų piliečių, esą besiilginčių tik pigios degtinės ir mirkytos dešros. Valstybingumas neatsiejamas nuo krikščioniui ir nekrikščioniui brangiausio žodžio gyvenimas, į kurio prasmę sutelpa tiek daug dalykų, ir kuris yra aukščiau ideologijos bei religijos.“ Ir vėl prisimenu krizių centrą. Kažkas (tikslai žinau kas ji) išbėrė mano cukrų ir sulamdė jį į šaldytuvą grūsdama savo turginį maišą, kažkas tualete numetė popierių ne į šiukšlinę, o ant grindų, kažkas užsiplykė makaronus, ir juo pamiršo dviem parom ir t. t. ir pan. Skirtingi žmonės, įvairaus išsiauklėjimo, be to ligoniai, tad niekas iš to tragedijos negamina.
Be to, reikia suprasti, jog ir tarp jų esama stikliuko vartotojų, o alkoholis ne tik atima protą, bet ir sąžinės, gėdos jausmą. Pykti ar padėti? Amžina dilema. Taip ir aš vienam, neatsimenančiam, kur paliko savo telefoną ir „greitukės“ atgabentam netoli „kominės“ būsenos, atidaviau kojines, kitą, be dokumentų, pinigų išsiųsti namo padėjo socialinė darbuotoja (įsodino į autobusą, nes pinigų tokiam duoti nevalia, nes netrukus vėl atsidurtų centre). Toks jau gyvenimas, vieni sąlyginai sveiki, kitiems reikia pagalbos, o ir ji ne visada pasiekiama. Vienas centro klientas pasakojo, jog paprašė giminaičio atvežti truputį maisto. Neatvežė, skubėjo į Palangą per Šiaulius ir kelios prarastos minutės jam būtų baisus nuostolis. Kaip klientas įvertins giminaičio poelgį – nespėliokime, tai jų asmeninis reikalas. Asmeniškai aš tokių dalykų neužmirštu, bet išvadas padarau. Visai gali būti, jog ir aš neturėsiu laiko, nes skubėsiu į biblioteką, manęs lauks skilties rašymas, ar kiti ne mažiau svarbūs dalykai. O štai pažįstamas būtų atvykęs parvežti namo, bet buvo brolio vestuvėse Zarasuose. Priežastis visiškai pateisinanti poelgį. Tad kas vis dėl to žmogus žmogui vilkas ar draugas? Atsakymą palieku surasti Jums patiems.
Atsakymai
Kadais a. a. žmona nenorėdama, kad rašyčiau ant žurnalinio staliuko prisėdęs ant apverstos kėdutės (o man tai patiko), nupirko rašomąjį stalą. Juo naudotis pradėjau tik po žmonos mirties. Sutinku – patogiau, bet esu skaitęs, jog E. Hemingvėjus rašė stovėdamas, stengdamasis išvengti ilgų sakinių, tad teiginyje, jog patogios rašymo sąlygos ne pats geriausias dalykas rašančiajam, esama tiesos. Mintis, kad norint ką nors sukurti, reikia išsaugoti visas turimas knygas, iš esmės taip pat teisinga. Kartais paaiškėja, jog knygos laisvalaikiui ir darbui du dideli skirtingi dalykai, kaip pasakytų odesitas (Odesos gyventojas). Yra ir dar viena tiesa, veik magiška. Tu nori kažkokios knygos ir niekaip jos nerandi ar negauni, bet atėjus laikui ar tinkamom sąlygom ji (knyga) pati tarsi pasiprašo į tavo rankas.
Savo laiku norėjau perskaityti ar įsigyti J. Campbell knygą „Herojus su tūkstančiu veidų“. Na nepapuolė, pamiršdavau. Ją 2015 m. išleido „Tyto Alba“. Nemedžiojau. Ir berods 2024 m. ankstyvą pavasarį, o gal ir 2023 m. žiemą užsukau su bičiuliais į Panevėžio „Akropolio“ knygyną. Nukainuotų knygų lentynoje ir sutikau tūkstantaveidį didvyrį. Už „plytą“ (knygos virš 500 puslapių) sumokėjau skatikus. Ji atgulė mano knygų lentynoje, nes vis atsirasdavo ko nors įdomesnio, bet atėjo laikas ir aš ją atsiverčiau. Priežastis paprasta, kaip trijų pirštų kombinacija. Truputį anotacijos ir teksto. Vėliau paaiškinsiu kodėl, nors tą galėjau aprašyti ir skyrelio pradžioje. Be problemų. Tad iš anotacijos: „Visur, kur gyvena žmonės, visais laikais klestėjo mitai. Pirmykščių mitų atgarsiai teikia gyvybės religijoms, filosofijos kryptims, menams, įkvepia tiek pirmykščių, tiek mūsų laikų elgesio normas, mokslo bei technologijos atsiradimus ir … sapnus. Šių dienų pasaulis – racionalus, pragmatiškas, bet, kaip ir prieš šimtus metų, mus keri mitai, padavimai, legendos.“ Mitai nenumirė, jie gyvi, atsiranda ir naujų , bet apie tai vėliau. Dabar citata iš teksto, su paaiškinimu, kad mitus saugojo bendrijos, dabar gi aišku, jog tai tik melas. Prasmingas melas, taigi: „Žmogus nežino, kur link eina, taip pat nežino, kas jį stumia į priekį. Visos ryšio linijos jungusios sąmoningą ir nesąmoningą žmogaus dvasios sritis, buvo nutrauktos ir mes esame padalyti pusiau. Šiandien reikia atlinkti kitokį herojišką žygdarbį nei tas, kurio reikėjo Galileo laikais. Ten, kur tvyrojo tamsa, dabar sklinda šviesa, tačiau ten, kur sklido šviesa, dabar tvyro tamsa. Šiuolaikinis herojiškas žygdarbis turi būti kitoks: iš naujo atrasti dingusią harmoningą sielos Atlantidą“. Aš nesiruošiu į didvyrius ir jokių žygdarbių stovėdamas viena koja urnoje nebeplanuoju. Viskas turi resursus ir laiką jų panaudai, bet Jums pateiksiu kai kurių, o tiksliau vieno mito prielaidas.
Apie lėtus darbininkų veiksmus rašiau 2024-07-11/17 d. Nr 28. Tai apie gerbuvio darbus (šaligatviai, kt.) prie Kudirkos 4 A namo. Skilties parašymo data 2024-06-09. Vėliau jau liepos 18 d. vienas vairuotojas paprašė dar kartą parašyti ir pridėti nuotrauką. Pažadėjau, tik įspėjau, kad neaišku kada išspausdins. Pats šio darbo neatlikau. Fotografavo A. Litinskas, tekstus parašė P. Ropė. Medžiaga „Radviliškio krašte“ pasirodė minėtą lipos 18 d. Liepos 19 d. t. y. kitą dieną kiemas jau buvo išasfaltuotas. Įdomus sutapimas mano praktikoje. Toli gražu ne pirmas ir ne paskutinis. Viskas lyg ir aišku, bet taip gimsta legendos, mitai apie žiniasklaidos galią. Asmeniškai man tai tik sutapimai, sinchronijos, pagal C. G. Jungą.
Sutapimas
Bent jau su šiuo susidūrė daugelis, nes tai greičiau bus faktas, o ne eilinis „Oho“ rebuso sprendinys. Jis byloja „Ginčytis moka daugelis, mažai kas moka paprastai kalbėtis“. Neteko susidurti? Beje yra užkietėjusių ginčų aistruolių. Jų apstu prekybos centruose. Retesni – drovūs tyleniai. Bet laikrodis rodė jau 22-ą valandą. Nusprendžiau – šiandien užteks. Juolab saulė slėpėsi ar nukrito kažkur vakaruose. Chuliganiški čiurliai palesioję vakarienės taip pat nusprendė – metas poilsiui. Kodėl chuliganiški? Yra vienas ar keli iš veido (snapo) neatskirsi, kuris prilekia prie virtuvės lango, atsispiria į jį kojomis ir vėl šauna į aukštybes. Kieme atrodo, jog jų dar daugiau, nes nevengia barstyti savo šešelių ant šaligatvio. Ir vis dar rašau, nes su atmintimi ir mūzomis nepajuokausi. Prisimenu pokalbį su vienu buvusiu bendradarbiu iš gamyklos. Jis tarsi pasiūlė medicininę temą.
Žmona susirgo, talono pas gydytoją – specialistą, teko laukti ilgokai. Nuvykę į Vilnių buvo keistai nustebinti. Talonų nėra – koridorius prie gydytojo – tuščias. Spėju ne vienas yra matęs panašų vaizdą. Būdamas karingo būdo griebėsi telefono norėdamas išsiaiškinti šią paradoksalią situaciją. Atsakymai jį šokiravo. Apart bendrų frazių neišgirdi nieko konkretaus. Teko mėgautis Vilniaus viešbučio prabanga. Tarp kitko visai nepigia. Tai aš nepriklausomybės priešaušryje permiegojau „Naručio“ viešbutyje. Šiandien šis malonumas man kainuotų ne dešimt rublių, net nespėliosiu, ar užtektų šimto eurų, bet atminimai… Nuslydau. Minėtas, bet neįvardintas (neįgaliotas, neturiu teisės) asmuo su savo sutuoktine reikalus susitvarkė kitądien. Kartėlis sako, liko. Jis tikėjosi ne tokios Lietuvos, nors šalo ir prie TV bokšto ir prie Seimo. Dabar sako neprisidėtų nė pirstelėjimu. Kam jam valstybė, kurioje net nesijauti žmogumi. Aš, deja, šiuo atveju kvailys, nes jei sugebėčiau, daryčiau tą patį, ką dariau ir per sausio 13 d., ir dalyvaudamas Radviliškio sąjūdžio grupės steigime ir platindamas „Atgimimą“, ir agituodamas už Sąjūdžio iškeltus į seimą kandidatus ir t. t. Tik spėju, jog tokių kvailių teliko mažuma. Ko gero net gėjų paradų dalyvių būtų gerokai daugiau.
Pabaigai palikau jau minėto J. Sasnausko citatą: „Kokios durys esame mes? Atviros, kuklios, laimingos, kai jas varsto? O gal daugiau primename kalėjimą ir bankų duris – sunkias, geležimi kaustytas, su gausybe spynų ir signalizacijų“, – kurios nenori nei įsileisti, nei išleisti? O klaustuką padėjau be reikalo! Laikas paskutiniajam skilties taškui.
2024-07-21
Vytautas Mikalauskis
