Pastebėjimai ir pamąstymai

Pastebėjimai ir pamąstymai

Nė vieno gyvūno senatvė nesubjauroja taip, kaip žmogaus. Tai pradžiai.

Pradžia

Jei nematote, jog tai tiesa, pasižiūrėkite į savo atvaizdą veidrodyje, po to į savo globotinį, lojantį ar kniaukiantį – nesvarbu. Beje, pasak vieno humoro nestokojančio politiko, reikia bijoti degtinės, nes pavartojęs ją nebebijo nieko. Ir tai tiesa. Jei esi „durnas“, svaigalas atpalaiduoja visus sąžinės vartus. Na tarkime kadais Vaižgantas Pakulinis, palaimintas meilės dievo, mero Piziaus užsipuolė mano straipsnį (skiltį), dėl neva antisemitizmo. Straipsnio autorius gailisi nuobodų, kurie net neskaitė „Liepsnojančio birželio“ (autoriaus, leidyklos nenurodau – kam tundrai medžiai, jie ten neauga). Perskaitę minėtą istoriko knygą, jie storai prikrautų į kelnes. Storai, ar skystai – nesvarbu. Tačiau jeigu užtektų proto (neneigiu, jog jo turi), suvoktų, jog jų menamas antisemitizmas – „blūdas“. Paskutinėje tarybos sesijoje (taryba, seimas pas mane tik iš mažosios raidės) ačiū Dievui Vaižgantas Pakulinis nesėdėjo už nugaros, o meras Pizius mėgavosi krėslu už stalo scenoje. Tikėtina, reikalui esant, ir nemokamu tualetu. Pradžiai užteks, noriu parašyti ir apie gudrų marazmatišką „durnių“.

Durnius

Tai barbarizmas, bet anot a. a. rašytojo Vytauto Misiukevičiaus, ne literatūroje, bet šnekamojoje kalboje vartotinas žodis. Tai štai vienas durnelis iš esmės marazmatikas (asmuo, turintis didelį fizinį ir psichinį išsekimą). Mano nuomone, sietiną su amžiumi, parašė man kvailoką laišką. Iš jo turinio juokėsi redakcija. Mano laiškas, skirtas man, yra mano asmeninė nuosavybė, kam noriu, tam ir duodu skaityti. Šlamšto su gausybe klaidų niekam negaila, kliedesiai… Na kliedesiai ne mano tema, lai kreipiasi į psichiatrus. Pats dirbęs Radviliškio Psichikos sveikatos centre per 23-us darbo metus mačiau ir girdėjau ne tik to. Kodėl – gudrus durnius? Atsakymas paprastas. Pradžioje kreipiasi į „Radviliškio krašto“ leidėją – esą dėl prastos sveikatos atsakomojo smūgio būtų per daug, po to registruotu laišku siunčia man savo nesąmones. Rusiškai „jablys kainiom“ – neversiu. Susireikšminimas – yda, o dar blogiau, kad asmuo ko gero neskaitęs Naujojo Testamento. Nevartysiu, nevarginsiu, tik priminsiu, kai kurias frazes. „Jei iš jūsų kuris be nuodėmės, tegul pirmas meta į mane akmenį“, „Kodėl tu matai krislą brolio akyse, o savo nematai rąsto?“ Na kažkaip panašiai. Nejaugi panašus pašlemėkas apie tai nežinojo? Tuomet atleisk jam Viešpatie, nes jis durnas ir nežino ką daro. Norėtumėte sužinoti to kvailio vardą, pavardę, adresą? Deja, pažadėjau niekad, jokiomis aplinkybėmis neminėti šio asmens. Jis man velionis, o apie mirusius tik gerai, arba nieko. Na ką, galima rašyti nieką apie nieką.

Niekai

Pirmiausiai noriu išdėstyti savo požiūrį apie vyrišką žodį. Na pavadinkime džentelmenišku sutarimu, ar rusų pirmos gildijos žodžiu. Jei aš pasakiau, jog niekur, niekada, jokiomis aplinkybėmis neminėsiu, tarkime, žmogaus vardo, pavardės, tai šventa. Kai kas tą supranta kurviškai (cuvus – kreivas), ar atranda nišų pateisinti savo poelgius paminėdamas mano vardą ir pavardę, po susitarimo net du kartus. Nori atsako – nesulauks. Pažeidęs susitarimą praranda savo veidą. Nors kai pagalvoji, veidas turi ir sinonimų – fizionomija, snukis, knyslė, snapas, marmūzė (tai vis apie priekinę žmogaus veido dalį). Prarasti veidą – prarasti pasitikėjimą. Jei davei žodį ir nori išsaugoti veidą – jokių plyšių ieškojimo, pasiteisinimų nesusipratimais ir pan. Davei žodį – šventa, galima net persistengti, bet tik vardan žodžio. Na, pavyzdžiui, mintyse paskirti kenotafą (kapą be palaikų). Manau užteks, nes prisimenu pažadą (ne garbės žodį), kai kuriems skaitytojams – parašyti ką nors apie save. Pabandysiu.

Bandymas

Intymių detalių nesitikėkite, buvo kiti laikai, nors paaugliškos jaunystės metais ir jų būta. Na pasibučiavau kartą kitą. Supratau ir savo potraukį rubensiškoms moterims, po to tapau šeimos vyras ir apie tai užmiršau, bent viešai, o atmintis pasak Z. Froido it viską įrašantis magnetofonas, slepiantis visus dalykus už užrakto. Kodą, beje, žino tik hipnotizuotojai ir ekstremalios situacijos. O kur dar Jungo, Sondi – kolektyvinė tautos, šeimos, asmeninė pasąmonė, taip pat raktai į atmintį, kurią paveldime iš kartos į kartą, net molekuliniame lygyje (skaityti tranpersonalinės psichologijos tekstus). Iš kitos pusės, yra dalykų, kurių nenorėtume prisiminti (negalvokite, jog vedu Jus į reinkarnaciją (persikūnijimą), karmą (užmaskuotą atminties formą), kad apimti gailesčio už savo darbus pasidarytume sau galą). Yra ir sąlygiškai nereikšmingų gyvenimo įvykių, kurie mums nesvarbūs, bent taip atrodo, bet tūno kažkur pasąmonės gelmėse, o kartais ir operatyvinėje atmintyje. Tad truputį apie juos.

Atmintis

Įsivaizduokite, kad teoriškai ilgalaikė atmintis ­– senolių privilegija, trumpalaikė jaunesnio amžiaus žmonių, bet… Po karščių nupėdinau į priėmimo skyrių. Tyrimus, išskyrus kraujo, padarė itin operatyviai, gydytojas (vardo, pavardės nežinau) porą kartų užsuko į palatą (jei tiksliau, bendravome keturis kartus). Jis paaiškino kas, kaip kodėl ir pateikė tolimesnes rekomendacijas. Med. sesuo… be komentarų, vėliau kairės rankos plaštaka atrodė kaip priplota kuvalda (kūju). Rusiškai neversiu, įgavo (sero, buro malinovai) atspalvį. Ir tai ne kokia jaunuolė! Ją pavadavusi jauna sesutė pademonstruodavo aukščiausią klasę. Dabar ligoninės direktorei: be komentarų. Letenos apžiūrai nenešiau, bet pojūčiai buvo nemalonūs. Nieko nekaltinu ir nerekomenduoju ieškoti kaltų. Tie, kurie nedirba – nedaro „kliurkų“. Ir dar, nėra kolektyvinės atsakomybės. Nustojo lašėti iš lašinės, kita sesutė atšovė, kad tai ne jos problema, o tos, kuri statė lašinę. Tai informacija pamąstymams. Ar čia netiktų A. Diuma lozungas – „visi už vieną, vienas už visus“. Tikiuosi, ir netgi žinau, kad ten atsidursiu dar ne vieną kartą. Manau, kad gydytojo(-jos) nereikės laukti „N“ valandų, o sesutės bus ne „ledinės“, o kolegiškos. Įsijaučiau – fantazija ir pagyvenę pamatysime. Būsiu sąžiningas… noriu patekti tik pas geranoriškus, profesionalius medikus. Tikiuos, kaip nežinomas gydytojas (liaudyje tokius vadina daktarais). Kaip pavadinti minėtas med. seseles – nežinau. Gerbiamiems skaitytojams spręsti patiems. Pastebėjimas – detalė. Iš priėmimo skyriaus pacientus stengiamasi „išfutbolinti“ kuo greičiau. Maloniai, net pakviečiant „taksi“. Bet išleidžiant, bent jau man, neteko sulaukti papildomo darbo rezultato įvertinimo. Pagal principą: tas pats, pagerėjo, nugaiš, neverta vargti. Nors, kai pagalvoji, dažnai palatos pustuštės (būna ir „pikai“), bet įvertinti būklę prieš išrašant, ko gero, vertėtų. Ne vizualiai, orališkai, o konkrečiais tyrimais. Na nieko, tikiuosi ten pabuvosiu dar ne kartą ir jei bus galimybė, paviešinsiu spaudoje. Tegul spjaudosi mero Piziaus patarėjas Vaižgantas Pakulinis. Tačiau istorijos turi turėti tęsinį.

Tęsinys

Negaliu teigti, jog priėmimo skyriuje vien diletantai. Ten darbuojasi ir savo srities profesionalai. Asmeninis pavyzdys. Savo laiku prieš žuvusios žmonos laidotuves, patekau į minėtą skyrių. Šefas, spėju buvusi felčerė. Ir iš viso visi gydytojai turėjo karinius laipsnius, karinį bilietą. Ar tai galiojo ir med. seserims – nežinau. Tai štai, skyrius buvo sausakimšas, o mūsų skyriui vadovavo dama, kurios komandas, pateikiamas ypatingu balsu, vykdė net patvoriniai. Vienu metu ji pasidomėjo ar ir aš jos bijau. Kaip čia pasakius. Vieno žaviausio ligoninės ar net miesto užpakaliuko savininkės galėjo bijoti nebent arklys ar priluptas šuo. Taip ir atsakiau. Beje, ji pasidalino net savo vakariene ir ryte palydėjo į reanimaciją. Įdomus sutapimas – laidotuvių diena – reanimacija. Iš ten geradarių dėka buvau nuvežtas į kapines. Pasak amžininkų – vedančių už parankės, atrodžiau klaikiai. Bet čia ne apie save, o tik tai, kad ir priėmimo skyriuje buvo „geležinių ledi“. Daugiau nesusitikome, bet tvirtinu, jog tai būtų laimė. Ypač nurašytam vyr. seržantui, patinui taip pat. Gyvenime būna taip, galvoji rašyti apie vieną dalyką, o Mūza turi savo planus. Aš atsimenu pažadą papasakoti ką nors iš savo asmeninio gyvenimo.

Pasakojimas

Ankstyva vaikystė, „smailiasnukis“ autobusas, konduktorė su savo odiniu krepšeliu (rankine ar kt.). Vaižganto gatvė, šlagbaumas (užkarda) ir bėgiai, vedantys į ,,rembazę“ (remonto dirbtuves esančias vietoj „Žemės ūkio mašinų gamyklos“). Vėliau bėgiai išnyko. Savo gaminius gamykla gabeno į rampą (pakrovimo aikštelę šalia „barako“ Klaipėdos gatvėje). Vėliau įrengė savo prieš kepyklą (kepykla buvo kūrenama malkomis iš durpynų). Šiandien tai apleista teritorija, kranų, darbininkų – krovėjų ten nebesutiksi, o ir vienas įvažiavimas nuo Lukšio gatvės užblokuotas. Ir pati gamykla, nesakau, jog guli velionio poza, neesminis miesto ekonomikos produktas. Tiesiog perkeltine prasme – nuogaiša, be reikalo užimanti didelę teritoriją. O juk prisimenu, kad „Pramonės gatvele“ kelias įsiremdavo į buvusios odų apdirbimo dirbtuvių vartus. Berods liko tik vienas autentiškas, kiek tai įmanoma, šios gatvelės namas ir vartų likučiai. O kai prisimenu, eidavome pasižiūrėti, kas ten vyksta. Pagal „rembazės“ kauklį radviliškiečiai orientuodavosi laike. „Rembazėje“ nukaukė pietus, darbo pabaigą. Dar man dirbant, jau ŽŪMG, minėtas „kauklys“ stovėjo ant naujo gamyklos korpuso. Savaime suprantama, geležinių virbų tvoros nebuvo. Ji atsirado, kai šviesios atminties direktorių G. Šalajevą pakeitė J. Žekas. Nuo to laiko gamykla tapo „dainuojančiu konclageriu“ su virbų tvora. Kiek tonų metalo ir darbo sąnaudų įdėta į minėtą tvorą – nespėliokime, nes ir pats J. Žekas jau stovi prie amžinybės vartų. Ką jam paskyrė? Sunku pasakyti – pragarą, skaistyklą ar rojų (dėl rojaus abejočiau, nors kas žino, nes nė vienas iš ten negavo telefono skambučio, žinutės, laiško). Gal tik Kristus po mirties bendravo su savo artimaisiais, apaštalais. Tačiau gana filosofijų, nes metas pabaigai.

Pabaiga

Sąžiningai prisipažinsiu, man atsibodo mano skiltis. Kaip sako kolega R. Petrikas – norisi atsikvėpti. O čia dar visokie negalavimai, nuo širdies ritmo sutrikimo iki sąnarių skausmų. Suprantu. Tai neišvengiama, tik kartais pikta, jog esama protingesnių bukagalvių, net už mane patį. Na tarkime ir tie, kurie pasikrapštė kaimynystėje prie V. Kudirkos g. 4 a. Pasikrapštė ir dingo neaišku, kuriam laiko tarpui. Man tokia prabanga neprieinama, liko tik paskutinis skilties taškas.

2024-07-07

Vytautas Mikalauskis

Exit mobile version