Už nugaros dar vieni metai. Paskutinis vasaros mėnuo. Rytiniai rūkai. Keliuose karavanai juokdarių, pasipuošusių asilų beretėmis. Pradžia.
Pradžia
Ir pirmąkart pripažįstu, jog meras Pizius pradėjo dirbti. Kol kas tik vieną naudingą darbą. Gal taip pažymėdamas antruosius savo neveiklumo, išskyrus savireklamą, metus. Oficioze radau straipsnį, kad piktybiniai skolininkai iškeldinami iš savivaldybės butų. Tą reikėjo daryti ir kitiems eksmerams, nes kiek gi galime išlaikyti veltėdžius, gyvuliaujančius už mūsų, mokesčių mokėtojų, lėšas. Kai pagalvoji, yra ir kita parazituojanti visuomenės dalis, oficialiai nedirbanti, bet besinaudojanti politikų suteiktomis lengvatomis. Tiksliai nebeatmenu, ką mūsų a. a. kraštietė daktarė F. Taunytė yra sakiusi apie veltėdžius. Esmė, jei jau žmogiškumas reikalauja iš mūsų pasirūpinti savo mažaisiais keturkojais broliais, reikia pasirūpinti ir tais, kurie sukurti pagal Dievo paveikslą. Slunkiaus neįdarbinsi, įdarbintas, geriausiu atveju, dirbs iki pirmojo atlygio, vėliau ras priežasčių, kodėl negali dirbti. Dažnai – vadovaujantis taisykle, jei darbas trukdo gėrimui, reikia mesti darbą. Be to, žmogui duota pasirinkimo laisvė. Noriu dirbu, noriu – ne. Maisto, tuščios taros rasiu prie konteinerių ir aplinkoje. Būtinąją med. pagalbą suteiks, yra ir sanatorijos už aukštų tvorų ir grotuotų langų. O ką? Pamaitina, turi kur miegoti. Kitiems, mano nuomone, reikia suteikti galimybę naudotis nakvynės namais, areštinėmis (kuo dažniau, tuo geriau, mažiau kvailysčių – vagysčių). Nepakenktų ir labdaros valgykla. Atmenu, kažkokios gerosios moteriškės bandė tokią atidaryti Naujojoje gatvėje. Ne tos organizatorės, įstatymai, bet vis vien išėjo šnipštas. Tad ir šiandien regiu piliečius rūpestingai peržiūrinčius maisto atliekų konteinerio turinį. Tokiems virškinimo sistemos galima net pavydėti. Be to, išpuikusiems benamiams galima įrengti būstus kaimuose. Apleistų buveinių ko gero – šimtai. Atsisakei – tavo problema. Keliauk į eilės, laukiančių socialinio būsto, galą. Tai daugiau tiktų gaunantiems pensijas, neįgalumo išmokas. Be to, neprastai funkcionuoja socialinės tarnybos, mobiliosios med. komandos, greitukė. Bet ne, duok jiems būstą miesto centre, lengvatas ir kitas paslaugas, „špygos taukuotos“ jiems nereikia, nors kai kurie iš jų net neturi minimalaus (ar apskritai neturi) darbo stažo. Šiaip įdomu, ką apie šią situaciją galvoja skaitytojai. Ne, ne nepamiršau ir pašalpinių gimdymo mašinų, tik žinau, jog vieną gražią dieną, neįgalieji, pensininkai (aš jų tarpe), gimdymo aparatūros, kiti tinginiai taps dideliu galvos skausmu valstybei. Gali tekti ir sumažinti duoklę valstybės gynybai, sumažinti pensijas, išmokas. Savo vaisius duos ir beprotiška socialinė atskirtis, valstybės politika jaunų šeimų atžvilgiu. Tačiau man metas pradėti kitą skilties skyrelį.
Kitas
Gyvenu daugiabutyje. Dalis butų – tušti, neseniai atsirado dvi šeimos turinčios mažų vaikų, net penkis. Mažiausiai aštuoniasdešimt procentų gyventojų – pensininkai. Yra ir šiek tiek dirbančių jaunesnių žmonių, jų tarpe ir keletas dirbančių pensininkų. Dabar plačiau, kiek tokių daugiabučių Radviliškyje? Smulkių dviaukščių net neskaičiuokime. Mokyklos (ne visos) tuštokos, arba netgi uždaromos. Laikai, kai veik kiekviename didesniame kaime buvo po mokyklėlę jau žiloje istorinėje praeityje. Beje, neslėpdamas savo įsitikinimų rašau, kad kai kurias mokyklas reikia uždaryti, o vaikus protingai organizavus pavėžėti į didesnes, nes taip pigiau, o ir mokymo kokybė tikrai nenukentės. Spėju, jog bus uždarytos Vaižganto ar Gražinos mokyklos, nes visi ten besimokantys tilps po vienu stogu. Tai tik laiko klausimas.
Tie laikai, kai man ir mano bendraamžiams teko mokytis net dviem pamainom taip ir liks sovietine praeitimi mažo provincijos miesto istorijoje. Prisiminsiu ir dar vieną smulkmeną. Taip, tai tik smulkmena. Savo bendraamžių, kitų skaitytojų galiu paklausti: ar nepriklausomybės metais Radviliškyje, o ir rajone buvo pastatytas nors vienas modernus daugiabutis, atsiradusi solidi pramonės įmonė, mokanti darbuotojams solidžius atlygius? Mano atsakymas – ne. Net veik visi bankų skyriai kažkur išnešė kudašių taip „palengvindami“ gyventojų gyvenimą. Gyvenimą ženkliai palengvino ir medikų specialistų stygius. Aš nedejuoju, gyvenimas kasdien vis geresnis ir gražesnis, kapinės praplėstos, pastatyti nauji kolumbariumai, nėra prekybos centrų stokos. Amžini lieka tik namai vaiduokliai, tarp kurių greitai klaidžios tik buvusių gyventojų vėlės. Norite gyvo pavyzdžio? Jokių problemų. Nuvažiuokite į Tyrulius, buvusią miesto tipo gyvenvietę ir akivaizdžiai pamatysite Radviliškio ateitį, jei jį ir toliau valdys socialkonservai ir kita politinė „šušera“ (šlamštas, draiskalai, atliekos, pašlemėkai, velakatos, nenaudėliai, menkystos). Dėl viso pikto išverčiau iš rusų kalbos, o norimą sinonimą pasirinkite patys. Toliau pasirinkimo nebus. Džiaugsmo taip pat, o epigrafui poetės R. Skučaitės posmas.
Be pasirinkimo
Vis dar ilsiuosi, nes sąnariai nenori darbo. Skaitau (laukia jau aštuonios knygos), sprendžiu kryžiažodžius, rašau skiltis ir, be abejo, užsiimu pilka kasdienybe. Rugpjūčio pradžioje apsilankiau redakcijoje. Sužinojau, jog savo eilės laukia net penkios skiltys. Ši – šešta, tad nusprendžiau iškinkyti Pegaso gentainius ir atsipalaidavimą susiradau kryžiažodžiuose (ne panoraminiuose, man jie nepatinka ir ką). Išsprendęs vieną ir radau jau minėtą R. Skučaitės posmą. Pateiktas taip, kad nežinia kur dėti tašką, kablelį, ką pradėti iš naujos eilutės. Į biblioteką nueiti patingėjau. Nusprendžiau – tiks ir taip: „Tos dainos už Uralo žemės gražiai į skaidrų krištolą sušalo, o įšalas skaidrumą užrakino. Ką linksmino, ką virkdė, ką kankino.“ („Oho“ „Įvairūs kryžiažodžiai“, Nr. 8, P. 16. Sprendinys „Kaunas“). Na, o aš pasiruošiau Jus pakankinti. Savaitgalį smalsaudamas šiaip taip numyniau iki Liepinės. Vėjovartos, apsemtos proskynos, gerų grybų neradau. Dar pagalvojau, jog tai idealus poligonas karių treniruotei, bet šalia turėtų budėti bent kelios „greitukės“. Pasireiškė ir senatvės požymiai – neįsidėjau geriamo vandens, vėliau kvailumą priminė širdis. Nieko nepadarysi, už žioplius valdžia neatsako. Kada bent aptvarkys mišką – nespėliosiu, ne orakulas. Kitas vizitas buvo į „Knygų namelius“. Man visad įdomu, kuom atsikrato žmonės. Šį kartą laukė malonus netikėtumas. Daug knygų iš serijos „Tarybinės fantastikos biblioteka“ ir lietuviškos fantastikos serijos „Zenitas“. Lietuvių autorių – fantastų taip pat turėjome, mano verdiktas – trečiarūšiai. Net rusai turėjo A. ir B. Strugackius, K. Bulyčiovą, bet palyginus su JAV fantastikos „aukso amžiumi“ (A. Azimovas, D. Simonsas, R. Šeklis, E. Hamiltonas, R. Bredberis, U. K. le Kvin ir t. t. jų vardas ko gero legionas) net neturime ką lyginti, net lenkai turėjo S. Lemą. Beje, savo laiku serijoje „Zenitas“ pasirodė K. D. Saimako „Miestas“. Tai gerai, bet jei nebūtų pamiršę išleisti knygos tęsinio, būtų dar puikiau. Beje, leisti ne patys geriausi kūriniai, tik prasidėjusi „perestroika“ daugeliui atvėrė akis. Rusai, chuliganiškai nežiūrėdami autorinių teisių, leido fantastikos korifėjų raštus. Išleidai vieno „bakrotas“, pakeitei firmos pavadinimą, spausdini toliau. Tačiau į vieną namelio gyventoją atkreipiau ypatingą dėmesį. Tai buvo F. Oržechovskajos apysakų rinkinys apie Šumaną, Šopeną, Listą, Vagnerį (Vagneris buvo Listo žentas). Kompozitoriai-atlikėjai man buvo kaip dovanėlė, kuriomis keisdavomės prieš Naujuosius metus, man į rankas pateko 1967 m. dar pradinėje mokykloje. Gera knyga. Ir kai pagalvoji, nors anotacijos ir nėra, tai autorė – lenkė, o lenkės vis dažniau tampa Nobelio literatūros premijos laureatėmis. Įdomu ir tai, kad nenurodyta ir leidykla, bet yra požymių, jog vienas lapas tvarkingai išplėštas. Likęs ir Karčemų aštuonmetės mokyklos spaudas, bei, spėju, savininko autografas. Iššifravus J. Ragauskas (tokį profesorių pažinojau), bet tai gali būti atsitiktinumas. Tiesa, yra ir kitų būdų sužinoti, kas išleido minėtą opusą – tai „Vaga“.
Praėjo daugiau, nei pusė amžiaus, o aš prisimenu kaip pas kunigą, kompozitorių, atlikėją (įtariu, jog yra ir tokių, kurie nežino, jog F. Listas buvo dvasininkas) į svečius užklydo H. K. Andersenas. Necituosiu, tik priminsiu, kad kai kurios mano knygos turi kojas, iškeliauja ir nebesugrįžta. Kai kurias aš pats išleidžiu į gyvenimą. Jų likimo dažniausiai nei nežinau. Svarbu, kad skaitytų. Turiu ir tokių, kurių meninė vertė menka, bet aš jų stengiuosi niekam neduoti, tai tarsi kolekcijos dalis. Tiek to, kankinimas baigtas, bet gal sugalvosiu ir jo tęsinį. Kaip minėjau, neskubu, o kam? Be to, skilčių skaičius artėja prie 666. Nieko neprimena? „Jis verčia visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos, kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo – žvėries vardo ar jo vardo skaičiaus. Čia slypi išmintis! Kas sugeba, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši“ (Apr. 13 – 17,18). Na kažkas panašaus į prekių ženklų kodus. Čia panašumai dar nesibaigia, bet artėja pabaiga.
Pabaiga
Tiesa kartais linksta, susisuka, bet vis vien išnyra it riebalai iš vandens. Tai rebuso („Oho“ Nr. 8) parafrazė. Pradėsiu nuo to, jog man šįkart nepasisekė žvejyba. Gal jaukas netiko, gal blizgė buvo per prasta. Tiesa, sugavau riebesnę „žuvį“, kurią patalpinau į mini skiltį. Kolegė įfundijo Rolando Parafinavičiaus romaną „Fotografas“. Aš visąlaik galvojau, jog jis tik garsus fotografas, žurnalistas, o ne vienos knygos autorius. Romaną „Fotografas“ 2018 m. išleido „Balta“. Palengva įsibėgėjau ir įveikiau jį perdien. Patiko ne tik romantiška pabaiga. Kai kurias mintis netgi užsirašiau. Pavyzdžiui: „Pavyzdingas pilietis ir pavyzdingas avinas yra visiškai skirtingi personažai“. Kam pritaikyti, kokiam eiliakaliui, merui, prezidentui ir t. t. net nežinau, spręskite patys. Tačiau knygoje net keturis kartus paminėtas Radviliškis, tai jau kabliukas man. Apie degalinę praleisiu, be vieno žaidimo nė už ką – „pramoga vadinosi „Radviliškis“. Šiaulių paaugliai susiburdavo prie geležinkelio stoties. Laukdavo, kol atvažiuos prekinis traukinys ir sušokę ant vagonų keliaudavo į Radviliškį pabėgiodami vagonų stogais“ (P.151). Tikiu ir ne, nes pats net 25 metus gyvenau visai šalia geležinkelio. Geležinkelis anuomet buvo valstybė valstybėje, nes turėjo savo gydymo, maitinimo, prekybos įstaigas. Gaisrinė, milicija, sukarinta apsauga ir pan. Tad sunku patikėti, kad kurios nors stotelės budėtojas nuo Šiaulių Zoknių (Sodų atsirado vėliau), Šilėnų, Mankiškių, Kutiškių, Durpyno ar Radviliškyje nebūtų pastebėję šių aštrių pojūčių mėgėjų. Nors… Įsitaisęs nedengtame vagone, nepastebimas iš šalies galėjai keliauti ir į Vilnių, ir į Klaipėdą. Beje, manau, dalis skaitytojų, ko gero net nežino, jog kai kurie Šilėnų piliečiai (Sovietų sąjungos) gyveno butais paverstuose vagonuose. Man yra tekę lankytis, bet tai jau istorija, o už jos pasilėpęs paskutinis taškas.
2024-08-08
Vytautas Mikalauskis
Nuotraukos komentaras: aavo bendraamžių, kitų skaitytojų galiu paklausti: ar nepriklausomybės metais Radviliškyje, o ir rajone buvo pastatytas nors vienas modernus daugiabutis, atsiradusi solidi pramonės įmonė, mokanti darbuotojams solidžius atlygius? Mano atsakymas – ne.
