Išduosiu paslaptį. Asmeninę. Nors esu našlys, kasnakt miegu su panele, kuriai nerūpi mano pensinis amžius. Ji turi ūsus (kaip ir aš), uodegą, moka pasakyti – miau, o glostoma murkia. Be to, ji dėvi rainus kailinius. Gal čia ir padėsiu eilinę skiltį.
Pradžia
Įtariu, jog kai kurie skaitytojai tik perskaitę pirmus epigrafo arba pratarmės žodžius iškart pagalvojo, o kas ji, ta Vytauto panelė? Dar nesusivokusiems pridursiu – paprasta, lietuviška, nors, manau, jų esama visur – katė. Žinoma, būtų maloniau gulėti su rubensiškų formų dama, bet turėkime sąžinės – amžius, ligos, pajėgumai. Prisipažinsiu dar kartą – man tai patiktų, bet kitų aplinkybių neatskleisiu. Na nebent tai, kad mūsų artimiausioje gentyje visi katininiai, nors esama ir universalų, mėgstančių ne tik kniaukiančią, bet ir lojančią bendriją. Ir ką tai reiškia? Nieko. Yra mėgstančių ryškią kompaniją: skalijančią, miauksinčią. Yra ir visokių graužikų, šliužų, žuvyčių, paukščiukų ir pan. gerbėjų. Dar vieni kolekcionuoja pašto ženklus, atvirukus, monetas (banknotus). Pomėgių įvairovė begalinė. Tik kažkodėl galvoju, jog esama, o jų ko gero dauguma, kurie domisi tik savimi (padėtimi, turtais ir t. t.), bet ne gyvenimo paįvairinimu, labdara ir kitais jiems neįdomiais dalykais. Galėčiau pabaigti klasika: kokių medžių miške daugiau – tiesių, ar kreivų? Gal ir nevykęs palyginimas, bet spręsti palieku Jums, gerbiami skaitytojai. Apibendrinimui: Dievas sukūrė katinus tam, kad žmogus namuose galėtų laikyti tigrą(-ę).
Apibendrinimui
Įsivaizduokite, kad esate narsus vyras, beje drąsą ir narsą reikia skirti, ir puolate gelbėti skęstančiasias. Pagal dabartinį protinį – fizinį išsivystymą jau reprodukcijai galimas pateles. Tiesa, protas nuo fizinės brandos atsilieka. Mano nuomone nenaudėlės, dėl kurio žuvo žmogus, liaudiška tarme „vaiknamietės“ ar pan. Nereikia painioti su vietnamietėmis. Protas ant nulio ribos, atsakomybė dar žemiau. Nesmerkiu, mes visi buvome maištingais paaugliais, bet smegenys turėjo saugiklius. Ar vertėjo mano kaimynui aukotis? Taip. Jis buvo Vyras iš didžiosios raidės. Atsimenu jauną kaimyną, atletišką, mandagų, šuoliuojantį laiptais, besisveikinantį, nešinu teniso rakete. Teosofijos teorija teigia, jog Viešpats Dievas pasiima ir kūdikius, kol jie dar neiškrėtė nepataisomų klaidų. Gal? Tai kodėl tuomet savo laiku nepriglaudė J. Stalino ir A. Hitlerio, bet kaip sakoma, Viešpaties keliai nežinomi, nors jis turi visą tuntą angelų, archangelų, serafimų. Aš ne teologas ir panašiais dalykais nesidomėjau, bet ir teosofijos teorijos palieka klausimų, į kuriuos nerandi atsakymų – kvailystė. Nors… atsakymai gali būti už mūsų supratimo ribų. Tuomet kam reikalingas Dievas, pastūmėjantis gimdytojus, draugus, pažįstamus velniui į glėbį. Pagal nepagarsintą sutartį su priedais: neviltimi, depresija pastūmėjančia ant savižudybės slenksčio. Nežinau ir klausimo Jums neužduodu. Paprastesniu spręsti lengva. Na tarkime, kodėl buvusi Aukščiausioji Taryba vasario 16-ą dieną nepriėmė Lietuvos Nepriklausomybės Akto atkūrimo ir mums teko laukti net iki kovo mėnesio 11-osios. Kas trukdė tiems šiknarūriams? Ir vėl nežinau. Galima paklausti draugo Kęstučio Rimkaus, bet kas iš to. Srutos turi būti išpiltos laukuose ir užartos. Tai ne Kęstučiui Rimkui, o gyvenimui reikalingi paprasti, aiškūs atsakymai, kurių deja – nėra. Liūdniau. Jų ir nebus. Geriausiu atveju liks tėvų sielvartas, depresija ir kiti nemalonūs dalykai. Tačiau pagal psichologijos principus turime it sumuštinį dėlioti taip, kas malonu ir priešingai. Žinau, niekas neišmatuos jūrų gylybių, o motinų sielvartas praradus sūnų, apskritai nematuojamas. Gal dabar apie kitus, ne tokius liūdnus dalykus. Pavadinsiu – buvo.
Buvo
Buvo vasara, jūra ir saulė… Na ne visai taip, jos būdavo visuomet. Tačiau ką rašysiu yra mano asmeninės istorijos dalis, kurios paskirtis – užmarštis. Iš kaimyno, atlikusio praktiką Vaskonių kaime (dabar kažkodėl Voskonių) sužinojau apie ten vykstančias šaunias gegužines. Kas tai per produktas itin nesuvokiau, bet turėjau transporto priemonę „sportinį – masinį“ dviratį. Kadangi veik visi buvome nepilnamečiai, naudojomės panašiomis transporto priemonėmis. Kelias „Žironų“ (vadinome žiūronų gatve) krūmynas šalia kapinių (ten palikdavome dviračius) ir vietos entuziastų organizuojami šokiai. Pačiam pirmam vakare pasistiprinę „degalais“ dėl drąsos, atsidūrėme stipriai apšviestoje aikštelėje, kur tuometinė aparatūra grojo to meto muziką. Aš kinkadrebys įsižiūrėjau į miniatiūrinę blondinę (140–145 centimetrai ūgio). Įsidrąsinęs pakviečiau šokti. Ir iškart supratau – tai mano svajonių antroji pusė. Išduodu paslaptį – vardu Irena. Gal kam įdomu, aš jai iškart pasiūliau savo širdį ir ranką. Deja, tuometiniai kaimo papročiai reikalavo, jog jaunikis būtų bent gerokai vyresnis už galimą sutuoktinę. Atsakymas buvo aiškus, bet… Šokiai prie Petrašiūnų užtvankos ir draugystė tęsėsi visą „vasarą, jūrą ir saulę“. Kino spektaklis „Velnio nuotaka“ – Stačiūnuose. Kitų dalykų nerašysiu, nes išnyko it siauruko bėgiai vedę iš Gubernijos (Šiauliai) į Pakruojį. Viskas gyvenime turi pradžią ir pabaigą. Būtų panorėjusi, turėtų mano pavardę ir mano ainius. Tiek to. Istorijos tęsinyje – ji turėjo draugę Dalią ir pusseserę iš Šiaulių – Reginą, pravarde Raganaitė. Kaip iš vienos dainos. Necituosiu. Įspūdinga panelė, vienąkart einant runkelių lauku, kad nesušlaptų suknelės, ji ją pasikėlė kiek aukščiau. Prisiekiu, jei būtų jai reikėję rankinės pakabos tereikėjo atsigręžti atgalios. Daugiau, kaip po penkiasdešimties metų aš aplankiau Ireną (jau kelis metus būdamas našlys – galima). Istorija kartojosi, ji jau buvo dama. Dievas neatleidžia žiopliams, stokojantiems proto ir atkaklumo. Ji buvo tokia pat miniatiūrinė, bet nebe blondinė, o mus apskritai Regina vadino „geltonsnapiais“, nes pati buvo brunetė su neįtikėtinai ilgomis natūraliomis blakstienomis. Apie trečią jų kompanijos dalyvę – Dalią – nežinau nieko. Pasiguosiu – melžėjuos anuomet uždirbdavo daugiau už mane, bet ar tai svarbu? Norite ko nors pikantiškiau? Rekomenduoju Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk „Empūsijų“ (kurostinį siaubo detektyvą, 2023 m. Lietuvių rašytojų sąjungos leidykla). Nenorite, kaip sau norite, Jūsų teisė rinktis. Mano istorija – autentiška , nors daug detalių ir praleidau. Na pavyzdžiui, Irenos pakaušį galėjau bučiuoti net nepasilenkęs. Dabar jis už mano galimybių ribų. Apie Dalia, kaip minėjau, nieko nežinau, o Regina – Raganaitė ir toliau gyvena Šiaulių mieste, mokytojauja. Kam visa tai rašau – aišku. Gyvenimas yra it smėlio laikrodis. Neaiškinsiu, kas būna, kai iškrenta paskutinė smiltelė, tačiau skilties tęsinys nori, nenori privalomas (gali būti ir kitaip, bet žemė suksis ir be mūsų). Ir menkas nuostolis, jei skiltis išnyks. Yra jos mėgėjų, netrūksta ir kenkėjų, įsivaizduojančių save nepamainomais kritikais. Man ant jų, norėčiau rašyti – nusišikti, kultūringiau būtų – nusispjauti. Be to ramiau, nes aršiausias mano kūrybos vertintojas prisiekė nebeskaitysiantis mano opusų. Ir ačiū Dievui. Ir dar kartą ačiū Dievui. Tad prisimenu Omaro Chajamo eiles, gal ne visai tiksliai, bet iš esmės: „Stebiuos, kam vyną vyndariai parduoda, juk jis didžiausia žemėje vertybė“. Pagalvojote apie alkoholį? Nieko panašaus, vynas šiuo atveju – išmintis. Kvailiams tiesa nereikalinga, nes jiems užtenka tik proto pavadinti mane žmogumi ir pamąstyti dėl kitų kvailysčių. Tokiems rekomenduočiau pasiklausyti „Opus“ – „Live ir Life“, nes iki „Animals“ – „House of The Rising Sun“ jie neužaugo. Užaugo!? Tuomet būtų įdomu padiskutuoti apie galimą M. Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“, „antrąjį dugną“, beje jis yra, bet nesurastas. Tiek to, man metas galvoti apie pabaigą.
Pabaiga
Aš jai neturiu jokių minčių. O Mūza nualinta karščio nušiaušė kažkur į vėsesnius kraštus. Skaitytojus informuoju, jog negatyvi, gal kai kam gali atrodyti organiška informacija skirta jiems. Nieko panašaus. Aš gerbiu savo skaitytojus. Jums tai netaikoma. Vienetiniams atvejams siūlyčiau paprastutę maldą: „Tėve mūsų, kuris esi danguje!/ Teesie Šventas Tavo vardas,/ Teateinie Tavo karalystė,/ teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.“ Netinka? Tuomet Jūs esate aukščiau mūsų Dangiškojo Tėvo ir Žmogaus sūnaus Jėzaus Kristaus. Nebūkite protingesni už vištos kiaušinius, o tokių esama. Priimkite tai, kas Jums skirta. Jei neturite supratimo, kas yra kas, pasikalbėkite su dvasininku. Skyrelio esmė, ačiū Dievui jis neskaito „Radviliškio krašto“ tarp paprastų skaitytojų, jų visada dauguma, yra ir taip vadinamų „proto bokštų“. Jiems palinkėčiau sovietinės dantų gręžimo mašinos ir „Tiesos“ (buvo toks laikraštis) puslapių. Tegul mėgaujasi. Apibendrinimas – „už durnius valdžia neatsako“. Na ką daryti, jei tūlas nesuvokia posakio „ar tu durniau liaukis, ar tu plikiau traukis“. Aš kaip plikius traukiuosi, atviras klausimas ar „durnius“ nesiliaus. Jei nesiliautų, rekomenduočiau Radviliškio Psichikos sveikatos centro specialistus. Telefonas registracijai – 8422 – 51149. Netinka? Jūsų problema. Tik su teismo palaiminimu, ten galite viešėti net tris dienas. Dar kartą netinka? Na tuomet užčiaupk savo koserę ir užsiimk naudingesniais dalykais, nevaidindamas „Buko ir bukesnio“. Blaiviai įvertink savo intelektualines galimybes ir vietą šioje žemėje. Pamoką baigiau. Kaip supratote be vardų, nes kam norisi tąsytis po policijas, teismus ar pan. Grįžtu prie esminės skilties esmės – neminėk Viešpats vardo be reikalo. Mini, lauk nudegusių ragų ar kitų ne itin malonių dalykų (spaudoje). Tiesa, sadomazochistui tai palaimos viršūnė. Ir vėl primenu, jog tai asmeniui, kuris prisiekė neskaityti „Radviliškio krašto“ ir dar daugiau. Man įdomu? – Ne. Jums… Tad pereisiu prie kitos temos, kurią liepos 9-ą padovanojo kolega iš „Radviliškio žemės ūkio mašinų gamyklos“. Buvęs kolega, o apie dabartinę gamyklą tik gerai, arba nieko. Pokalbio esmė ne apie gamyklą, o apie nūdienos mediciną. Talonų pas specialistą tenka laukti ilgus mėnesius. Net ir sulaukus atsiduri „juokų kambaryje“, t. y. prie gydytojo kabineto durų. Žmonių (klientų, pacientų) nulis, jokio veiksmo nesimato. Atvykęs iš provincijos tarkime į Vilnių turi ieškoti kur pernakvoti, kad kitądien patektum reikiamoms procedūroms. Sulaukęs gali negauti ir bilieto į keleivinį traukinį (na kas trukdo prikabinti papildomus vagonus, sovietmečiu net išleisdavo papildomus keleivinius traukinius). Provincijoje patekti pas specialistą taip pat vargo vakarienė. Kolega dievagojosi, jog savo laiku buvo ir prie TV bokšto, Seimo ir teigė, jog apie tokią Lietuvą net nesvajojęs, kurioje vietoj konkrečių darbų (skambino ir į sveikatos reikalų ministeriją) girdisi vien tušti pliurpalai. Ką galėčiau atsakyti? Jei rusų tankai įriedės į mūsų gatves rytoj, dar turėsime gėlių pasveikinti tankistus. Prisipažinkite, betvarkė atsistojo skersai gerklės. Paskutiniam skilties taškui tai netaikoma.
2024-07-09
Vytautas Mikalauskis
Nuotraukos komentaras: Buvo vasara, jūra ir saulė… Na ne visai taip, jos būdavo visuomet. Tačiau ką rašysiu yra mano asmeninės istorijos dalis, kurios paskirtis – užmarštis.
