Vienądien stebėjau neaiškios paskirties lėktuvą su trijų naikintuvų palyda. Nenustebino, skaido čia visokie. Manau epigrafui… tik pradedam darbą.
Pradžia
Ką tik buvau įveikęs knygą „Karai ir taikos“ (apie tai jau rašiau). Įdomi, dalykiška knyga, kurią ir norėdamas grožine nepavadinsi. Su kai kuriomis autorių mintimis sutikau, kai kam nepritariau. Norite pavyzdžio, cituoju: „O vis daugiau Lietuvos jaunuolių apskritai vengia tarnauti, negana to, jie nenori likti gimtinėje“. Sutinku, bet… ne vieną tokį jaunuolį esu sutikęs Šiaulių psichiatrijos ligoninės Krizių centre. Ten dirbantys superprofesionalai greitai „išlukštena“ taip vadinamus „durnelius“. Jiems nereikia J. Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko“ aprašytos metodikos. Bet, ir vėl bet… Sąžiningai, ar jie norėtų aukoti gyvybę už kokius nors landsbergius. Na, nebent būtų iš tiesų truputį kuoktelėję. Aukotis dėl kokio nors mero Piziaus – absurdiška. Na, nebent būtume tikri ginklo broliai, bet tuo abejoju, o pasitikrinti negaliu, ar jis pats iš viso tarnavo armijoje, turi karinės patirties, karinį laipsnį. Čia įžvelgiu dabartinės Lietuvios kariuomenės minusą. Taip, yra savanoriai, šauliai, bet užtektų kaip Šveicarijoje. Jei man duotų gerą ginklą iki gyvos galvos. Tegul „patriotai“ murkso užsienyje, bet vieną kitą (geriau daugiau) okupantą su kiauliška V. Putino marmūze tikrai nukepčiau, dar geriau, jeigu nuleisčiau kokį karinį ešeloną. Kuo nesutikau (mintyse) su karo istoriku V. Rakučiu, jog moterims karas – ne vieta. Gal ir taip, bet neabejoju, jog jos kautųsi, vykdytų diversijas, ko gero sumaniau ir kruopščiau nei vyrai. Tačiau pabaigai norėčiau pateikti vieną citatą iš minėtos knygos: „Karas ir taika yra esminės būsenos, per kurias atsiskleidžia žmonijos dorybės ir nuodėmės. Ateities neišvengsi, bet gali jai pasiruošti. Išlikdamas žmogumi.“ Deja, aš toks būti negalėčiau, bjauri būdo savybė – nežinau, bet okupantų į nelaisvę neimčiau… PSO duomenimis 2,7 mln. žmonių gyvybių kasmet nusineša itin perdirbtas maistas ir alkoholis. Ko gero dar daugiau kasdien gimsta Trečiojo pasaulio šalyse. Ciniška, bet tai tik informacija Jūsų laisvalaikio pamąstymams. Ir skilties tęsiniui.
Tęsinys
Dabar rašysiu apie tai, kas nutinka tokiems rašeivoms kaip man. Negarantuoju, jog visiems. Tarkim vakarop sumąsčiau eilinio skyrelio temą, neužsirašiau esmės – ryto šviesoje iš jos nelieko nieko. Tiesa, kartais pasigaili Mūza. Atkuria fragmentus, o toliau žinokis pats. Man taip buvo nekart. Bet paskutinį, jo daleles, jei tiksliau fragmentus, atgavau. Prisiminkite epigrafą. Jei neatsimenate, dar kartą perskaitykite. Prie to Jums pridėsiu intuicijos, vaizduotės šėlsmo, iš pakampių sušluotos informacijos trupinėlį. Geriau įsivaizduokite, jog esu šarlatnas, šamanas, orakulas. Vadinkite kaip norite, man tas pats, bet… išklausykite vieno mano patarimo.
Pasaulyje neramu, vakarai – bergždi, NATO (čia nuo komentaro apie jo pagalbą susilaikysiu). Europai svarbiau sotus ir ramus gyvenimas, o ne Rusija ar Kinija. Atvirai – aš nepasitikiu ir nesiruošiu pasitikėti NATO deklaracijomis. Tai tas pats, kad pasitikėti kokiu nors D. Trampu, V. Putinu ir panašiais mėšlavabaliais. Tad… mano vienintelė rekomendacija. Visad turėkite po ranka atsargoje kruopų, miltų, konservų, cukraus, druskos ir apskritai, ką rekomenduoja mūsų civilinė gynyba ar kaip ten ji vadinasi. Kvailiais niekas ir niekados pernelyg nesirūpins. Kaip garsių sovietų rašytojų knygoje, kad skęstančiųjų rūpestis – pačių skęstančiųjų reikalas. Beje, įtakos šiam skyreliui turėjo ir metinis mūsų prezidento pareiškimas, o aš, it V. Šekspyro dramos herojus, išeinu atlikęs savo juodą darbą. Manykite, esu bjaurus, bet pateiktą informaciją teks suvirškinti Jums. O aš pasislėpsiu po nemirtingo Antikos mąstytojo skraiste: „aš žinau, jog nieko nežinau, ir niekam nesakysiu, kad nieko nežinau“. Skeptikams pridursiu (dėl konservų), manęs nenupirko jos prekybos centras, net tokia mintis absurdiška, Vytautas neįperkamas, nei parduodamas, todėl nepopuliarus, tad nesvajoja apie laikiną šlovę. Kam ji man? Antkapiui netiks, o maisto produktus, kuriuos sukaupsite, galėsite suvartoti baigiantis galiojimo datai ir pakeisti naujais. Atsarga dar niekam nepadarė gėdos. Sakyčiau priešingai. Ar žinote, kokia populiariausia valiuta buvo karo metais, pokariu ir sovietiniu-bolševikiniu laikotarpiu? Aš ne sufleris, bet nusiteikęs Jus pakamuoti įjungiant savo mąstykles. Jei žinote, dar geriau.
Gerumai
Tarp mano popierių ant rašomojo stalo guli įdomūs rekvizitai. Na pavyzdžiui, „Priedas prie dienos socialinės institucijos teikimo sutarties Nr. 10 (priedas)“, priedai paslaugų sutarčiai Nr. 3, susitarimas su tos pačios įstaigos darbuotojais. Šiaulių psichiatrijos ligoninės Krizių centro daktaro A. Rimkaus rekomendacijomis. Beje, paskutinės – šventos. Po jų eina svarbiausios krikščionių maldos: „Tikiu Dievą visagalį“, „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“. Be abejo, turiu ir „Devynduonę“, „Noveną“. Bet kol kas ne apie tai. Noriu šiek tiek parašyti apie lietuviškus vardus.
Jūratės girdėjo veik visi. Prie jos pridėkite Kastytį ir gintarą. Mano vienos sesers vardas – Nijolė. Be abejo, vardą girdėjo tūkstančiai mano tautiečių ir net neabejoju, jog apie šio vardo kilmę girdėjo tik dešimtys. Tai pagonių lietuvių dievo Pikulo, Pikuolio, požemio ir tamsos dievo, žmona, savotiškas jos antipodas yra Pokliaus (lyginamo su piktąja dvasia) žmona. Na tas veikėjas artimas velniui. Žmona Nijolė jam kaip minusas pliusui. Nesigilinkime. Domina – paieškokite. Aš visada buvau menkas lietuviškoje mitologijoje. Jei kas nori, gali pareikšti, jog šioje srityje yra asas. Pagerbsiu. Ne veltui 23 metus dirbau psichikos sveikatos srityje. Ir apskritai tautinėje mitologijoje tokia kebeknė, kad net šuo nusilaužtų penktąją koją. Patikėkite.
Bet… kažkas ten yra, nes vardai neša kažkokią informaciją. Nereklamuoju sesers ir kitų šio vardo turėtojų. Neįsižeiskite, šiame varde esama šio to, kaip čia švelniau parašius, na šio to… Charakteryje t. p.
Straipsnelis gimė iš neturėjimo ką nors rašyti, bet prisimenu ponios Stasės pageidavimą, daugiau skaityti ir dalintis. Randu ir „Oho“ kryžiažodžiuos. Kartais pagalvoju, jog esama rašančių ir peržengusių aštuoniasdešimt ribą – na, pavyzdžiui, korespondentas Rimantas Petrikas. Buvusių rašančiųjų nebūna, nebent jie iškeliauja į Anapilį. Tikiuosi, jog ir japonų rašytojas H. Murakami dar „driokstels“ (gimęs lyg 1949–1950 m.). Vertindamas savo situaciją manau, kad artėja finalas – ligos, tad apie tūkstantį skilčių, ko gero, nereikia svajoti. Perkopiau 550-imt. Neduok Dieve pasieksiu 666-as (bet nors viena daugiau). Tūkstantis tik siekiamybės riba, nes per metus „apžergiu“ tik apie 52, tiek laikraščių numerių. Būtų dar „Visuomenės balsas“, nepraleisčiau progos pakankinti Jus savo sadistiniais polinkiais.
Pabaiga
Įdomus reiškinys. Anksčiau man skilties pradžia buvo išbandymų metas. Dabar pabaiga. Kodėl? Atsakymo nežinau, bet galiu patikinti, jog per trisdešimt Celsijaus perkopusi šiluma kambaryje ir kažkoks kvanktelėjęs „trimerininkas“, birbiantis po langu it šūdmusė – niekai. Dabar eilutės tiems, kurie neišmąsto, kodėl paminėjau sesers vardą – Nijolė. Necituosiu šventraščio, kad kažkas kada nors atsisės Kristaus dešinėje, o kas kairėje. Šventraštį, Gerąją naujieną turite žinoti patys, o samdyto šūdniekio, gręžiančio nervus, neprivalote klausyti. Samdiniui protas neprivalomas, seniūnui juolab. Dar neužaugo iki to lygio ir neužaugs. Tam jis ir „šaltyšius“ (seniūnas) ar jo kolega „šaltyjošaitis“, nematantys, kad prie baseino prie vieno suolelio „nuknisti“ skersiniai. Ir kam jam dunda, Pagal pasaką „Danukas dunduliukas“, o merui Piziui iki jo kaip iki Dangaus. Jų smegenys lygios iki praskrendančio naikintuvo garso. Verčia galvoti? Gal… Bet tam, kad galvotum reikalingas kompiuteris, esantis tarp dviejų ausų, kitaip smegenyse. Kerštauju. O jeigu seniūnas turėtų tą organinę detalę, neabejoju, viskas būtų kitaip. Deja. Radviliškis valdomas mero Piziaus, kitų nevėkšlų sėkmingai ritasi į padugnes. Ar ne taip Laisvūnai Vaičiūnai? Aš savo žodį visada turiu. Tai paskutinis skilties taškas.
2024-06-27
Vytautas Mikalauskis
Straipsnio nuotraukos komentaras: „O vis daugiau Lietuvos jaunuolių apskritai vengia tarnauti <…> Bet, ir vėl bet… Sąžiningai, ar jie norėtų aukoti gyvybę už kokius nors landsbergius. Na, nebent būtų iš tiesų truputį kuoktelėję.“, – V. Mikalauskis
