Tarnaujantys gėriui priversti tarnauti gėriui. Tarnaujantys blogiui – blogio tarnai, tik išmintingi netarnauja niekam. Bent taip teigia senolių išmintis. Tačiau tai netiesa – išminčiai turi tarnauti sau. Gerai tai ar blogai, spręsti ne man, bet tai leidžia padėti pamatus skilties pradžiai.
Pradžia
Jei pradžia, tai ir lengvas klausimas skaitytojui – o kam tarnaujate Jūs? Klausimas retorinis, nereikalaujantis atsakymo, o tai kai kurie netgi gali pradėti meluoti patys sau. Kaip Rusijos prezidentas, kliedintis apie sovietinės imperijos atkūrimą. Jei pasakyčiau, tik per mano lavoną – meluočiau. Paskutinės gyvenimo dienos turi savitą grožį. Net būdamas kriošena, o tokių vis gausėja, tereikia užeiti į bet kurį prekybos centrą, supranti, kad sveiką nuovoką, judėjimo koordinaciją praradę asmenys nori savarankiškumo, o ne socialinių darbuotojų pagalbos. Iš kitos pusės, mano gili užuojauta soc. darbuotojams. Tarp jų klientų pasitaiko parazitų parazitai arba Parazitai iš didžiosios raidės. Tik naivuoliai galėtų teigti, kad tokių lyg ir nėra. Nieko panašaus, tokių apstu, nes nusenus neretai prarandama ir sumaniai maskuotus būdo bruožus. Teko girdėti atsitiktinai nugirstą istoriją. Sumani darbuotoja pažinčių ar kitu būdu padedama nupirko (sąlyginai pavadinkime gavusiąja parazite) mėsos su gera nuolaida. Parazitės reakcija: klok pinigus atgal, o savo sušvinkusią mėsą pasiimk. Beje, mėsa buvo šviežutėlė.
Mano nuomone, tokiems parazitams teikti socialines paslaugas visai neverta. Čia tik paprastas pavyzdys, o ir padorių žiemų nėra, kad išvežtum panašius tipus į mišką. Ideali vieta priešmirtiniams pamąstymams. Tundrų, dykumų, kalnų, įteisintos eutanazijos neturime. Net neabejoju, jog atsiras tokių, kurie apšauks mane kaip cinizmo puoselėtoją. Esą, kaip taip galima, jog tai vis tik žmogus. Ar jie meluos, veidmainiaus sau, spręsti ne man. Mano tikslai paprastesni – įjunkite savo mąstyklę ir būkite iki galo sąžiningi sau. Tai Jūsų pasirinkimo laisvė ir jokiu būdu ne stigmos (ženklai, žymės, dėmės). Atsakykite sau, ar tikrai mūsų visuomenėje esama ne tik sveiko proto, bet ir parazitų.
Atsakę į šį abstraktų klausimą, be vargo suprasite, kam tarnauju aš. Atsakymo versiją pateiksiu: aš žinau, jog mano gyvenimas baigsis nuliu padaugintu iš begalybės ženklo (perverstos aštuoniukės). Aš ne leitenanto Šmito vaikaitis. Tad man nesuprantamas mūsų valdžiažmogių noras slėpti blakes (blakės, jei nežinote, parazitai, o Šmitas iš Ilfo ir Petrovo romano „12-a kėdžių“). Tad p. Piziau, ku kū. Nepatinka? Galima kar kar. Garsą, kurį išgirsite ir Eglės viršūnėje. Nors nekarksėkime, ko nepadarė, nenorėjo padaryti, Woman Sums, ne Jūsų nosiai ar kūno apimčiai. Tiesiog mano nuomone, Jūs bejėgis impotentas (ne lytine prasme). Ir gink Dieve netvirtinu, jog besišlapinantis ant batų ar į trumpikes. Iš kitos pusės, jei sugebate pliurpti – įrodykite, jog sugebate ir ką nors dirbti, bet metas keisti temą.
Pakeitimas
Kaip per sapną atsimenu vieną sovietinį filmą. Miško trobelėje susirinkę herojai pasakoja įvairias istorijas. Vienas prasitaria, – „keisti dalykai vyksta mūsų miške“. Ir tuo metu pasigirsta beldimas į duris. Supaprastinkime – ne mažiau keisti dalykai ir mūsų gyvenime, kuris it paberti karoliai vyksta įvairiomis kryptimis. Vieni nori kuo greičiau užaugti, uždirbti pinigų ir įgyvendinti savo vaikystės svajones. Ne visiems pavyksta, nors kartais aplanko sėkmė. Štai aš norėjau turėti palapinę, miegmaišį, kompasą, žiūronus, dviratį ir pan. Turėjau viską, ko man reikėjo savo vaikiškose svajonėse, vėliau išdalinau (išskyrus dviratį). Paaiškėjo, jog man to ir nereikėjo. Išsiaiškinau ir kitą dalyką (manau ir visi tą supranta, kas turi bent kruopelę sveiko proto). Noras greičiau tapti suaugusiu vėliau įgauna pagreitį didinantį lokomotyvą. Dienos, savaitės, valandos, metai ima tekėti it vanduo – pensija ir gyvenimo pabaiga tampa realybe. Mainais gauni mano minėtų pabertų karolių: ligas, įvairius gyvenimo rūpesčius, bet kai kas išlieka. Pavadinkime tai dovanomis.
Dovanos
Vienądien, prie „maksimikės“ sutikau jaunystės pažįstamą. Ji be užuolankų apibambėjo mano kūrybą, nes esą kartais sunku suprasti, ką aš norėjau pasakyti rašydamas savo skiltis. Net nesiginčijau, tik pasiguodžiau, jog esu kaltas, labai kaltas, nes dažnai pritrūkstu medžiagos. Na tarkime, galėčiau brūkštelėti apie tai, jog statybininkai prie V. Kudirkos 4A kartais it nuo karščio apkvaitusios musės vykdo darbus. Šaligatvį sutvarkė greitai, po to kelias dienas nemačiau jokios itin aktyvios jų veiklos. Gal ir nesu toks akylas, kaip norėčiau, o metai iš metų reikalingesni vis stipresni akiniai. Be to ir darbininkus galima suskaičiuoti ant vienos rankos piršto, bet iš kur išlenda šelmiška rusiška patarlė. Pažodžiui – „kareivis miega, tarnyba eina“. Taip ir su kiemo remonto darbais. Net neabejoju, kad kada nors darbai pasibaigs. Vėliau eilinį pokštą iškrėtė širdelė. Anksti rytą nupėdinau į skubios pagalbos skyrių ligoninėje. Kaip ten bebūti, aptarnavo itin efektyviai ir profesionaliai. Net gydytojo nereikėjo laukti. Tačiau ne čia esminis įspūdis, med. sesuo turėjusi įvesti lašinę, galiu tiksliai ir neįsiminti, pareiškė: „aš nematau tavo venos, bet žinau, kad ji turi būti čia. Ir ką? Šimtaprocentinis pataikymas. Šiaip esu ne kartą ir ne du pabuvojęs minėtame skyriuje. Pastebėjimas numeris du – dažnai sutinku nematyto med. personalo, pažįstamų veteranų vienetai, bet nuo to aptarnavimo kokybė nesikeičia. Drįsčiau teigti – išaugo. Galiu pridurti ir smulkesnių nuotykių. Trečiadienį iš rankų išmečiau telefoną. Mikliai nupėdinau iki buvusio „Gaivos“ restorano, kurio rūsyje darbuojasi meistras. Darbas prasideda (atėjau devintą) dešimtą, o ir be to, meistras nusprendė atostogauti nuo birželio 19 iki 24 d. Nutapsėjau iki meistro buvusiame kino teatre „Kosmosas“ (vėliau laisvalaikio studija „Lituanika“, nūnai prekybos centras „Grūstė“). Ir šis dirba tik nuo dešimtos valandos. Luktelėjau „Radviliškio krašto“ redakcijoje, nes prapliupo lietus. Truputį, kelios minutės po dešimtos, jau galėjau džiaugtis suremontuotu telefonu. Ir lietus aprimo. Tokios kasdienybės – gyvenimo žirniai, karoliai paberti, riedantys įvairiomis kryptimis. Bet man dažniausiai norisi parašyti apie ką nors kitą.
Kitas
Kažkada perskaičiau R. Bekešiūtės knygą apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Atrodo neseniai, o pavadinimą jau pamiršau. Dabar mano rankose Valdo Rakučio ir Žilvinės Petrauskaitės „Karai ir taikos: nuo seniausių laikų iki dabarties“ (Vilnius „Alma litera“, 2024m). Perlipau 70 p., pavarčiau pabaigą. Kas per vieni – nenurodyta, o gal dar nesugebėjau ir rasti. Tik štai į akis krinta viena detalė V. Rakutis atspausdintas dvigubai didesnėmis raidėmis nei Ž. Petrauskaitė. Gal ir teisingai, nes patelės dažniausiai smulkesnės už patinėlius. Bet autorius ne šiaip patinėlis, o patinas, rašantis, jog: „Vyrai privalo rodyti galią apginti savo šeimą, palikuonis, moterys – mokėjimą išsirinkti to meto stipriausius“. Šiaip, pagal dėstomos medžiagos stilių padariau galimą prielaidą – autorius kažkoks saldofonas (kariškis). Bendraautorė viso labo moteris išsirinkusi stipriausią. Ir štai tuomet prisiminiau Svetlaną Aleksijevič, 2015m. Nobelio literatūros premijos laureatę bei jos knygą „Karo veidas nemoteriškas“ . Leidykla ta pati, tik metai 2020-ieji. Tad kada kariuomenėje atsirado moterų? Tai ketvirtas mažius prieš mūsų erą. Antika. Nors kas žino, gal kariūnių būta ne tik tarp legendinių amazonių, bet ir senovės Šumerų, Egipto civilizacijų. Prisiminkime ir ankstesnius, tiksliau naujesnius laikus 16 – 17 a. Anglijos ligoninėse jau tarnavo kariškės, per Pirmąjį pasaulinį karą jau buvo koviniai ir pagalbiniai moterų daliniai. Per Antrąjį pasaulinį karą moterys tarnavo visų rūšių kariuomenėse. Nevardinsiu daug nuobodulį galinčių sukelti skaičių. JAV ir Vokiečių kariuomenėje tarnavo apie pusę milijono moterų. Raudonojoje bolševikinėje armijoje per milijoną. Įvairiausiuose daliniuose – tankų, aviacijos, radistėmis, snaiperėmis, net skalbėjomis. Be abejo dalis tapo ir PPŽ (pachodno polevaja žena). Neversiu, bet jų turėjo ir Kutuzovas, ir Žukovas, o vokiečiai ar Japonai net turėjo oficialius viešnamius. Manau, jog situacija nesikeitė ir naujausiuose karuose, pvz. Afganistane. Kai kuriose šalyse moterims karinė tarnyba privaloma, ryškiausias pavyzdys – Izraelis. Čia mano nuomone, su išlygomis sutampa su V. Rakučio nuomone „Karo veidas išies nemoteriškas“, bet… jei yra tokių, kaip R. Bekešiūtė, tai ne tik reikia drausti, bet ir skatinti. Asmeniškai aš negaliu įsivaizduoti karo ligoninių be moteriško personalo. O Jūs? Pamąstykite, nes aš jau rezgu skilties pabaigą. Apie ką, nė pats nežinau. Sugalvosiu, svarbu, kad būtų suprantama.
Pabaiga
Paaiškėjo, jog Mūza atsukusi užpakalį vis tiktai nusišypsojo. Kai pagalvoji, jokio skirtumo, kaip paimti moterį, svarbu, kad abiems būtų malonu. Tai štai ji (Mūza) ir priminė H. Murakamio knygą „Visi Dievo vaikai šoka“. Čia svarbus tik pavadinimas, nes toliau parašysiu apie baletą, kuriame buvau tik vieną kartą („Don Kichotas“) ir nė truputėlio nenusimanau apie baletą, bet it koks žurnalistas – žinau viską apie nieką ir nieko apie viską. Prašau neišsigąsti. Tas baletas eilinis mūsų Tarybos posėdis. Numerio neatsimenu, berods 12-as. Jis vyko birželio 20 d. 2024 m. 13 valandą. Apie skaičiaus 13 simboliką nekalbėsiu. Pasiruošimas šokiais ką nors išreikšti 12 val. 50 min. Deputatai lyg apie kvapų dalyką būriuojasi, išsiskirsto, bet trūksta musių zvimbimo, ir… didžiausias jų sambūvis aplink vyriausybės atstovą, kuris (dvi tarybos veiklas praleidau) atliko rokiruotę. Toks šachmatų terminas. Jis atsisėda mero Piziaus dešinėje, krašte. Pagal Evangelijas nelyginkime. Pasirodo ir „Gulbių“ šokio atlikėjos – pusmerė ir administracijos direktorė, antrasis pusmeris tikriausiai prilipo prie musgaudžio. Renkasi šokėjai, jų tarpe vienintelė pelniusi pripažinimą ir titulą – Moteris Saulė. Tradiciškai vėluoja meras Pizius. Kai pagalvoji, gausybė pasirodymų ir atvira nepagarba publikai. Kordebalete (neaiškinsiu, kas tai) 24 asmenys – deputatai. Vėliau: Kipšo partijoje, deputatas G. Lipnevičius, net ir Kipšiukas, naudingas ir reikalingas jau savo vietoje. Vėliau pertrauka. Šokėjai ištapsėjo pasistiprinti artėjančių Joninių proga. „Bisų“ ir scenos uždangos nuleidimo ceremonijoje nedalyvavau.
P.S. išsiaiškinau, jog veikėjas V. Rakutis gali turėti ryšį su saldofonija. Jis karo istorikas. Čia ir priklijuoju paskutinį skilties tašką.
2024-06-20
Vytautas Mikalauskis
Asociatyvi nuotrauka: „Vyrai privalo rodyti galią apginti savo šeimą, palikuonis, moterys – mokėjimą išsirinkti to meto stipriausius.“ – V. Rakutis.
