,,Ne visuomet puošni skrybėlė dengia pagarbos vertą galvą“. Tai epigrafas skilties pradžiai.
Pradžia
Jis paimtas iš ,,Oho“ galvosūkių ir kryžiažodžių žurnalo (nr. 6. P.26). Tai rebuso sprendinys. Šiaip vieniems užtenka panoraminių kryžiažodžių, kitiems paduok sudoku, asmeniškai man labiausiai patinka rebusai. Jie kartais duoda progą pabendrauti su mūza ir pastūmėja skilties rašymui. Kaip ir šiuo atveju. Tereikia truputį perfrazuoti: ,,Ne visuomet skambus titulas užmaskuoja kvailą galvą“. Sakykite, o kodėl nepritaikius merui Piziui ar prieš jį dirbusiam partijos ir politikos veikėjui V. Simeliui? Beje, jis būtų neprastas kelionių organizatorius po Radviliškio rajoną, na o kaip meras, tik šiaip sau. Na meras ne mumijus, tokia biologinės kilmės medžiaga randama uolų plyšiuose ir yra vartojama kaip vaistas. Meras kas kita. Pažodžiui – vyresnysis, kai kuriose šalyse miesto ar kt. savivaldybės vadovas. Visai nesvarbu, kad vidutinybė ar žioplys, partijų, savo iniciatyva, piliečių išrinktas, kad jiems vadovautų kasdieniame gyvenime. Kai piliečiai pamato, jog pasirinkimas ne koks, patys nenorėdami būti nevykėliais išrenka kitą merą.
Dabartinis Radviliškio savivaldybės meras sugebėjo įrodyti, jog per pusantrų valdymo metų (grubiai) išskyrus susidorojimus su jam nepatinkančiais asmenimis ir savų klapčiukų „prastūmimą“ į solidžius postus su itin padoriomis algomis, nesugeba nieko. Na tęsia ,,konservų“ pradėtus darbus ar taiso šio švinktelėjusio produkto „kliurkas“. Radviliškiečių (miesto ir rajono gyventojų) paklausiu, kiek pastatų-vaiduoklių mieste ir rajone pavyko likviduoti merui? Teisingas atsakymas – nulis. Tačiau pliurpalogijoje, padedamas vizirio Vaižganto Pakulinio, jis aukštumoje. Užduotis skaitytojams. Kas Jums labiau reikalingi: asfaltuoti keliai, malonus kraštovaizdis be griuvenų, darbo vietos su padoriais atlyginimais, ar pan.? O gal norėtumėte jaustis oriai, maloniai, gauti prieinamas, kaip įmanoma greičiau med. paslaugas (ne po mirties) ar klausytis mero Piziaus tauzijimų? Spręsti Jums. Kad imsitės, nors elementarių veiksmų, iškeldami reikalavimus, giliai, giliai abejoju. Štai aš sumaniau vieną paprastutę akciją. Kurią nors dieną įamžinti miesto pastatus-vaiduoklius, kaip neįkainojamą medžiagą ateities kartoms. Manau „Radviliškio krašto“ leidėjas tam neprieštaraus, na negi jis yra oficiozas („Radviliškio naujienos“). Šie greičiau sutiks prisišlapinti į savas kelnes, nei pateikti tokią medžiagą skaitytojams. Tai mano nuomonė, Jūs turite turėti savo, visiškai nesutampančią su mano, bet geruoju mero ir jo šutvės dirbti nepriversi. Nebent tik po nagu. Čia rebuso įkvėpimas baigiasi. Tiesa, jaudintis dėl to tikrai neverta. Turiu jų atsargą, o „Oho“ savo leidinius štampuoja su pavydėtinu reguliarumu. Be to yra ir kitas įkvėpimo šaltinis – knygos, o ir šiaip įvairūs leidiniai. Bet pakankinsiu rebusus ir iš to pačio leidinio ,,Oho“.
Rebusai
Nors draugo patrimai aitrūs, viršuje kartumas, viduj medus.
Panašu į patarlę ir sprendinių atsakymai dažnai riboti, tarkime šiuo atveju – „patarimai viduj“. Tai irgi įdomi mintis. Ką galima patarti kiaulei ar bukapročiui? Nežinau, nes mano katė į pastabas reaguoja pagal R. Kiplingo pasaką. Tiksliai neatsimenu, bet ji apie katiną: „aš esu vienas ir vaikštau kur noriu ir kada noriu“. Esmė nuo to nesikeičia. Daug blogiau, jog kai kurie žmonės elgiasi it katinai. Perkeltine prasme. Prie šiukšlių konteinerių netoli miesto baseino atsiranda maišai su stiklainiais. Kažkoks optimistas tikisi, jog jų kam nors prireiks. Deja, supratimo, kad šlamštas ir Radviliškyje – šlamštas – toliau tokių piliečių supratimo ribų. Na niekam nereikalingi tie tavo ,,slovikai“. Praeik dieną, kitą, trečią, – susiprask, tavo paslauga niekam nereikalinga. Ne tie laikai. Tad ramia sąžine sumesk tuščią tarą į stiklui skirtą konteinerį. Pasielk taip, kaip rinkdamas šunšūdžius. Sumesk į maišelį ir į specialų konteinerį. Proto stoka? Kultūros anemija? Tas pats ir su maišeliais, prikimštais nudėvėtų žaislų, rūbų ar pan. Ne tie laikai, nors… Kai savo seną turistinį dviratį (veikiantį, bet nudėvėtą ir moraliai pasenusį) palikau prie šiukšlių konteinerių aikštelės, jis „išgaravo“ po poros valandų. Metalui, transportui, detalėms – nespėliosiu. Kartą nesuprantamas noras gauti šį tą veltui, o ne špygai, sugundė ir mane. Susilaikiau, tai buvo nemenkų gabaritų kilimas. Jį atidavus į valymo tarnybą turėtum neprastą daiktą, ne sintetinį, o tikros vilnos, bet… gėda. Beje, jis taip pat greitai dingo. Nepavydžiu, – kokio nors patvorinio-pašalpinio namuose jis užims garbingą vietą. Gal net ir ant sienos. Teko matyti ir mėgėjiškų, tapytų meno kūrinių. Kas žino, gal po kūrėjo mirties taps itin brangiu šedevru, nors nepanašu. Ir mano paprastas patarimas, apsigyvenk šiuolaikiniame pasaulyje. Šlamštas Lietuvoje gali būti vertybė Afrikoje. Bet kur Lietuva, o kur Afrika?
Prisimenu smagią skaitytą istoriją, kai sovietiniai jūreiviai rausėsi Japonijos sąvartyne ir juos užgriuvo senų skalbimo mašinų, televizorių ir pan. lavina. Japonų tarnybos geranoriškai išlaisvino ir net padėjo jiems priglausti reikiamus dalykus veltui. Veltui, kaip žinia, nemokamas sūris pelėkautuose ir niekam nebereikalingas šlamštas. Na įsivaizduokite, jog Jums pasiūlė puikiai veikiantį „Taurą“ su kineskopu. Jūsų reakcija? Beje, aš pats turiu ir „Samsung“ markės televizorių, – neužmušamas, kaip ir mano telefonas „Nokia 3100“. Ar aš kam nors siūlyčiau tą gerą? Nė už ką. „Samsung“ TV velniai nematė, bet su „Nokia“ ir šiandien galėčiau kalti vinis. Ir prisiekiu – primityvus, neužfiksuojamas įvairaus raugo šnipams, patikimas kaip automatas „kalašnikovas“, jis tarnaus man iki finišo. Žinau, jog daugelis pasišaipo, bet juoksis tas, kas juoksis paskutinis. Tik deja, paskutinis jau nebeturės iš ko juoktis. Pridedu – amžini dalykai, vertybės nesensta, o įgauna retro ar antikvaro statusą. Jūsų šlamštas prie šiukšlių konteinerių į tą statusą nepatenka. Aš ten niekada nemačiau savo modelio telefono, bet tikiu jo šviesia ateitimi kolekcionierių tarpe. Iš kitos pusės, kodėl vengiu interneto ar kitų šiuolaikinės komunikacijos priemonių? Patys suprantate, jog tuomet galėčiau be problemų spręsti daugelį galvosūkių ir kryžiažodžių. Tai tiesa, bet tai paleistų mano mąstyklą nuo vadžių – ar to reikia? Į šį klausimą atsakykite patys – norite gyventi su kompiuterine pagalba ar savarankiškai? Savarankiškai sunkiau, bet tai tavo, o ne pagalba iš šalies.
Tvarka
Kiekvienas žmogus ilgisi šlovės, bet ne kiekvienas norėtų būti taurus („Oho“).
Ilgėtis galima, o tapti tauriu (doru), ko gero, sudėtingiau. Tai atviras klausimas merui Piziui ir jo dešiniajai rankai Vaižgantui Pakuliniui. Supaprastinu – ar Jūs girdėjote žodį – taurus? Nesvarbu, nes dabar kai ką parašysiu apie rebusus. Dažniausiai tai grafiniai vaizdai (paveikslėliai), kur nesuprasi, ar prieš tavo akis „Titanikas“, ar koks nors garlaivis. Paaiškinimų nebūna. Esmė – žurnaliūkščiai skirti ne idiotams (ne Aristotelio prasme, idiotais Aristotelis vadino piliečius nedalyvaujančius rinkimuose, šiandien tai daugiau medicinos terminas – silpnaprotis. Nors, kai pagalvoji, kur čia skirtumas, tarp piliečio nedalyvaujančio rinkimuose ar kvailio). Įsidėmėkite! Jei neinate į rinkimus – Jūs Idiotas iš didžiosios raidės. Prarijote? Na ne kiekvienam suprasti primityvius dalykus ir pateisinti savo „durnumą“ arba silpnaprotystę. Šiandien sau, o ne kaimynui galite atskleisti, kas Jūs buvote per praėjusius rinkimus – idiotas ar paprastas, pateisinantis save, išrinkęs sraiginių apsukų merą – Pizių. Primenu, jog Pizius lietuvių mitologinis meilės dievas, meilės deivės Mildos sūnus, mylintis jaunavedžius, o gal net ir idiotus. Beje, kažkada rodė animacinių filmukų serialą „Byvis ir Tešlagalvis“. Užduotis namų darbams, gerbiant piliečių pasirinkimo laisvę – kas balsavo už merą Pizių? Byviai ar Tešlagalviai? Rezultatą suvirškinkite. Ir niekam nieko nesakykite. Nueikite į „tupyklą‘‘ ar nuleiskite vandenį unitaze. Neabejoju, jog šis skyrelis kažkam nepatiko, bet prisiminkime žodžio laisvę, pamatinę žmogaus laisvę ir nesvarbu, jog šitoje srityje nusiritome iš septintos į tryliktą vietą. Pasaulyje! Tačiau ir tai –neblogai, ne Rusija, Iranas, Baltarusija ar Šiaurės Korėja (manau, ne nuo žodžio – karti). Kitu atveju, kas skaitys mano rebusų sprendinius, kt. Be to visad būna pabaiga ir paskutinis taškas.
Pabaiga
Jos epigrafas paskutinio rebuso sprendinys („Oho“). „Protingai kalbėti sunku, tačiau protingai patylėti dar sunkiau“.
Sutikite, panašu į patarlę – tylėjimas auksas, šneka – sidabras. Na ar kažkaip panašiai. Mūza pamačiusi, jog imuosi dar vieno kryžiažodžių žurnalo, pasipustė padus. Kur? Kada sugrįš – neaišku. Tad paliktas likimo valiai įnykau į „Obzorą“ (,,Apžvalgą“ rusų k. ). Nusprendžiau, kad, jei pasiseks, rasiu kokios nors medžiagos, tinkamos skilties pabaigai. Šiaip tai apimtis it „Alio, Raseiniai“. Informacijos nuo pensijų augimo, Irano prezidento žūties (čia leisiu sau nevykusį nukrypimą iš sąmokslo teorijų srities – ar Iranas per klaidą nepykštelėjo „dronais“ Izraeliui?), kartu tarptautinis teismas reikalauja B. Natanjahu (Izraelio premjero) teismo dėl veiklos Gazos Ruože. Na panašiai, kaip rusų saugumiečiai ginčijosi, kaip geriau nušauti auką, į pakaušį ar į kaktą (Alio her – Putinai), na ir kitų įdomybių. „Oskarų“ senovės jūreivių navigacijos priemonių ir t. t., net apie pasaulio pinigus surasite šį tą įdomaus, neskaitant kryžiažodžių. Suprantama, apie Radviliškį ten nė žodžio (o tai man svarbiausia), bet… radau nejuokingų anekdotų. Jie tinka nūdienai. Vieną „nufirinsiu“. Cituoju: „Yra keturios gydytojų rūšys: 1) Vieni nieko nemoka, bet viską žino. Tai terapeutai. 2) Antri nieko nežino, bet viską moka. Tai chirurgai (įterpsiu savo trigrašį – mano nosį, kurią apariau tamsoje, sulopė nuostabiai, faktiškai nėra nė žymės apie žemės traukos jėgą). 3) Psichiatrai. Nieko nežino ir nemoka (komedija – anekdoto autorius…). 4) Ir yra gydytojai, kurie viską žino ir viską moka… Bet žmonės jiems patenka pernelyg vėlai…“ Tai, ko gero, apie jaunuosius gydytojus. Žino, moka, gali, bet šiuolaikinė sveikatos apsaugos sistema laiko juos tarsi tigrus narve. Norite įsitikinti – pabandykite laisvai užsiregistruoti be „gumos tempimo“. Iš kitos pusės, kas čia keisto – „Sodra“ tik laimės. Meras Pizius ir toliau liks stovėti savo poste, jo rankoje esanti žiniasklaida neišsižios apie problemas, na o kažkas iš panašių anekdotų gal ir kvatosis. Nieko neprimena? Tuomet paskutinis taškas.
2024-06-13
Vytautas Mikalauskis
Kiekvienas žmogus ilgisi šlovės, bet ne kiekvienas norėtų būti taurus.
