Geriausioms pelėm, geriausias sūris, kartą prasitarė mano sesuo Asta. Tokia pratarmė, nuo jos įjungsiu pavarą į skilties pradžią.
Pradžia
Kartais dažnam iš mūsų nugyventas gyvenimas – neįkainojama vertybė. Gal… Aš nemanau, kad mano gyvenimas kuom nors ypatingas. Ėjo, praėjo, retsykiais prisimeni pikantiškus elementus, kartas apie juos, jau pamirštus, primena draugai, giminės. Ir vėl… esu stačiokas, skaitau „Radviliškio krašte“ opusą „Galėjau daug ko iš tavęs išmokti…“ autorė pasirašo – „Tavo jauniausia dukra“. Be jokių problemų galėčiau atskleisti tikrąją savo buvusios mokytojos vardą ir pavardę. Per daug gerai pažįstamas sentimentalokas stilius, detalės. Bet kam? Na nepanoro prisistatyti skaitytojams – jos asmeninis reikalas. Aš ne Šerlokas Holmsas, kuris dr. Vatsonui atsakė, kodėl geriausi virėjai vyrai (nes moterys gamina maistą savo sutuoktiniams, gyvenimo draugams, o vyrai gamina kaip sau). Nesvarbu, nes laikas bėga, o aš nė nepajutau, kaip skiltys persiropštė 500 puslapių barjerą. Nesaugau žinučių, straipsnelių, nuotraukų, atsiradusių tuštybės klestėjimo metais.
12 leidinių, šimtai informacinių-nuotraukinių bangų. Jei esi protiškai sveikas, didybės manija rašančiajam negresia, nes viskas, pasak man įdomiausio biblinio personažo Ekleziasto, kurį hebrajai vadino Koheletu, kitur Mokytoju – tuštybių tuštybė (pagal kitą vertimą rūkų rūkai). Spėju, mano mūza taip pat mėgo šį netipinį Biblijos elementą, tad atsiuntė savo draugę paviešėti pas mane. Jos vardas, jokia paslaptis, tai panelė, o gal ponia, Migrena.
Skubiai nugurgiau „Sumatriptan Actavis“, pasimėgavau fejerverkais, nes mano viešnia su audra it kokia šventoji, ir rašymo malonumą trumpam, na kokiai parai, pamiršau. Su viltimi, jog atsigriebsiu vėliau.
Vėliau
Taip ir buvo. Turiu prisipažinti ir vieną šios malonios viešnios požymį – trintuko. Ji gali gerokai pakoreguoti atmintį (t. y. ką toliau rašysiu). Prisiminiau tik vieną epizodą – pokalbį su namo (V. Kudirkos 4A) pirmininku. Aš pasidžiaugiau, jog po renovacijos, kaip kažkada žadėjo vietinė valdžia, bus sutvarkytas renovuoto namo kiemas. Pasidžiaugiau už juos, bet… paaiškėjo, jog pirmininkas dar plačiau mąstantis žmogus. Leisiu sau priminti panelės (ponios) Migrenos smūgį per atminties bloką. Pilnai pokalbio neatkartosiu, bet esmė pasislėpė ir sulaukė savo valandos. Norite išgirsti, atsiprašau, perskaityti. Beje, nuo to pabėgti visai nesunku, tereikia praleisti mano tekstą. O skambėjo panašiai taip: Nesąmonė, jie tik sutvarkys tai, kas buvo, vietos apstu, galėjo įrengti didesnę automobilių stovėjimo aikštelę…“ Pertraukiu įbrukdamas savo trigrašį, samdytas proto neturi, jis jiems ir nereikalingas, jei sumokėjai už kartuves, tai jas ir pastatys, užsakei ir apmokėjai už giljotiną, ją ir gausi su priedu – pintine nukirstoms galvoms.
Grįžtu prie namo pirmininko pastebėjimų (neatsiklausęs respondento nepateiksiu nei jo vardo, nei pavardės, bet pridursiu, jog tai valstybiškai net rajono lygiu mąstantis pilietis). Tad tęsinys: „Kas galėjo miesto valdžiai sutrukdyti suremontuoti kiemus, praplečiant važiuojamąsias dalis, pasiaurinant gerokai plačius šaligatvius, padidinant automobilių stovėjimo aikšteles…“ Kai pagalvoji, niekas, išskyrus miesto juokdarius, atsiprašau, mano nuomone – bukagalvius. Na gerai, gal per kokį mėnesį darbininkai įvykdys numatytus darbus (mačiau, net tris darbininkus), bet, gerbiamas mere Piziau, seniūne Basonai, kada po velnių Jūs pradėsite vartoti savo mąstykles pagal paskirtį? Pašaikiodami tai vienoje, tai kitoje vietoje? Be abejo, Jūsų galva, šalia esantys V. Kudirkos g. 2A ir 6A namai nenusipelno tokios garbės, kaip V. Kudirkos 4A namo gyventojai. Ir štai mano nuomonė. Galite sutikti, galite vizginti uodegomis, „malti šūdą“, bet Jūs pašlemėkai nesugebantys mąstyti plačiau. Asmeniškai aš smulkmė, bet padarysiu viską, ką galiu, jog antrąkart į pridergtas savo nemokšiškumo, abejingumo, bukumo kėdes nebesisėstumėte. Jūsų vieta miesto istorijos sąvartyne. Sušvelninu ir gaminu N. Gogolio parafrazę – ponai, turiu Jums pranešti nemalonią naujieną – galite pradėti juoktis.
Pranešimas
O jei tiksliau, tai kažkur perskaityta frazė: Dievas sukūrė katinus, kad žmonės namuose galėtų auginti tigrus. Kažkaip praleidau savaitraščio „Etaplius“ (Nr. 1045, 2024-05-31) numerį. Suprantama, jog nieko nepraradau, bet buvau maloniai nustebintas. Savaitraščio leidėjai įdėjo straipsnį iš knygos „Aš esu tėvas. 12 svarbių pokalbių“. Kas autorius, neaišku, nepasivarginta. Gal ir teisingai, nes kas panorės – suras. Aš čia noriu įbrukti savo mažą pastebėjimą. Apie tai, kas rašoma – gražu, net labai, bet jei „Etaplius“ žurnalistai būtų nepatingėję nuvykti į Talandžių Žano įkurtą Padubysio socialinių paslaugų centrą, būtų išvydę antrąją medalio pusę. Ji yra Skiručių k., Liolių sen., Kelmės r. Ten gyvena bendruomenė, o sąlygos artimos 19 a. Pastatas – šimtametis, langai it akiniai nuo saulės, buitiniai patogumai minimalūs. Bendruomenės nariai be atlygio statė sūrinę, prižiūrėjo karvių ir prieauglio bandą, avis, ožkas.
Nors ir kaimas, žemės apstu, padoraus daržo, šiltnamio ar pan., nemačiau, ten dvasinės ramybės siekiama tik malda ir darbu. Apie grupinę terapiją, individualias psichologo-psichoterapeuto paslaugas ten nežinoma. Viskam vadovauja Ž. Talandžio (man vis atrodė Skalandžio) paskirtas „kapo“. Ką tai reiškia, sužinosite perskaitę B. Sruogos „Dievų mišką“ ar kitus opusus apie fašistinius konclagerius. Pateikčiau ir dienotvarkę. Jos esmė „darbas ir malda išlaisvina“. Apie tai rašiau, dar galiu pridurti, jog vadovas Ž. Talandis gyvena atskirai nuo bendruomenės gan prašmatniomis sąlygomis, atlyginimų bendruomenės nariams mokėti nereikia. O kam? Buvau parašęs rimtą straipsnį, kaip sakoma „dar karštomis pėdomis“. Straipsnis dingo „Visuomenės balso“, buvusio trečiojo Radviliškio savaitraščio, gelmėse. Spėju, jei būtų perskaitę originalą „Etaplius“ vadovai būtų palaukę su liaupsėmis, net stokodami, tai vargu ar tikėtina, medžiagos savo savaitraščiui. Tad išėjo kažkas panašaus į sovietinę propagandą ar legendas apie suomių didvyriškumą.
Ką žinote apie suomių ekstremistinį judėjimą „Lapua“. Įtariamus prokomunistinėmis nuotraukomis (užtekdavo vien įtarimų) persekiojo, smurtavo ar išgrūsdavo į Sovietų Sąjungą. Čia greitai susidurdavo su bolševikine realybe. Kanados suomių įkurti kolūkiai greitai tapdavo kolchozais, jų narių turtas konfiskuojamas. Jei nepasisekdavo, laukdavo žudynės Krasnyj Bore ar Sandarmoche (na kažkas panašaus į Katynę). Norintiems siūlyčiau susipažinti su Antti Tuuri knyga „Amžinas kelias“. Tai istoriniais faktais paremtas opusas mažai nagrinėtiems sovietų nusikaltimais suomiams. Aš nerašau, kad „Etaplius“ leidėjai nedorai pasielgė išspausdindami pagiriamąją odę, na nežinau, kaip pavadinti, gerai nesusipažinę su tikra realybe. Galų gale atleidžiu, nes kitame numeryje radau rašytojo Ričardo Jakučio eseistikos straipsnį „Birželio šventieji“. Esė užsimenama ir apie lietuvišką filmą „Birželis, vasaros pradžia“. Mano nuomone, kaip ir minėto autoriaus nuomonės čia sutampa, tai vienas geriausių R. Vabalo režisuotas lietuviškas meninis filmas. Jam (filmui) turiu ir savo istoriją. Pirmiausiai jį žiūrėjau gan senokai, visko nepamenu, o tai ir neįmanoma.
Prieš eilę metų teko pabendrauti su vienu Tytuvėnų gyventoju vardu Alvydas. Jis pasakojo, jog dar vaikigalis ėjo žvejoti anksti ryte ir pateko į minėto filmo kadrą. Scenarijuje tai nebuvo numatyta, bet režisierius paliko šį kadrą. Taip ir kuriama istorija, tarp nutylėjimų, pagražinimų ir melo. Jos vartotojai niekad nežino visų priežasčių ir mato tik tai, ką norėtų matyti. Na, o kai kurios atrodę amžinos tiesos, sensta.
Tiesos
Na pavyzdžiui, dar visi neseniai kai kur kaimuose ar miesteliuose nerakindavo durų. Tikėjo, kad pro neužrakintas duris gali užsukti net Kristus. Be to, didesnis tikėjimas žmonių padorumu darė savo. Japonai, beje, ir šiandien tiki (na tikiuosi, didesnė jų dalis), kad paėmus, jog ir vertingą rastą daiktą geriau jį pristatyti į radinių biurą, kad neužsitrauktum nemalonės ant savo galvos. Grąžinai – prisidėjai pliusą prie teigiamo savo gyvenimo balanso.
Pas mus palikęs duris neužrakintas gali sulaukti neprašytų svečių, kurie geranoriškai pašildys Jus įkaitusiu lygintuvu ir pasidomės, kur mėtosi Jums nebereikalingi pinigai ar papuošalai. Na, ne visi mandagūs, kaip internetiniai-telefoniniai sukčiai.
Tiesa, nesitikėkite, jog parašysiu ką nors gražaus kriminaline tema. Ne mano stilius ir sritis. Neturiu tam gebėjimų, kad aprašydamas kokį žiauresnį nusikaltimą pagelbėsiu gerindamas Jūsų savisaugos instinkto poreikį, tad sutemus nesistenkite žvilgčioti, kas ten krebžda tamsoje po lova ar spinta. Gali pagauti, o toliau bus kaip siaubo filmuose ar naktiniuose košmaruose. Čia aš taip apšilimui prieš skilties pabaigą. Tiesiog lietų pakeitė saulė, o aš turėdamas laisvo sekmadienio laiko nusprendžiau baigti eilinę skiltį.
Pabaiga
Spėju, manote, jog bus savotiškas tęsinys. Tęsinys taip, bet tema truputėlį kita. Pradėsiu nuo pastebėjimo (autorius man nežinomas), kad moterimi gimstama, o vyru reikia dar tapti. Na, kažkas panašaus į jau minėtus kambarinius tigrus-katinus. Katės jau gimdamos turi medžioklės instinktą ir, jei nemoko savo katinėlių medžioklės ypatumų, jie taip ir lieka namų papuošalais – lepūnėliais. Moterys taip pat įvairios, kaip ir katės, pasitaiko nešiojančių lyties atributus ir jais sėkmingai besinaudojančių (o ar tarp vyrų kitaip?). Suprantam aš nevardinsiu visokių musmirių, barakudų ar feminisčių-ekstremalių, kurios reikalauja, jog moterų tualetuose būtų pisuarai ir specialūs piltuvėliai atlikti gamtinius reikalus stovint. Visa tai niekis. Vyrams turiu tik vieną tvirtą it uola faktą – moterys yra žmonijos giminės tęsėjos ir geriausių jos savybių saugotojos. Vyrai tik eksperimentinė gamtos medžiaga ir tik tiek. Didžiuotis tuo kažin ar verta, bet aš visad didžiuojuosi tuo, kad pakloju paskutinį skilties tašką.
P.S. Pamanykite, taškas. Bet meras Pizius ir to nesugebėtų.
2024-06-09
Vytautas Mikalauskis
Straipsnio nuotrauka: Dievas sukūrė katinus, kad žmonės namuose galėtų auginti tigrus.