Kartą iš neturėjimo ką veikti mintyse suklijavau formulę. Meilė yra stipresnė už gyvenimą, kuris visad teisus. Mirtis stipresnė už gyvenimą ir tai aksioma. Čia ir pradėsiu savo eilinę skiltį.
Pradžia
Ką tik įveikiau vienuoliktą Doloresos Kazragytės knygą ,,(Ne) paskutinis veiksmas“ ir įtariu, jog tai galėjo paveikti minėtą aksiomą. Supaprastintai – pradinį teiginį, priimamą be įrodymų, kaip savaime suprantamą tiesą. Tinka ne tik matematikai, kurios nenaudingumą, įkaltą mokykloje (algebra, geometrija, išskyrus aritmetika), jaučiu ir dabar. Jaučiuosi it kengūra, kuri negali šuoliuoti atbulomis. Ką aš gyvenime pritaikiau iš algebros – nieko, iš geometrijos beveik nieko, o štai aritmetika itin pravarti. Sugrįžtam prie mano pakartų šunų (perkeltine prasme, šunų niekada gyvenime nekoriau ir sunkiai įsivaizduoju aplinkybes, kurioms esant tai padaryčiau, na nebent gyvenčiau Leningrade vokiečių blokados metu.) Tiesa, vien fašis – agresija, pamiršus suomius, to nepateisinsi. Jie (suomiai) taip pat įnešė savo indėlį, nes buvo pasimokę iš bolševikinės Rusijos agresijos. Suomiai yra itin tiksliai suskaičiavę, kiek jų piliečių žuvo tuo metu. Apie nuostolius po žiemos karo, Antrojo pasaulinio karo metu, duomenų neieškojau, o į akis nepateko. Beje, galiu garantuoti, jog jie mažesni nei stalinistų tame fronto ruože. Tai štai, nenorėdamas nukrypau nuo savo pirminio teiginio. Gyvenimas visada teisus, nors Jums gali atrodyti priešingai, bet kažkur perskaičiau, jog meilė ir mirtis, tarsi seserys dvynės. Žmonės, kaip prekybcentrio lozunge, gali mylėti maistą ir pan. Pramogas, komfortą ir kitus dalykus. Už šią meilę tenka mokėti mirtimi nuo kvaišalų, nelaimių krūvio, nesėkmių. Visi linkę kaltinti Dievą, likimą, bet pamiršta elementarų dalyką, kurį rytiečiai įvardino, kaip karma. Tai sunkiai paaiškinamas žodis. Supaprastintai kiekviena mūsų mintis, poelgiai šiame ar ankstesniuose gyvenimuose patenka į automatiškai veikiantį karmos mechanizmą. Lietuviškas atitikmuo galėtų būti patarlėje – ką pasėjai, tą ir pjausi. Beje, čia be reinkarnacijos – persikūnijimo (anksčiau būto ir krikščionybėje, neapsieisi). Elgeisi kaip lietuviškas verslininkas, tikėtina kitame gyvenime atgimsi kiaule. Kai kuriuos poelgius mes atperkame šiame gyvenime, atpildas už kitus lauks ateityje. Tiesa, tai nėra padėtis be išeities, žmogus gali tapti tarsi savo likimo valdovu ir tvarkingai gyvendamas aplenkti savo likimą, bet jei suklupsi šiame kelyje, gero nelauk, nes už „skolas“ teks sumokėti su kaupu. Pirminiai pastebėjimai – aš, kaip ir D. Kazragytė, mėgstu cituoti tuos, kurie protingesni ir įdomesni už mane. Teosofijoje „gimti baobabu ir gyventi tūkstantį metų“ kaip V. Visockio dainoje – nepriimtina, žmogus turi evoliucionuoti, mokytis, bet būna atvejų, kai jis „nurašomas“ kaip tikras (brokas). Tai išskirtiniai atvejai, beviltiški. Sielos dalis, dvasia, bent taip rašoma, nemirtinga Dievo, Atmano ar vadinkite kaip Jums patinka, sugrįžta atgal pas Visagalį „dangaus ir žemės, visatos sutvėrėją“. Sieloje it atmintukėje sukaupta gyvenimiškoji patirtis dingsta, bet tai nereiškia, jog Jums neteks pradėti savo „piligriminę“ kelionę, mokymus iš pradžių. Tad gyvenimas visada teisus, o mirtis tik jo neišvengiama dalis. Jei manęs paklausite, kaip aš įsivaizduoju mirtį – atsakysiu. Jūs atsimenate tą akimirką, kai užmiegate ir keliaujate į sapnų karalystę? Supaprastinta versija – narkozė. Viskas realu, o vienu momentu, kada ji pradeda veikti, to jau neatsimenate. Tamsa, po to šviesa, lėčiau ar greičiau, koks skirtumas. Tik begalinėje amžinybėje nėra pradžios ir pabaigos. Likusius gyvus po šios pradžios kviečiu į kitą skyrelį.
Kitas
Šiaip perskaitęs „(ne) paskutinį veiksmą“ radau keletą klaidų ir tai leidykla „Tyto Alba“, bet negi kreipsi dėmesį į tokius niekalus. Net sovietmečiu, kuomet laikraščiai buvo datuojami ir turėdavo korektorius, klaidų pasitaikydavo. Prisimenu R. Petriko pasakojimą, kaip išėjo straipsnis, o ten parašyta ,,saulėje blizga lėktuvo Mikelis (A. Mikelis buvo tuometinio rajono laikraščio redaktorius, beje raseiniškis, be to kaip ir aš stipriai nuplikęs). Rajono komunistų ir apskritai vadas P. Šidlauskas linksmai kvatojosi, o kokie laikai buvo dalis skaitytojų žino. Istorija baigėsi laimingai, paaiškėjo, jog Rimanto P. straipsnyje buvo parašyta „saulėje blizga lėktuvo nikelis“. Tai tie laikai, kai mažoji aviacija buvo naudojama žemės ūkyje, miškų purškimui ir pan. Kodėl tai prisiminiau? Viskas būtų žaviau, jei apie tai parašytų pats R. Petrikas, turintis rašytojo dovaną, bet ir dabar pasitaiko knyslių, ieškančių bičių lentynose. Kas? Nesulauksite, neįvardinsiu, pažadėjau apie tuos tipus nerašyti ir nerašau. Tik štai sugalvojau, jog minėta knyga gali tapti pragmatiškų skaitytojų įrankiu. Ten radau bent kelis puikius eilėraščius. Nebijokite, sutrumpinsiu, o pradėsiu nuo Justino (nepainioti su Jonu) Marcinkevičiaus „Skrendančių pušų“:
„Pušys ant kranto. Galvas iškėlę. Žiūri į jūrą.
Pušys – kaip žmonės – laukia laivų. Ir žuvėdroms pavydi.
Šįryt prieš aušrą. Toli. Horizonte. Burės paraudo.
Ir džiugus virpulys nuo galvos ligi kojų
nutekėjo pušų kamienais…
Ir tada neišlaikė viena. Pasispyrė. Ir tiesiai
paskui žuvėdras per jūrą nuskrido prie laivo.
Pasispyrė ir kitos tada, džiaugsmingai nustebę,
jog lig šiol nežinojo, kad gali, kaip paukščiai skraidyti.
O kitos ir numirė taip – nesužinoję.“
Man tai primena R. Bacho ,,Džonataną Livingstoną Žuvėdrą“, ko gero mėgstamiausią D. Kazragytės kūrinį. Galiu įvardinti ir kitą. A. de Saint Egziuperį – ,,Mažąjį princą“. Klausimą, kuri aktorė geriau atlieka D. Kazragytė ar jos kolegė V. Kochanskytė, palieku spręsti kiekvienam asmeniškai. Ir štai atradau, jog minėta autorė kaip ir aš vertina C. G. Jungo kūrybą. Ištrauka iš C. G. Jungo „Raudonosios knygos“: „Ko dairaisi aplink pagalbos? Manai pagalba ateina iš išorės? Ateitis kuriama tavyje ir iš tavęs. Tad žvelk į save patį. Nė vienas kelias nėra toks, kaip tavasis. Visi kiti keliai apgaudinėja ir gundo. Turi nueiti kelią savyje.“ Autorė nenurodo knygos atributų. Mano lentynoje gulinčią knygą įvardinsiu, autorių jau žinote. Tai „Raudonoji knyga: Liber novus. Leidinys skaitytojui“, 2017 m. ,,Margi raštai“. Tiražas tik 1 tūkstantis egzempliorių. Lietuvai pakankamas. Ir aš pacituosiu šį psichologijos korifėjų: „Žmonijos kančia be pabaigos, nes be pabaigos jos gyvenimas. Mat pabaigos nėra, jei niekas nemato, kad tai pabaiga.“ (P. 582). Laisvalaikiu galite pamąstyti ir apie tai, bet tuomet netenka prasmės pastebėjimas, jog juoksis tas, kuris juoksis paskutinis.
Paskutinis
D. Kazragytė rašo, jog: „Tada, kai turiu kokią knygą ar knygas, mane aiškiai apspinduliuoja tai, ką noriu pasakyti, aš jų neieškau. Taip staiga atėjo Jungo „Raudonoji knyga“. Ji perveria viską, ką rašiau knygoje „Kur skrendi, vienišas paukšti“. Ši D. Kazragytės knyga, kurią skaitau, dabar jau vienuoliktoji. Kažkodėl neabejoju, kad bus ir dvyliktoji, nors autorei nebetoli iki aštuntojo dešimtmečio. Bus knyga, atsiras ir skaitytojų. Galima rašyti, jog ir aš kažko specialiai neieškau, be to esu trumpų distancijų rašytojas. Kas skiltis palygins su knyga. Na ne visai nulis, bet artima šiam skaičiui, kurį sugalvojo lyg ir majai, lyg ir indai. Neabejotinai genialus išradimas. Jis arabų skaičiuotę pakėlė į aukštumas, dekoratyviu elementu paversdamas romėniškus skaičius. Bet aš ne apie tai. Pažadėjau, kad kankinsiu Jus poezija. Nepakenks, niekas ją skaitydamas nesusižalojo, kažkas papildė erudiciją, kažkas rado atgaivą sielai. Štai ir aš sužinojau apie poetę Aldoną Eleną Puišytę (ir ne tik ją), bet… pirmenybė damoms. Pasirinkau paprastesnį eilėraštį, nemėgstu „baltųjų eilių“ arba verlibro:
„O spindintis Visatos piligrime,
Gyvybės sarge, angele, ateik,
Atnešk pasauliui atgimimo žinią,
kurią žvaigždynų runose skaitei.
Atverk žmonijai jos likimo žymę
Ir pažinimą dieviškos tiesos suteik.
O angelas: ,,Būties gelmes pamiršę,
Jūs žavitės tik žvilgančiais paviršiais“.
- E. P. ,,Vienintele neišsakoma būtie“.
Na nekeliant būties problemų, pamokos yra gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Minėjau, jog esu teosofas mėgėjas, kadais priklausęs vienai grupei JAV. Būtų rusų, be problemų, o angliškai nors mokiausi nei „bū“ nei „me“. Tad artėjant finalui nei „bū“ nei „me“.
Artėjant
Gal Jums kilo mintis, kodėl nieko nerašau apie Radviliškį? Na iš D. Kazragytės knygos sužinojau, kad Radviliškyje yra gimęs rašytojas Bronius Radzevičius. Prisipažinsiu, neskaičiau, gal dar „neužaugau“ iki „Priešaušrio vieškelių“, „Link debesijos“. Na, kaip sakoma „ne kiekvienam dievotam Dievo š…ą uostyti.“ Savotiškai malonu – kraštietis. Bet radviliškiečiais aš laikau tik tuos, kurių seneliai (dar geriau ir proseneliai, tėvai, jie patys gimė ir augo Radviliškio bažnytkaimyje, vėliau miestelyje (antros eilės mieste) ir pačiame Radviliškyje (mieste). Mano seneliai (apie prosenelius nežinau), bent iš mamos pusės – radviliškiečiai, tėvas iš Nirtaičių, mama radviliškietė, aš gyvenu visą gyvenimą savo gimtajame mieste. Ainių neturiu, bet klausimo šerdis paprasta – kiek Jūs pažįstate tikrų radviliškiečių? Jų vienetai. Ar verta didžiuotis tais, kurie paliko gimtąjį miestą ir karjerą padarė kitur. Nors kaip pažiūrėti. Savo laiku garsaus dainininko Romano Marijošiaus tėvai buvo radviliškiečiai. Vienas iš brolių nešė kudašių į JAV, kitas padarė karjerą Lietuvoje, pakankamai garsūs – abu broliai, bet… B. Marjijošiaus duktė tapo marijonų ordino, moteriškos atšakos generole (vienuolių ordino galvos – generolai). Vėliau atgavus nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą. Bet… yra bet, man radviliškietis tas, kuris turintis šaknis ir toliau gyvena Radviliškyje. Patikėkite, tokių tikrai nedaug, gal net vienetai. Įsijaučiau, bet metas pabaigai.
Pabaiga
Žinoma, D. Kazragytės knygoje figūruoja ir poetai – Ovidijus, Dainius Labuckas, vertimai iš senovės Egipto, broliai Gonkūrai (ne poetai) ir neįvardintas poetas (ė). Na ko nežinau – nežinau ir niekam nesakysiu, jog nieko nežinau. Pagal eilutes:
„Ruduo ruduo…
Lapai veidą bučiuoja…
Ir taip gera širdy,
O kodėl… nežinau.“
Ar tęsinys, ar kitas posmas:
„Žiema, žiema,
Snaigės veidą bučiuoja…
Ir taip gera širdy,
O kodėl… nežinau.“
Bet aš žinau, metas paskutiniam skilties taškui.
2024-06-05
Vytautas Mikalauskis
Staripsnio nuotrauka: gyvenimas visada teisus, nors Jums gali atrodyti priešingai, bet kažkur perskaičiau, jog meilė ir mirtis, tarsi seserys dvynės. Franso Fránkeno jaunesnelio (1581–1642) paveikslas „Mirtis ir šykštuolis“.