Žemė sukasi, saulė ruošiasi tekėti. Pradžia – pabaiga, visada… Ir viskas apgaubta Amžinybės amžinu amžinumu… Gyvi būdami išprotėtume, jei suvoktume amžinybės paslaptį. Kaip gerai, kad yra taip, kaip yra. Doloresa Kazragytė. Čia ir tupi mano skilties pradžia, už šito epigrafo.
Pradžia
Įsivaizduoju, jog kažkas kažką apie tai skaitė. Tarkim, net paskutinėje mano skiltyje. Kaip teosofas – mėgėjas (faktiškai nebepraktikuoju) tvirtinu, jog Dievo mes niekada nepažinsime, jis visad bus gerokai toliau už mūsų pažinimo ribų, bet… Du jo atributus mes pajėgiantys suprasti – aplinką ir bent kiek save, žinome ir du Dievo atributus. Tai Begalybė ir Amžinybė. Jei sugebėsite tai suprasti, gal ir neišprotėtumėte, na, bent kiek priartėtumėte prie Dievo, Dvasios supratimo, bet ne daugiau. Apie Amžinybę užsiminiau ankstesnėje skiltyje. Kodėl dabar cituoju garsią aktorę D. Kazragytę? Ji ir devynių, o dabar spėju gal ir daugiau, dvasingų knygų autorė. Rašiau, kad vieną jos knygą iš bibliotekos pasiėmiau antrąkart. Įžvelgiau savo senatvinį marazmą, bet… paaiškėjo, jog yra ir kita jos knyga, kurios viršeliai panašūs, skiriasi pavadinimai. Kai sensti, galvoje susikaupia daug informacijos, it mėšlo, kurio net patyrę tarpukario kanabėkų (tokia šakių rūšis) meistrai nepajėgtų išmėžti. Tačiau šį kartą apie jos knygą „Lengvi vienatvės atodūsiai“ (Baltos lankos: 2008m.). Po pavadinimo žodis „noveletės“. Jei dar prisimenate vidurinės (o gal net ir pradinės) mokyklos kursą? Aš jau pamiršau, tai novelė – grožinės literatūros žanras, trumpas pasakojimas, kartais vartojamas kaip apsakymo sinonimas. Tarp apsakymų, apysakų mums niekas nepasakojo ir nevertė įsiminti termino – noveletė. Tai daugiau muzikinis terminas, dažniausiai fortepijonui, kur kaitaliojasi trumpos epizodinės lyrinės arba dramatinės temos. Terminas kuo puikiausiai tinkantis literatūroje. Beje, minėtos autorės knygą rekomenduoju visiems, ypač primityvams.
Primityvai
Žinau, jog esama tokių skaitytojų, kurie dėl išprusimo stokos keiksnoja mane ir mano skiltį už jiems nesuprantamus žodžius. Primityvas reiškia paprastą, netobulą reiškinį, ką nors prastai atliktą, pirmykštės kultūros meno kūrinį. Gali reikšti ir supaprastintą, suvulgarintą požiūrį į ką nors. Žodis vulgarus vėl turi daug paaiškinimų – užteks to, jog tai yra paprastai aiškinti nepateikiant dalyko sudėtingumo ir esmės. Ir viską galima įvardinti, net tuo atveju, kai siūloma nebarstyti kiaulėms perlų (iš šventraščio). „Mūsų protas kaip jūra. Papūtus vėjui kyla didžiulės bangos. Vėjui silpstant, bangos vis mažėja, kol pagaliau jis visiškai nurimsta ir jūra nuskaidrėja kaip veidrodis. Tada vandens paviršiuje atsispindi kalnai, medžiai, debesys. Toks ir mūsų protas, kuriame siaučia minčių bangos.“ Taip tvirtino dzen mokytojas S. Sahnas. Sudėtinga? Kai kam visai ne, bet esama ir tokių, kurie nori sutramdyti vėją kaišiodami niekam nereikalingus pagalius į ratus. Kodėl kaišioja – nežinau, yra buki it Sibiro veltiniai, neturi nė krislelio atminties ir nori būti tarsi naudingi, o gal juos šiurpina egzistencijos pabaigos baimė ir skatina tariamo naudingumo galimybės. Tarkime yra tipų, kurie mėgsta pabaksnoti į klaidas (technines) laikraščio tekstuose. Nei kas jų prašo, nei kam įdomu, be to, yra ir pasirinkimo laisvė – neskaityti nemėgstamų, ar su klaidomis laikraščių. O tokių laikraščių apskritai nėra. Nėra tobulų diktorių, vertėjų, knygų leidėjų. Ir paprastas klausimas, kam Jums mokyti kitus? Ar Jūs, kaip rašė vienas geriausių XX amžiaus mąstytojų, esate atsakingas už tai, kad vyšnios turėtų kauliukus? Suprimityvinu. Pateiksiu pilną C. G. Jungo citatą. „Kai man sako, kad esu išmintingas ar „išminčius“, negaliu su tuo sutikti. Kartą vienas žmogus pasėmė iš upės pilną kepurę vandens. Ką gi tai reiškia? Aš nesu ta upė. Esu prie upės, bet nieko nedarau. Kiti žmonės yra prie tos pačios upės, bet daugelio jų mano turintys patys ką nors daryti. Aš nedarau nieko. Niekada savęs nelaikiau tuo, kuris privalo rūpintis, kad vyšnios turėtų kotelius. Aš stoviu čia ir gėriuosi tuo, ką sugeba gamta.“ (C. G. Jung ,,Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“, Margi raštai: 2018 m., P. 475) Ką nors pridurti? Nežinau, bet esu įsitikinęs, dėl vieno dalyko – pasakei – tesėk. Nekišk nosies ten, kur tavęs neprašo. Neklysta ir nedaro klaidų tik mirusieji. Nemato rąsto savo akyje, o pastebi krislą brolio akyje tik visiški pašlemėkai. Rinkitės ir vadovaukitės išmintimi. Savo, jei turite.
Turėjimas
Nežinau, kodėl man šis žodis sukelia asociacijų su V. Šekspyro ,,Hamletu“ – „būti ar ne būti“. Kartą „Lietuvos ryte“ perskaičiau architekto, „Anties“ lyderio, rašytojo, mąstytojo A. Kaušpėdo straipsnį – „Tik pagarba gali išlaisvinti“. Pacituosiu: „Ne tik santykis su įvairove gali būti problema. Vieno fragmento noras, kad kitas fragmentas matytų pasaulį, kaip jis gali sukelti konfliktą… Kaip panaikinti konfliktą tarp atskirų fragmentų?.. Tai pagarba… Pagarba kritiškai svarbi… Pagarba yra mūsų bendrabūvio ir sugyvenimo sąlyga… Tai asmens individualumo ir jo keistumų gerbimas.“ Prisipažinsiu, praleidau – (,,L. r.“ 2024-05-16 d. P. 3.) Svarbu, nes atsiras tokių, jog pamanys, kad tai mano kliedesiai. Deja, tokių apstu. Gal ir teisus minėtas autorius, bet… Teko girdėti legendą, jog JAV yra praktika, kai į prestižinį baltųjų kvartalą įsikelia negroidų rasės atstovai, baltieji keliasi gyventi kitur. Gal tai ir legenda, gal ir ne, nežinau, bet panašūs mitai gimsta realybėje ir mūsų akyse. Kalbėjausi su pažįstamu iš matymo asmeniu. Jis paporino, kad į laiptinę atsikėlus naujiems gyventojams, jų prestižinis daugiabutis tapo panašus į buvusius sovietinius bendrabučius. Atsirado ir daugiavaikių šeimų, laiptinėse pradėjo veistis šiukšlės, o šiukšlinė laiptinės apačioje pavirto šiukšlių konteineriu, o šalia laiptinės, lauke, išaugo ,,favelos“ – iš įvairaus šlamšto suformuotos žaidimų aikštelės (negalvokite apie skurdžių kvartalus, kur nors Pietų Amerikoje). Negano to, kai kurie vaikai vedami namo žviegia it skerdžiami paršeliai, vėliau šoka hopaką virš galvų, trikdydami ramybę. Dar prieš tai į gretimą laiptinę įsikėlė superchamas, neturintis net elementaraus požiūrio į kultūrą ar padorumą. Jis mindo žolynus, pasistato mašiną ant kelio taip, kad negali pravažiuoti automobilis, surenkantis neįgalius vaikus. Ir dar šaiposi iš soc. darbuotojų pastabų. Pareiškiau užuojautą: kiaulės, chamai ir panašūs veikėjai ir Afrikoje tik veikėjai. Ir įspėjau, kad nebandytų išmalti marmūzės nežinomam chamui. Įstatymai… teisėjai… teismai… ir kitos institucijos nūnai vadovaujasi pagarbos mėšliams kriterijais. Liaudiškai – geriau nekišk nagų į šūdą. Smirdės. Gali pasodinti ar nupiniguoti baudomis. Nors, kai pagalvoji, kaip danguje, taip ir pragare, atsiprašau, žemėje. Na negi duosi jai skaistyklos statusą. Kažkada paskaitinėjau apie tai, kad ligoninėje, esą tetrūksta tik kelių gydytojų (skirtingų specializacijų) ir vienos kitos med. seselės (kaltas, nuo žodžio slaugytoja mane verčia vemti, koks pusprotis tą išrado – nežinau).
Antra valanda nakties, įprastas senovinis kvailumas – be prožektoriaus pėdinu į ligoninės priėmimo skyrių. Angeliškos seselės labai mikliai, profesionaliai, netgi, pasakyčiau, superprofesionaliai, per itin trumpą laiko tarpą atlieka visus tyrimus ir įveda kateterį (atsargiai). Apie aštuntą valandą ryto pasirodo, o gal reikėtų sakyti (rašyti), teikiasi pasirodyti gydytoja. Ji rekomenduoja tęsti šeimos gydytojos paskirtą gydymo kursą. Vartoti daugiau kalio, magnio, skysčių ir mano baimės dėl it varlės plazdančios širdies praeis. Išprašau kalio, magnio lašinę, na kaip nepanaudoti tobulai seselių įvesto kateterio ir devintą valandą kaip pasisotinęs briedis šaunu namo. Viskas gražu, užsienietiškai ,,o kei“, bet jei gydytoja būtų pasirodžiusi bent trečią, apie ketvirtą ryto, jau būčiau buvęs namie. Žinočiau, ką turiu daryti, kad laimingas numirčiau. Deja, man susidarė keistas įspūdis, spėju ne man vienam, kad gydytojų stokos problema kruopščiai maskuojama ligoninės direktorės ir mero Piziaus „šaikos“, gerai, nelietuviškas žodis. Tarkime šutvės. Bet nesimaskuodamas galiu tarti – finalas, epilogas, pabaiga.
Pabaiga
Savaitgalyje, pašto dėžutėje, radau brošiūrą: „2024m. birželio 9 d. rinkimai į Europos Parlamentą“. Įspėju dantų nešiepti ir svetimo gero neliesti arba kaip „Anties“ dainoje: „ne tau Martynai mėlynas dangus…“ Kodėl užsiminiau apie šį milijoniniu tiražu išleistą bukletą. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkė Lina Petronienė pasistengė, jog leidinio turinį suprastų net bukagalviai. Jai pavyko, pagal seną pažymių sistemą rašau penkis, pagal naująją – dešimt. Ar dar yra pliusai prie pažymio – nežinau. Asmeniškai pridėčiau pliusą, nes parengta, mano nuomone, tobulai. Jums suteikiu galimybę vertinti pagal savo kurpalius (prioritetus, kriterijus ir pan.).
O šiaip prisiminiau pokalbį su kaimynais ir buvusiais bendradarbiais. Įsiminiau vieną pastebėjimą. Paklaustas, už ką balsuos prezidento rinkimuose, jis atsakė už tą, kuris laimės. Nuoboda neatlyžo ir vėl paklausė „o kuris laimės?“ Atsakymas paprastas it trijų pirštų kombinacija (nežinantiems – špyga) – „laimės tas, už kurį balsavau.“ Pasakos be galo variantas. Teisingas. Tinkantis diplomatams. Balsavę priešingai atsikando ekskrementų (šūdo) porciją. Tiesa, gerbiu kiekvieno piliečio teisę rinktis. Bet ta pagarba nereiškia, jog gerbiu juos kaip piliečius. Kvailių, apkvaitusių nuo pasaulio supratimo, niekad netrūko. Dar labiau gerbiu džentelmeniškus sutarimus, na panašiai kaip rusų pirklių – jokių raštų, spaudų ir pan. Daviau savo žodį ir to gana. Deja, sovietinis mėšlynas sugadino ir normalius žmones, nors… tai gali būti ir tam tikras psichikos sutrikimas. Jei aš pasakiau, jog vieno nenuoramos vardo ir pavardės niekad neminėsiu, man tai šventa. Jei partneris pažadėjo tą patį, bet elgiasi išverstai, tai mano akyse jis – šūdžius, kompostas ar mėšlo krūva. Čia nėra, bet… Bet yra paskutinis skilties taškas.
Vytautas Mikalauskis
2024-05-29
Straipsnio nuotr.: Turėjimas… Nežinau, kodėl man šis žodis sukelia asociacijų su V. Šekspyro ,,Hamletu“ – „būti ar ne būti“. Eugène Delacroix paveikslas.
