„Gimimas, senatvė, liga ir mirtis, laimė, nelaimė, atradimai ir praradimai, meilė ir neapykanta – tai svarbios gyvenimo audinio gijos. Jo neišausite viena, laimės, spalva. Laikas, vieta situacija – viskas turi savo spalvas…“ – S. Aoyama, Dzen sėklos
Pradžia
Prisipažinsiu, gerokai aptingau, nes kai pagalvoji visos pensininko dienos – savaitgaliai. Tiesa, kalendoriui to nepaaiškinsi, bet ar verta? Galėčiau rašyti epigrafus savo skiltim pats, bet ar to reikia. Tad kartais aplanko dzen budistiškos mintys arba pasak Ch. J. Beck: ,,Mes tiesiog gyvename savo gyvenimą. O mirdami tiesiog mirštame. Ir jokių problemų.“ Beje minėta autorė atkreipia dėmesį į tai, jog ,,svarbu tik viena: matyti daiktus tokius, kokie jie yra“. Savaitgalis. Vartau oficiozą (,,Radviliškio naujienas“) akivaizdu, jog leidėjas žaidžia kažkokį kišeninį biliardą. Viename numeryje į kaktą A. Čepononiui (toks Seimo narys), kitame į ragą vietos deputatui G. Lipnevičiui. Ir taip visą laiką, ko nors įdomaus tikėtis neverta, nesugeba, nenori, negali, tingi – nežinau, bet tai man ir primena minėtą biliardą. O gal tiesiog neturi ką veikti, ne katinas, savo sėklidžių nelaižys. Ir iš dalies aklas. Gyvenantis pagal patarlę: ,,Juokėsi puodas, kad katilas juodas“. Beje, iš savivaldybės iki net dviejų optikos centrų vos keli žingsniai. Ir gaunamų pajamų akiniams tikrai užtektų. Deja, akivaizdu, jog Vaižgantas Pakulinis nežiūri TV, neskaito laikraščių, tad kaltina vieną deputatą savigyra. Pasižiūrėtų, pamatytų, kiek kartų mero Piziaus veidas, fizionomija, marmūzė, knyslė, snapas (norimą žodį rinktis Jums, skaitytojai) puikavosi oficiozo puslapiuose, ekranuose. Man tai koktus, besaikis narciziškumas. V. Pakuliniui – norma, nes ,,kieno ratuos sėdi, to ir giesmę giedi“. Ar tokie veiksmai patiks radviliškiečiams, parodys rinkimai. O šiaip prisiminiau Evangeliją: ,,Kodėl gi tu matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? (Mt 7,1 – 1 – 5). V. Pakuliniui tai nesvarbu, ateis kiti į valdžią, jis mikliai nušokuos pas juos. Mano draugiškas patarimas visiems – skaityti Naująjį Testamentą bent retkarčiais – verta. Vien Judo istorija šio to verta, o jei dar perskaityti ir prieinamus apokrifus (senuosius judėjų ir krikščionių raštus turiniu ir stiliumi artimus Biblijai, bet nepripažintus Bažnyčios)… Jums viso to netaikau, tai tik bendra informacija skaitytojams. Skyrelio pabaigai perfrazuosiu seną, barzdotą anekdotą: ,,Kurčias pasakė – girdėjau bus rinkimai, aklas tarė – pagyvensim, pamatysim, bekojis pareiškė – reiks eisim balsuoti“. Šios eilutės parašytos penktadienį, gegužės 24 d. Su tam tikrom viltim.
Viltys
„Praktika turi būti begalinių nusivylimų procesas. Mes turime suprasti, kad viskas, ko reikalaujame (ir netgi gauname), ilgainiui mus nuvilia. Šis atradimas yra mūsų mokytojas.“ – Ch. J. Beck.
Kažkas panašaus į patarlę ar pamokymą: Gyveni, mokaisi ir miršti, kaip kvailys. Kai pagalvoji, čia yra tiesos krislas. Visi mirštame vienodai, skiriasi tik būdai, kuriais ją (mirtį) pasiekiame. Bet aš ne apie tai. Penktadienis, oficiozas jau makulatūros krepšyje. Nusiperku ,,Literatūrą ir meną“ ir vėl ,,praskrendu“, nes numeris iš esmės skirtas vaikų – paauglių menui, kultūrai, teatrui, literatūrai ir t. t. Be abejo tai gerai, bet aš neturėjau ir jau tikrai neturėsiu vaikų, nes jiems reikalingas tėvas, o ne koks nors prosenelis. Tad numerio medžiaga man bevertė. Iš pašto dėžutės išsižvejoju ,,Etaplius“. Teoriškai regioninis, praktiškai Šiaulių laikraštis. Išsprendžiu paprastą, jame publikuotą panoraminį kryžiažodį. Sprendinys ,,Rimtas veidas“ ir minėtu veidu pridedu jį prie oficiozo. Man neįdomu skaityti apie Šiaulių aktualijas ir istoriją. O apie Radviliškį ten nė žodžio. Be to, ten ir vėl nėra rašytojo R. Jakučio kūrybos. Tad mano akyse tai tik kokybiškai paruoštas šlamštas. Karšta. Jokiai veiklai nėra nei mažiausio noro, bet išprievartauju savo tingulį ir perverčiu Vytauto Rimkevičiaus novelių rinktinę ,,Moterys ir vyrai“. Pasiskolinau iš knygų namelio, ryt sugrąžinsiu. Ten jam ir vieta, tik gaila, jog žiema baigėsi. Dar bandau toliau šturmuoti J. Sasnausko ,,Dar kartą – žmogaus sūnus“. Deja, kai nuo karščio aptirpsta smegenys ir rimta literatūra tampa neįkandama. Lieka ,,Oho“ kryžiažodžiai ir galvosūkiai. Nepasirinksi.
Pasirinkimas
Kadangi klajoju po ,,365 Dzen“, sudarytą Jean Smith (Kaunas: Verba Vera, 2004 m.) apsilanko savotiškai dzen budistiškos mintys. Kai pagalvoju, mūsų valdžiažmogiai, kėdžiažmogiai ir kiti subinliežuviai politikai jau seniai įvaldę dzin budizmą, ir tapti dzen budistu jiems problemų būtų mažiau. Perskaitysiu, atsiprašau perrašysiu (karštis daro savo) minėtos knygelės anotaciją. ,,Dzenbudizmas, ypač svarbus Japonijos tikėjimas, atsirado Kinijoje, kur vadinosi čan, o tai kinų kalba reiškia meditaciją. Pasitelkdamas pasaulietinį meną ar ritualus, kaip arbatos gėrimo ceremoniją arba kaligrafiją, dziudo imtynes, fechtavimasi, dzen ugdo tobulą galvoseną, moko pažinti save ir patirti gyvenimo harmoniją. Šioje knygoje daug gairių ras ir einantieji šiuo keliu ir dar tik besidomintieji“.
Šiaip aš oficialiai katalikas, teosofas – mėgėjas, bet, kaip minėjau, skaitant panašią literatūrą užsikreti, gerąja prasme. Štai gegužės 23 d. praradau galimybę stebėti pilnametražinį – dokumentinį kino filmą – ,,Radviliškio savivaldybės tarybos posėdis“. Kino scenarijaus autorius ir režisierius Vaižgantas Pakulinis, pagrindinį vaidmenį atlieka meras Pizius. Antraeiliai vaidmenys tenka pusmeriams ar aptarnaujančiam personalui. Statistai su replikos teise – visi likę deputatai. Kartais pasitaiko ir smalsuolių, stebinčių filmavimo eigą. Taškas. Ne, ne paskutinis. Tai štai įsivaizduokite, kad reinkarnavotės (atgimėte) į juodą katiną. Jei pasiseks, turite gerą šeimininką ir puikias gyvenimo sąlygas. Nepasisekė? Tai turėsite juodus kailinius visam gyvenimui, prakaituosite tik per pėdutes, o kadangi Jūsų spalva juoda, ryškiau už kitus pajusite ateinančios vasaros karštį. Bet ar tai svarbu? Juk Jūs gimėte juodu katinu, be pasirinkimo laisvės ir gyvenimas Turniškėse Jums visai nešviečia. Galite tik pasidžiaugti, jog atgimėte ne kur nors Rusijoje ar Šiaurės Korėjoje. Ar šalyje, kur katinai priskiriami maisto produktams.
Produktai
„Stengtis atsisakyti savanaudiškumo ir godumo – tai kažkas panašaus, tarsi nukabinti nuo savo kambario sienų niūrius paveikslus ir pakeisti juos gražiais. Tačiau jeigu tas kambarys yra kalėjimo vienutė, ir pakeitus paveikslus laisvės nebus. Jūs vis tiek kalėsite toje pat kameroje.“ – Ch. J. Beck
Šeštadienį apsilankiau bibliotekoje, nes panorau ko nors lengvesnio, žaismingesnio, paprastesnio. Prisiminiau, kad esu perskaitęs ne visas Doloresos Kazragytės knygas. Paėmiau jos knygą ,,Švytintis rūkas“ ir išpėdinau namo. Savo nuostabai supratau, jog ją jau esu skaitęs. Kilo mintis – senatvinė silpnaprotystė, jei gerai neatsimenu, kurias iš jos aštuonių knygų esu skaitęs. Po to nusprendžiau, jog gali būti ir likimo pirštas, nes gyvenime būta knygų, kurias kartas nuo karto perskaitau darsyk. Tad oro temperatūrai kambaryje, nežiūrint visų atvirų langų, termometrui priartėjus prie pliusinės 28 laipsnių šilumos pagal Celsijų, nusprendžiau knygą dar kartą praversti. Skaitinėju ir matau, kad ir be manęs ją kažkas skaitė ir pieštuku žymėjosi įdomesnes mintis ir puslapius. Kodėl neištrynė, nespėliosiu, bet kai ką pacituosiu: M. Thatcher – ,,liaudis – tai vabzdžiai, kuo daugiau išmirs, tuo geriau“. Kai pagalvoji – lazda turi du galus. Niekas mums neuždraus sakyti, jog aristokratai tai parazitai, kuo daugiau nustips, tuo geriau. Iš kitos pusės ar galima pykti ant baronienės, draugavusios ar tai su ponu Alzheimeriu, ar tai ponia dimensija, kaip ir jos kolega JAV prezidentas Ronaldas Reiganas. Juk, pasak išminčių, praeities nebėra, dabartis trunka tik akimirką, o ateities dar nėra. Kažkada paveiktas šių minčių į ,,Šeimininkę“ nusiunčiau savo taip vadinamą eilėraštį – ,,Laikrodis“:
,,Prieš vidurnaktį,
Begalinės visatos amžinybėje
Apsivertė
Mūsų gyvenimo smėlio laikrodis
Atgal
Pradėjo byrėti mintys, darbai, jausmai
Iki kito vidurnakčio
Bet dėl to
Begalinės visatos amžinybėje
Nesikeičia niekas
Mes nežinome kas varto
Mūsų gyvenimo smėlio laikrodį.“
Na, bent aš tikrai nežinau.
Nežinojimas
„Pastangos patirti nušvitimą yra tarsi mėnesienos atspindys vandenyje. Mėnuo nesušlampa. Vanduo nesudrumsčiamas. “ – Dzen mokytojas Dogenas
Tiktų ir D. Kazragytės pastebėjimas: ,,Miške gražu, kai sninga – šoka snaigės, leidžiasi ir miršta, tampa vandeniu, maitina žemę.“ Galima ir dzen budistiškai, jei sumanėte įvertinti savo gyvenimą saulėlydyje. Kad gėris ir blogis gali būti panaudoti ir negalima atsisakyti nė vieno iš jų. Ir štai sekmadienis, farširuoju kiaušinius, verdu arbatą, einu į balsavimo apylinkę. Man atrodo, jog kol pasirodys ši skiltis, jau bus galima drąsiai kalbėti apie rinkimų rezultatus, kandidatus ir tai jau nebebus rinkiminė agitacija. Pasirinkimo nėra. G. Nausėda, mano nuomone, narciziškas veltinis, I. Šimonytė – nei vyras, nei moteris, bet konservatorių statytinė. Už konservatorius arba lansbergininkus aš iš principo nebalsuoju niekada. Tad pasirinkimų yra. Arba sugadinti biuletenį, arba pasirinkti sušaudymą ar kartuves. Mano principą balsuojant jau perskaitėte, tad balsuoju už G. Nausėdą, nes nėra kito pasirinkimo. Ir štai dabar leidžiu sugrįžti prie anksčiau išsakytų minčių. Ar būtų kas nors pasikeitę Jūsų gyvenime, jei laimėtų vienas ar kitas kandidatas. Manau – niekas. Apleidęs rinkiminę apylinkę einu į prekybos centrą (nereklamuosiu) ir čia man nusišypso laimė. Lentynoje 15-a skardinių mineralinio vandens ,,Borjomi“ su ženklia nuolaida. Priglaudžiu. Tempiu namo. Mano rinkimų diena baigėsi. Metas baigti ir skiltį. Šįkart be tradicinės pabaigos, tačiau su paskutiniu tašku.
2024-05-26
Vytautas Mikalauskis
