Gegužės 14 d. stebėdamas šalnotą parką prisiminiau vieno anglų poeto žodžius, kuris norėjo, kad jais papuoštų antkapį: „Čia guli tas, kurio vardas užrašytas ant vandens“. Nuo to pradėsiu.
Pradžia
Ar kada nors pagalvojote, kad žmogus, ypač vyresnis, panašus į seną medį ar padėvėtą kompiuterį. Seną žmogų, kaip ir pasenusį medį, papuošia kerpės, kempinės, samanos, nulūžusios šakos, grybai. Be to, jis pažeidžiamesnis ligoms ir visokiems kenkėjams. Kartu, jei tikėtume egzotiškais mokymais, žmogus tarsi kompiuteris, kurios baterijas kas dvidešimt metų pakrauna aukštesnės jėgos. Paskutinį kartą, jei žmogus dar gyvas, sulaukus aštuoniasdešimties. Baterijos įkraunamos net tiems, kurių kietasis diskas susidėvėjęs dėl demencijų, Alzheimerio ir pan. dalykų. Medžio analogija – kol veikia šaknų – kapiliarų sistema ir galima fotosintezė. Protingi žmonės tą puikiai suvokia ir susitaiko. „Apsėstieji“, kamuojami mirties baimės, tampa „nuodingais“ ir „pjauna“ aplinkinius bei save. Dar kiti pasuka susireikšminimo keliu ir bando sau ir aplinkiniams įrodyti, jog yra svarbūs, gali padėti, patarti, pamokyti ar pan. Jie nori kuo efektyviau panaudoti energijos likučius. Šie aktyvistai mėgta skambinti į Lietuvos radijo laidas, o jų pasisakymai kartais keistokai įdomūs. Deja, baterijos vėliau ar anksčiau išsikrauna,kompiuteris išnaudoja resursus, o medžiai nudžiūsta. Kompiuterį, medį ir žmogų kartais galima paremontuoti, bet galutinė baigtis neišvengiama.
Dabar apie žmonių remontininkus – medikus ir jų remonto objektus – pacientus.
Remontininkai
Tai jau radijo laidų padiktuota tema. Beje, diktantas gali reikšti ir pasakinėjimą ir turi panašumą su diktatu.
Kai kurie skambinantys į studiją mėgsta postringauti apie tai, jog jie visą gyvenimą sunkiai dirbo, mokėjo mokesčius, tad turėtų gauti dideles pensijas ir aukščiausio lygio medicininį aptarnavimą. Spėju, tokie žmonės nėra girdėję, jog jie savo laiku išlaikė anuometinius pensininkus,o dabartiniai dirbantieji išlaiko juos. Be to, pensininkų skaičius nuolat didėja, dirbančiųjų mažėja. Jei jie paskaičiuotų savo mokestinius įnašus, nustebtų. Jie neužtikrintų nei padorios pensijos, nei kokybiško medicininio aptarnavimo. Vyresni asmenys serga šešis kartus dažniau nei jauni žmonės, bet ir pretenzijos neretai būna šešiskart didesnės. Ypač, kai karantino metu nebegali nuolat lankytis pas medikus dėl niekų, pavyzdžiui, pasitarti dėl bezdėjimo ypatumų.
Tarp tokių apstu ir psichikos ligonių, kurie net ir žinodami, kad dėl psichikos ligų niekas nemiršta, mielai lankytųsi pas psichiatrą kasdien. Ypač „proškininkai“ – nuo raminamųjų priklausomi asmenys. Beje, pasak nuogirdų, kai kurie „proškininkai“sugeba išsirašyti pas psichiatrą vienos rūšies raminamųjų, pas šeimos gydytoją – kitos. Po to raminamieji geriami saujomis, kol galutinai „nurauna stogą“.
Sunku ir medikams. Kaip pavyzdį galima priminti Marijampolės ligoninės istoriją. Ten palatose buvo įmontuoti neveikiantys plaučių „mankštos“ aparatai. Medikai, parašę skundą, šiandien sulaukia net grasinimų.
Kas vyksta Radviliškio ligoninėje, nežinau. Kas galėtų paneigti, jog direktorius atsakys, jog viskas gerai. Slaugytojų atlyginimai greitai pasieks 1500 eurų „į rankas“, gydytojų – 3000 eurų ir jų atlyginimų vidurkis kaip civilizuotuose kraštuose bus tik dvigubai mažesnis nei direktoriaus. Panašiai, kaip Švedijoje. Tiek to. Pamirškim.
Pamiršimas
Pakalbėkime apie kitus dalykus. Šiandien Lietuvoje neabejotinai jaučiamas vyriškumo stygius. Tokie kaip susisiekimo ministras neigia, kad vietoj „atkato“ jam buvo suremontuotas namas. Galėtų pasitikrinti melo detektoriumi. Jį gina skverneliai ir karbauskiai. Nors ir turėjęs tėvą, mūsų prezidentas taip pat neturi vyrui reikalingų ypatybių. Na, kas trukdo jam pareikšti nepasitikėjimą dabartine vyriausybe? Šimonėdiška bakchanalija tęsiasi, nors, kai pagalvoji, dar tarpukario Lietuvoje pasitaikydavo tikrų dvikovų, pamirštami dar neseni dalykai, kai skundikams ir nevėkšloms buvo galima pasiūlyti „į liūlį“. Dabartiniai pašlemėkai, nežiūrint rango ir pareigų, dėl tariamos moralinės žalos, kartais net vadinamos fizinės, it mamai skuba skųstis teismams ir reikalauti tūkstantinių sumų už tariamą orumo pažeidimą. Įdomų, ką apie tokią situaciją mano, kad ir ligoninės direktorius ar meras? Pritartų mano mintims ar pateiktų savąjį vertinimą? Skaitytojai taip pat gali pasvarstyti, kas yra vyriškumas pasaulyje, Lietuvoje, Radviliškyje. Smegenų mankšta nepakenkė niekam. Prie jos (mankštos) dar viena užduotis. Kaip manote, ar soc. darbuotojai padėkos merui už atgautas „pasūdytas“pajamas? Mano nuomone, ne. Ne tas lygis dėl paprastos priežasties – bailumo. Tol, kol stručio politika vyraus rajone, jokių teigiamų pokyčių net nesitikėkite.
Pokyčiai
Kai kurie pozityvūs pokyčiai nesunkiai pasiekiami. Mėgėjams be reikalo lankytis gydymo įstaigose, kviesti „greitukę“ – mokestis. Kuo didesnis, tuo geriau. Mėgstantiems cypinti automobilių padangas ir kaukinti variklius prieš buvusį prekybos centrą „Iki“, užtektų griežtesnės policijos patrulių kontrolės,o ne jų miego. Nes, kol miega patruliai, piliečiai negali ramiai miegoti. Deja, kol turime nepajėgų policijos vadą ir ne ką geresnį merą, pokyčių nebus. Ką daryti su nevyriškais vyrais, įsivaizduojančiais, jog turi garbę ir orumą, ir reikalaujančiais už juos moralinių kompensacijų, net neįsivaizduoju. Ausin negalima, turkiška bausmė nebetaikoma. Spėju, ne visi žino, kokia tai bausmė. Mielai paaiškinsiu. Nusidėjėlis būdavo tupdomas į išmatų statinę ir vežiojamas gatvėmis. Jį lydėdavo būgnininkas ir budelis su apnuogintu kardu. Kas dešimtas būgno dūžis ir budelis šniodavo kardu virš statinės. Nenaudėlis, nenorintis atsisveikinti su galva, turėdavo slėptis statinės turinyje. Pasakojama, jog tai buvo gera auklėjimo priemonė. Ką realiai galima pritaikyti nūdienai – nežinau. Tai eilinė užduotis skaitytojams. Beje, būtų įdomu sužinoti, kurį rajono politiką jie išrinktų kelionei minėtoje statinėje,o kuriam skirtų Lietuvos banko valdytojo atlyginimą. Įdomi būtų (juokauju) ir politikų, na, pavyzdžiui, J. Povilaičio, K. Račkauskio, M. Pauliuko nuomonė. Net spėju, jog jie neprieštarautų prieš 12 tūkstančių eurų atlygį, o statinėje norėtų matyti neparankų tarybos narį, bet metas keisti temą.
Pakeitimas
Ta pati gegužės 14 d., ketvirtadienis. Mano niūriai filosofišką nuotaiką papildė dar vienas keistumas. Tai skambutis į redakciją, pasiekęs ir mane. Esmė – kažkas Kražių g. pila paplavas į kiemą. Dvokas, antisanitarija ir pan. Jau dešimtis kartų rašiau, kad neskaitantiems laikraščio pagelbėti beviltiška. Pasikartosiu – visų pirma kreipkitės raštu ar telefonu į seniūnaitį ir seniūną. Redakcija srutų pilstytojų negaudys ir oro gaiviklių nedalins. Turėdami valdžiažmogių atsakymus ir matydami, jog niekas nevyksta, dėl problemos paviešinimo galite kreiptis į spaudos atstovus – dėl klizmos už neveiklumą. Tiesa, tvarkos įvedimo mieste požiūriu mūsų valdžiažmogiai impotentai. Paprašytas leidėjo, apsilankiau Kražių gatvelėje. Čia apstu apsišikėlių, šiukšlėmis užvertusių kiemus, kai kuriems namams nepakenktų ir fasadų atnaujinimas, išravėti daržai ir pan. Jei atvirai,man į paplavinius skundus nusispjauti. Jų autoriams metas suaugti ir prisiimti atsakomybę už aplinką, kurioje gyvena, o ne žarstyti žarijas svetimomis rankomis. Suprantu, jog anonimiškai kreiptis į redakciją patogu, bet aš negerbiu bailių, anonimų ir tinginių. Juo labiau, dieną, kai mirė Lietuvos patriotas Romas Kalanta. Beje, prezidentas, kuris lankėsi Kaune gegužės 15 d., apie šį įvykį taip pat pamiršo, taip parodydamas, jog niekuo nesiskiria nuo D. Grybauskaitės. Savo įpročių turiu ir aš. Dar turėtų būti taip vadinama spaudos apžvalga. Šį kartą ji pakeista.
Pokytis
Ketvirtadienį kaimynų laikraštyje perskaičiau apie Raseinių turgaus dvasios sugrįžimą. Penktadienį sulaukiau gundančio pasiūlymo, o šeštadienį per Šiaulius ir Kelmę atsidūriau atnaujinto turgaus atidarymo šventėje. Įspūdžiai pramoko lūkesčius. Vien dėl saksofonininko – virtuozo pasirodymo čia buvo verta apsilankyti. Šimtai prekiautojų gėlėmis ir kita flora. Mėsos ir kulinarijos gaminiai. Beje, mėsa ne iš kokio daniško komplekso ar Lenkijos, o užauginta ūkininkų. Tą dalyką, būdamas mėgėju skaniai pavalgyti, atskiriu. Daržoves, kaip sakė vienas pardavėjas, pas jį pirko ir meras. Elektros ir buities prekės, rūbai ir avalynė. Įdomu tai, jog nepastebėjau senais rūbais ir kitais sendaikčiais prekiaujančių asmenų. Tikėtina, jie pasirodys vėliau. Savo dydžiu stulbino erdvūs paviljonai, kur be problemų tilptų visas tuntas prekeivių automobilių. Iš pirmo žvilgsnio netrūksta nieko. Modernūs tualetai sveikiesiems ir neįgaliems, motinos ir vaiko kambarys. Įrenginėjama kavinė, yra net specialūs takeliai akliesiems ir silpnaregiams. Turguje, kaip girdėjau informaciniame pranešime, bus prekiaujama ne tik viščiukais, ančiukais, žąsiukais ar kita egzotiška sparnuočių brolija, bet ir paukštiena, žuvimi, kiaušiniais, pieno produktais. Bus įrengtos mėsos išpjaustymo vietos, šaldytuvai, planuojamos ir kultūrinės veiklos. Minusai, kurios įžvelgiau. Turgus savo dydžiu tiktų Šiaulių miestui, vietos mokestis už prekyvietę didokas. Pliusai – automobilių stovėjimo aikštelė, patogūs privažiavimai ir iš esmės miesto centras. Ar taps turgus naujuoju traukos centru, parodys laikas. Produktų ir prekių kainos, aplenkiant galimą klausimą – vienodos, pasirinkimas didesnis, tačiau dabar svarbu ne dydis, o pabaiga.
Pasakojimas
Malonioji dalis apie turgų baigėsi. Pro jau veikiančius Maironio parko trykšlius, pakalbinę parką puoselėjančią kiemsargę ir išklausę jos kasdienio darbo ir gyvenimo filosofijos apmatus, įsiamžinau prie miesto simbolio – Lūšių. Po to sekė garbės ratas aplink miesto centrą. Kaskadiniai – šviesos – muzikiniai autobusų stoties fontanai ilsėjosi. Raseikos parko tvenkinio trykšlys atostogavo. Salelėje esančią altaną buvo okupavę vietos patvoriniai, čia pasislėpę nuo lietaus.
Idilišką vaizdą gadino pastatas – vaiduoklis bažnyčios papėdėje. Į laisvę iš mamos globos bandė sprukti kumščio dydžio ančiukas. Vėliau buvo Padubysys, Kaukų takas, Kaukuro piliakalnis. Nuostabūs vaizdai į Dubysos slėnį. Beje, visai netoli nuo piliakalnio mūsų valdžiažmogiai buvosurengę „tusovkę – matuzovkę“ arba sporto šventę, kuri, sprendžiant iš per TV matytų vaizdų, labiau panašėjo į orgiją.
Trumpas stabtelėjimas Maironio tėviškėje, kur atsirado subtilus akcentas. Metalinė, suvirinta iš kampuočių ir taurinių sijų konstrukcija, simbolizuojanti poeto gimtinės namus. Manau, nereikia aiškinti, kuo skiriasi gimtinė nuo tėviškės (gali būti ir du viename). Esą, visa ši konstrukcija pučiant tam tikros krypties ir greičio vėjui turėtų „dainuoti“.
Dar po kurio laiko atsidūrėme Žaiginio miestelyje, kurį puošė apšiurusi bažnyčia, griūnantys dvaro rūmai su naujastoge kepure. Ir čia vyko vietinis turgus, vietos gyventojai kalbėjo apie už milijonus renovuotą ir lyg uždaromą vietos mokyklą.
Na, o dabar žadėtas pasakojimas. Kadais į Radviliškį atvyko toks Petras Varonas, pakeitęs Žaiginį į miestą. Baigė proftechninę, tapo suvirintoju,dirbo Žemės ūkio mašinų gamykloje, sutiko tikrąją meilę. Atitarnavęs sovietų armijoje sukūrė šeimą. Buvo linksmas, pareigingas žmogus, puikus suvirintojas. Ši istoriją tik tam, kad parodyčiau paprastus, žmogiškus ryšius tarp kaimyninių rajonų.
Vieškelis, Papušinys, kelkraščiai, užversti nupjautais pakelės medžiais iki Šaukoto, apžvalgos bokštas ir Radviliškio turgus, prie kurio, skirtingai nuo Raseinių turgaus, net nėra suolų pavargusiems senoliams, ligotiems neįgaliesiems. Tiesa, yra vienas dalykas – tai neišvengiama skilties pabaiga.
Pabaiga
Jai – spaudos apžvalga. Savaitraštyje „Etaplius“ – dėmesio vertas R. Jakučio kūrinys „Pandemijos kartojasi kas šimtmetį“. Jame daug dėmesio J. Baltušio knygoms „Vietoj dienoraščių“. Gegužės 18 d., užbaiginėjant skiltį, turėjo pasirodyti trečiasis „Dienoraščių“ tomas. Pavadinsiu tai kapo balsu, nes balsas iš kapo – nuvalkiota.
„Alio,Raseiniai“ – tai ne tik duoklė turgui. Yra daug įdomių straipsnių. „Kuršėnų krašto žiniose“-pokario palikimas: bombos, minos, granatas. Autorė – G. Smagriūnienė, puikus kulinarinis puslapis. Oficioze nyku kaip ankstyvo pavasario laukuose. Nė vieno solidaus, patraukiančio dėmesio autorinio straipsnio. Ir nė vienos mero, pusmerio ar Moters Saulės nuotraukos. Gal susigėdo, jog nuo sausio mėnesio nesugebėjo išmokėti soc. darbuotojams priklausančių lėšų? Juokauju. Manau, kad valdžiažmogiams gėdos jausmas nežinomas ir tai turėtų būti aksioma. Įdomu, ką apie tai galvoja tarybos nariai K. Dainius, J. Baublys? Oficioze yra ir šyvos kumelės kliedesius primenanti ataskaita, apžiojusi du puslapius. Pagrindinės temos: šiluma,vanduo, transportas, atliekos. Lyg ir viskas gražu, bet aš neabejoju, jog šios paslaugos brangs. Iš čia ir palyginimas su kumelės kliedesiais. Radau ir užuominų apie renovaciją, bet ji pas mus iš esmės netgi nevyksta, o jos nauda man abejotina. Raseiniuose mačiau iškart renovuojamus tris namus, bet kam lyginti? Net jų ligoninė turi tomografą. Ir dar, ataskaita man priminė bolševikinius sapaliojimus apie šviesų komunistinį rytojų. Aš Jums pudruoti smegenų ir kabinti ant ausų makaronų nesiruošiu. Taškas.
Vytautas Mikalauskis
