Kai mano draugės pradėjo gimdyti vaikus, aš devynis mėnesius paskyriau Tėvynei. Ir neatsakysiu į klausimą, kodėl pasirinkau būtent šį kelią. Juk kai ko nors labai norime, neklausiame, kodėl. Tai rašytojos Ramintos Bekešiūtės mintis. Nuo jos ir pradėsiu.
Pradžia
Tai iš minėtos autorės knygos: „Devyni mėnesiai kariuomenėje. Be pagražinimų“. 2024 m. Terra Publika. P.S. Jei manęs kas paklaustų, kodėl rašau skiltis, atsakyčiau panašiai. Patikslinčiau, kad užmuščiau estų rašytojo įvardintą „pilkąjį nuobodulį“ ir tai nebūtų rimtas visapusis atsakymas. Išdaigauju, ko gero, būtų tiksliau, bet ir tai neatskleistų visumos. Be melo būtų – nežinau.
Štai kartais pagalvoju, jog visai be reikalo kai kurie žmonės būna viskuom nepatenkinti. Kad ir dėl smulkmenų. Pavyzdžiui, dėl karpos. Mano nuomone, yra, ir ne vienas, nepasitenkinimų ieškotojų. Tereikia pažvelgt į kai kuriuos snukius, ne kiaulių – ne, žmonių, kurie lankosi prekybos centruose. Būtent snukius, o ne veidus, kurie išskirtinai priskiriami dvikojams. Ir supranti, kad kai kurie patinai ir patelės, dažniausiai pensinio amžiaus, nepatenkinti viskuom ir net ieško, kur tą savo nepasitenkinimą išlieti. Prie prekystalio kapstosi it vištos mėšlyne pakviestos gaidžio. Krapštosi. Ne, aš nesakau, jog pensininkams turėtų būti atskira kasa su geležinių nervų, it kokia D. Grybauskaitė, ar I. Šimonytė, kasininke. Na, kas norėtų po metų, kitų tapti psichiatrų paciente. Štai tokie tipai vėliau prisėdę ant suolelio įdėmiai studijuoja kasos kvitą ir, neduok Dieve, ras kokią nors smulkmeną. Tuomet vargas eilėje stovintiems pirkėjams ir visai Europai. Neradę nieko, dėl ko galėtų atkreipti į save dėmesį, išeina laukan, pasak žurnalistės N. Pumprickaitės ,,it šūdą kandę“. Dabar mano pastebėjimas. Leistinas, nes ir aš jau pensininkas su stažu. Tiesa, nedideliu, o vyrams jis apskritai menkas. Tad būdamas sąžiningas sau, prisipažinsiu, jog nematau savo egzistencijos gilios prasmės. Jos nėra ir negali būti. Be abejo, esama išimčių. Tačiau laisvalaikiu siūlau pamąstyti, kokią mažesnę ar didesnę naudą Jūs dovanojate visuomenei, na bent veislės pratęsimą. Apie save parašysiu sąžiningai ir kritiškai – sulaukęs tam tikro amžiaus parazituoju, jokios vertės visuomenei nekurdamas, tiesiog gaunu lėšų pensijos pavidalu už nudirbtus darbus (kai kas ir už betiksliai nugyventą gyvenimą). Dar pasikartosiu, kas po Jūsų liks naudingo pasauliui? Užsimojau. Sakykime – kaimui, miestui, rajonui, valstybei. Suprasdamas, kad tai apmąstyti sudėtinga, užduotį supaprastinu. Teigiama, jog neįmanoma nusičiaudėti neužsimerkus, ar miegant užuosti kvapus. Tad nesistebiu, jog kai kurie skaitytojai man atvirai sako, kad mano skiltį turi (neprivalo, apsaugok Viešpatie) perskaityti kelis kartus, kad suprastų, ką aš norėjau pasakyti (parašyti). Prisipažinsiu, tai yra ir intelektualinio chuliganizmo apraiška. Na, kas padės Jums ant kėdės dagį, smeigtuką, ar sujauks smegenis, kad jos neliktų tik sentimentalių prisiminimų virtinę.
Virtinė
Galvoju, jog išpampusį skyrelį galėčiau pabaigti bent keliomis citatomis iš K. Dusse. Na, tarkime: „melas slegia sąžinę. Tiesa išlaisvina. Bent taip kalbama. Bet tai netiesa. Susitaikyti su melu sunkiau nei su tiesa.“ Suklydau cituodamas – susitaikyti su tiesa, sunkiau nei su melu. „Tiesa gali žeisti labiau nei melas. Kartais tiesa niekam nerūpi, ir tada galima ją dangstyti melu. Svarbiau Jums pačiam apsispręsti, ką rinktis: melą arba tiesą.“ Pridusiu, jog tai laisvė, Jūsų pasirinkimo laisvė. Dar pridėsiu, jog tiesa visai neskani ir reikalauja iš Jūsų drąsos. Man lengviau. Aš nebeturiu antrosios savo pusės, tad nors ir labai nemalonu, galiu rėžti tiesą. Jausmas it parduotuvėje liktum skolingas kelis centus. Net nesiūlau to įsivaizduoti. Dažnai pasitaiko geranoriški eilės prie prekystalio dalyviai. Blogesnis variantas – pardavėjos geranoriškumas. Tad išsineši iš parduotuvės savotišką sąžinės graužatį ir norą kuo skubiau grąžinti skolą.
Šiaip aš praeitą skyrelį norėjau apvainikuoti minėtu autoriumi, tiksliau, jo pastebėjimu. Apie mirtį. Joje atradau kažką panašaus į Karlosą Kastanedą: „Mirtis visiems atrodo kaip kažkas siaubinga. Bet giltinė yra jūsų geriausia bičiulė. Galite šimtu procentų ja pasikliauti. Jai visai nesvarbu, ar ką nors gyvenime esate pasiekęs. Ir dar kai ką pridursiu: pirmiausia jai visai nesvarbu, kad vėjais paleidote savo gyvenimą. Giltinė priims jus tokį, koks esate. Velniai griebtų, tai kodėl galvojate, kad gyvenimas negalėtų to paties padaryti.“ Pagal K. Kastenedą, mirtis visada už Jūsų nugaros, per ištiestos rankos ilgį, ateis laikas ir ji patapšnos Jums per petį – eime. Nebežinau, kurį kartą pasikartosiu, bet lietuviška Giltinė, o gal ir kitos, nesišvaisto dalgiu, tiesiog įgelia. Technologijų amžiuje, visai tikėtina, jog ji net ir tam dalykui nesivargina. Turi kokį nors kompiuterinį robotą, panašų į tą, kur šienauja veją, valo langus, siurbia kambarius ar panašiai. Galvojate, jog tik mes mėgstame komfortą? Vėl sugrįžtu prie minėto autoriaus „Skausmas būna dvejopas: perštinčios žaizdos ir draskomos žaizdos skausmas. Žaizdos panaikinti neįmanoma. Bet jei nedraskysime žaizdos, ji daug greičiau užsitrauks.“ Galite sutikti, ar prieštarauti, bet noras nusiplėšti „šašą“ yra itin stiprus. Toks, kaip mano – panardinti skaitytojus į citatas.
Panardinimas
Vėl K. Dusse „Galime duoti, ir galime imti. Tai nenutrūkstamas procesas. Jei tarp davimo ir ėmimo išlieka pusiausvyra, jaučiamės gerai. Bet jei duoda tik vienas ir iš kito negali paimti, po tokių „mainų“ žmogus jaučiasi išsunktas. O tas, kuris tik ima, bet negali duoti jaučiasi labai blogai“. Na čia, kaip pasakius. Viskas atsiremia į sąžinę, jos dydį, o gali būti ir taip, kad jos iš esmės nėra. Tuo ir įsitikinau susidūręs su Antikos poeto vardą nešiojančiu tipu, vardu Ovidijus. Mėšlas ir Afrikoje mėšlas. Kaip ne keista, vėliau vienas žmogus minėtą maksimą apibūdino paprasčiau – neduok nieko tam, kuris tau nieko neduoda ir iš esmės yra nenaudingas. Na, kaip ko nors neduoti… čia jau norimą žodį įrašykite patys. Štai čia ir prisiminiau solidžią damą, vardu Stasė, iš Tyrulių. Ji į kaktą man pareiškė, jog norėdamas rašyti tokias skiltis privalau daug skaityti. Tai ką parašau ji netgi būna priversta perskaityti kelis kartus. Prisipažinsiu, tai mano aukos. Aš kažką pagaminu ir kankindamas kitus jaučiuosi ne blogesnis už markizą de Sadą. Juokauju. Sadizmas manęs nevilioja. Juolab tokia emocija, kaip pavydas. Jis neatsiejamas nuo įniršio, neapykantos, baimės ir beprotybės. Norite pavyzdžių? Jokių problemų, prisiminkite D. Trampą ar V. Putiną. Taip, gyvenimas niūrokas, sunkokas ir dažnas nori pamiršti nugyventą dieną. Tarkim, kad ir pripampus alkoholio vakare (nors kai kas tam paskirti gali ir visą dieną, parą, savaitę, mėnesius, metus, tol, kol sulauks minėtos viešnios su geluoniu). Žmogus nėra vien gėrio ar blogio įsikūnijimas. Kiekvienas turime žvėriškąjį pradą. Jis snaudžia, gali būti kruopščiai užmaskuotas, tramdomas, bet jis yra. Norime mes to ar nenorime, šiame gyvenime į angelų luomą nelengva įsirašyti, daug paprasčiau – į kipšų.
Tad tą savo pradą aš tenkinu skaitydamas knygas, ieškodamas to, kas galėtų kamuoti savaitraščio skaitytoją. Iš kur daugiau aš pasisemsiu medžiagos skilčiai. Rašydamas apie miesto šiukšlynus, subinliežuvių (kai kurių politikų, ar valdžiažmogių) impotenciją, aferas ir pan. Na kiek galima? Tad būdamas pensininku ir dar netapęs visišku proto kriošena skaitau ir rašau. Nors… esu girdėjęs, kad ne toks jau ir nuodingas, kaip kokia durnaropė. Kai kas skaito mano skiltis eidamas miegoti. Įdomu būtų susipažinti su jų košmarų turiniu. Tiesa, manau, jog jie baisesni už Basanavičiaus gatvę Palangoje sezono metu. Beje, apie tai spręsti negaliu, tai skaitytojų privilegija. Aš turiu savų, na, pavyzdžiui, pranešti apie artėjančią skilties pabaigą ir jos paskutinį tašką.
Pabaiga
Baigsiu nuo to, kuom ir pradėjau. Tik šįkart bus kunigas-vienuolis Julius Sasnauskas. Lyg ir esu minėjęs, jog susitikome tik vieną kartą. Dotnuvoje pas Tėvą Stanislovą. Ir štai mano rankose jo knygelė ,,Dar kartą – žmogaus sūnus“. Nesiruošiu jai rašyti recenzijos. Jums paties autoriaus žodžiai: „Šį gražų ir nuodėmingą pasaulį išvydau 1959-aisiais, pavasarėjant pačiame Vilniaus centre. Dar nebuvo pranykusios eilės prie duonos, gardžiai kvepėjo kukurūzų lazdelės, o didžiausia vaikystės svajonė buvo tapti kosmonautu.“ Čia mano komentaras, gimiau metais anksčiau, o svajonės buvo vienodos. Tiesa, vėliau paaiškėjo, jog neskiriu spalvų ir visos rožinės svajonės nugaišo. Sovietmečiu negalėjau net dirbti geležinkelyje, vairuoti automobilio ir t. t. , bet sugrįžtame: „Užaugino, išsaugojo šventos ir mylinčios moterys, kurių jau nebėra šiame mieste. Vilniaus gatvės ir tarpuvartės, išdaužyti bažnyčių langai ir senamiesčio „chebra“ mokė to, – ko negalėjo tarybinė mokykla. Gal todėl ir nepakilau į kosmosą. Kosmoso, beje, pakako ir žemėje.“ Panašią „chebros“ mokyklą praėjau gimtajame Radviliškyje, kuris anuomet lenktyniavo su Mažeikiais, kam tapti provincijos nusikaltimų sostine. „Per keturis nugyventus dešimtmečius būta daug ko. Daug įvairių uniformų, tarybinio moksleivio, kareivio, areštanto, kunigų seminarijos klieriko, vienuolio pranciškono. Užvis brangiausias žmogiškasis kailis, kurį ir Viešpats buvo pamilęs. Nei kunigystės, nei vienuolystės, nei dar kitų dalykų savo gyvenime negalėčiau paaiškinti. Tiesiog įvyko, atsirado ir yra.“ (Prisiminkite R. Bekešiūtės mintis skilties epigrafe). Aš kartais beviltiškai bandau paaiškinti, kodėl tamsiame mieste, kartais, o tiksliau dažniausiai, vaikštau be prožektoriaus. Net nosimi žemę esu aparęs. Nesimokau. O kas itin mėgsta mokytis? Į šią skiltį netilpo nukvakusių naikintuvų pilotų elgesys mėgstančių šiurpinti miesto ir kaimo gyventojus. „Sparnuotos kiaulės“, o ne pagalbininkai. Nerašiau ir apie Eurovizijos košmarus. Kad nutemptų mane į panašius koncertus, rengėjai turėtų sutvoti man solidžią sumą ir ten sėdėčiau pripampęs alkoholio iki krūminių dantų. Ir vėl neklauskite kodėl? Na, o kad nekiltų minčių užduoti panašius klausimus, Jūsų nelaimei (laimei?) laukia paskutinis skilties taškas.
Vytautas Mikalauskis
2024-05-16
