Vienas mano pažįstamas garbus žmogus mėgstą posakį: ,,gyvenimas tai neprašoktas tango“. Kai pagalvoju, jis teisus. Nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Tango, kurio gimtinė Argentina, turi savą veikėją. Jei neapgauna mintis, tai tangoeras. Tai vyras, kuris šiame jausmingame šokyje užima vedančiojo, gali būti, ir dainininko vaidmenį. Būkime sąžiningi – kas jis be geros partnerės? Gyvenimas, kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, yra mūsų visų tangoeras. Despotiškas, kaip tarnyba Lietuvos kariuomenėje. Jo taisyklės nėra visai geležinės, nes, kaip sakė šviesios atminties radviliškietis Tėvas Stanislovas ,,malda gali daryti stebuklus. Jei teisingai meldiesi, gauni Dievo dovanų, po to turi dar daugiau melstis, kad šias dovanas (pasaulietiškai ekstrasensorinius gebėjimus – šamanai, raganiai, burtininkai ir pan.) Dievas atsiimtų atgal.“ Deja, ne visada tai pavyksta visu šimtu procentų. Tačiau, mano supratimu ir pritariant ( neoficialiai) Tėvui Stanislovui, mes negalime tikėtis, kad gyvenimas, palankius net prabangius, tūkstančius kamuojančius psichologijos korifėjų kursus, pasikeis. Taip, jis gali keistis, nes gyvenimo kelias panašus į šakutę. Į kairę eisi – turtingu tapsi, į dešinę – turėsi nuotykių, bet tiesiai tik vienas kelias į mirtį (nebūtinai). Tiems, kurie nori daugiau, rekomenduoju Joseph Campbell ,,Herojus su tūkstančiu veidų“ ( Tyto Alba, Vilnius, 2021 m.). Supaprastinu, mano nuomone, gyvenimas yra nepakeičiama duotybė, leidžianti pasišlaistyti į šalis, bet galų gale (nenoriu vartoti žodžio karma) visi šakutės (neteisingos) smaigaliai prieš mirtį tampa vienu smaigaliu. Suprantu, per daug teologijos, teosofijos ir kitų dalykų, tad pabandysiu įvardinti paprasčiau.
Įvardinimas
Laikas bėga kaip upės vanduo, laikas teka kaip smėlio smiltys to paties pavadinimo laikrodyje, o kiaulystės dėsnis – amžinas. Įsivaizduokite, jis mano amžinas palydovas (dar kartą primenu J. Campbell). Ant nosies kabo skiltis (apie nosį vėliau), medžiagos mažiau nei katės šlapimo sušokančiame pakrate. Be abejo, galiu pakelti savo priekines letenas ir niekas manęs dėl to nepasmerktų, bet… prisiminkime kiaulystės dėsnį. Šiandien mano rankose pretendento į prezidentus naujas laikraštis, ,,Etaplius“ savaitraštis, naujas ,,Literatūra ir menas“ žurnalas, Ramintos Bekešiūtės ,,Devyni mėnesiai kariuomenėje, be pagražinimų“ (pagražinimai be ą nosinės balsės), rusiškas ,,Obzor“ (,,Apžvalga“, gavau veltui) ir net Juliaus Sasnausko ,,Dar kartą žmogaus sūnus: sakymai ir postilės“. Su autoriumi susitikau tik vieną kartą, pas Tėvą Stanislovą, Dotnuvoje. Tai tebuvo tik trumpas pažintinis susitikimas. Tiesa, žinau, kad pas jį paskutinę išpažintį atliko Jurga Ivanauskaitė. Arba, kaip sakė a. a. Tėvas Stanislovas – ,,ateis laikas ir ji sugrįš prie savo šaknų“. Pasakymas buvo platesnis, bet nekomentuosiu ir net nežinau ar kada nors rašysiu apie jos įspūdžius iš Himalajų (yra laiškai, nuotraukų). Recenzijų apie jos kūrybą ,,Šiaulių krašte“ – neišsaugojau. Kas norės pasiknaisios minėtame laikraštyje ir suras mano pamąstymus apie ,,Agonijos magiją“ ar interviu ,,Mūsų krašte“ (taip pat neišsaugojau), bet viešosios bibliotekos skaitykloje (kraštotyros skyriuje) tikėtina surasite, bet kam Jums tai. Neabejoju, jog galite turėti ir sau svarbesnių ir įdomesnių problemų.
Problemos
Pasitelkiu pagalbon dar vieną autorių – Karsten Dusse ir jo knygą ,,Dėmesingo įsisąmonimo vadovas žudikui“. Kažkada kainavo per 20-imt eurų. Dėl pavadinimo, it kokio psichologinio opuso, jos kaina, grubiai tariant nukrito, bent keturis kartus. Mėgstu tokias knygas. Patariu, bent mėgstantiems skaityti – nesidrovėkite už menkos nūdienos kainos neretai slypi gan įdomūs kūriniai. Paprastas tokių romanų pavartymas – nedėkingas. Prisimenu sovietmetį, vieną rusakalbę bibliotekininkę iš Linkaičių karinio miestelio. Prabėgo dešimtmečiai, tad tiksliai prisiminti vieno pokalbio jau nebegaliu (nerašau ir dienoraščių). Esmė – vienas skaitytojas pasidomėjo, kaip aš randu mano skonį ir poreikius atitinkančias knygas be gido. Atsakymas – tokiems skaitytojams jie nereikalingi, intuicijos padedami jie suranda tai, kas juos gali dominti. Tiesiog eidamas tarp lentynų surandi ,,tą knygą“, o kartais tas susidomėjimas tampa ir savotišku ,,dvasinės tuštumos“ užpildymu. Taip ir perskaičiau Konstantino Paustovskio raštus. Sąžiningai prisipažinsiu, jokie Tolstojui (o jų buvo net trys) K. A. ir L. Tolstojai, jų kolegų (iš dalies) N. Gogolio, F. Dostojevskio ir pan. rašiniai manęs niekada nedomino, kaip ir visokie lermontovai, puškinai, jeseniniai ir t. t. Na ne aš kaltas, kad rusų kalbos mokytoja nepasiūlė M. Bulgakovo. Tai kariuomenėje (sovietinėje armijoje) tarnaudamas ,,stroibate“ ir dirbdamas sukarintoje gamykloje kaip mokytoją, globėją, turėjau meistrą (t. p. suvirintoją) Michailą Afanasjevičių Bulgakovą. Tad būdamas šioje srityje ,,žalias“ taip ir nesupratau, kodėl iš jo kartais geranoriškai pasišaipoma. Jei būčiau ką nors žinojęs apie ,,Meistrą ir Margaritą“, ,,Šuns širdį“ ir t. t., visai kitaip būčiau įvertinęs savo meistro vardą , tėvavardį, pavardę. Beje, į pasišaipymus jis žiūrėjo geranoriškai ir išties buvo puikus meistras, ypač, kai reikėdavo suvirinti sudėtingus gelžbetonio armatūros mazgus. Nors… Radviliškio žemės ūkio mašinų gamykloje viskas man buvo paprasčiau. Jei diena iš dienos reikia suvirinti vieną ir tą pačią detalę (apie dešimt metų) prisigalvoji įvairių kvailysčių, na tarkim, suvirinti detalę užsimerkus (pataisyti visad buvo įmanoma), klausantis vien garsų. Tad, kai Mechanizacijos priemonių gamyklos (šiandien ,,Rameta“, o gal ir velniai žino kas) direktorius, buvęs ŽŪMG profsąjungos lyderis padoresniais atlyginimais suviliojo ŽŪMG tekintojus, frezuotojus, suvirintojus, šaltkalvius ir pan., gyvenimas tapo įdomesnis, o darbai daug įvairesni, kartais neįmanomi, be technologų, inžinierių, meistrų pagalbos. Aš buvau sąjūdietis, ,,Atgimimo“ platintojas ir šiandien drąsiai galiu teigti, jog be minėto direktoriaus palaiminimo, būtume nulis minuse. Na žinau, tokio skaičius nėra, bet patriotų buvo. Kas būtų šiandien… Palieku tai Jūsų, gerbiami skaitytojai, vaizduotei.
Vaizduotė
Slidus dalykas, su kuom čia palyginus – bananų, arbūzų žieve ant grindinio, plikšala. Na nesvarbu. Pradžioje pasirodė, jog turėsiu medžiagos visai skilčiai, deja, deja. Atsiverčiu savaitraštį ,,Etaplius“. Lyg ir regioninis, nes minimi Šiauliai, Kuršėnai, Radviliškis, Joniškis, Kelmė, Naujoji Akmenė. Solidu, net trys žurnalistės ir kita jų palaikymo komanda. Tiesa, tiražas ,,liesokas“. Suprantu, tai Šiauliečių laikraštis, o Šiauliai visai tikėtina po metų kitų, praras ir didmiesčio statusą. Nežiūrint visų liaupsių manau, jog tai merdėjantis didmiestis. Meras, mano nuomone, yra tik Radviliškio mero Piziaus antrininkas. Nors kalbant apie savaitraštį gal tiktų palyginimas su arkliu – teoriškai arklys, praktiškai nesikelia. Teoriškai regioninis, bet… rašoma vien apie Šiaulius. Liaudiškai – šūdas, nes ten itin retai pasirodo dvasios atgaivai skirti eseistiniai rašytojo Ričardo Jakučio straipsniai. Visai nesistebėsiu, jei šį leidinį ištiks ,,Šiaulių naujienų“ likimas. Ar verta stebėtis? Tereikia pakeisti J. Avyžiaus bolševikinį opusą ,,Sodybų tuštėjimo metas“ į spaudos nugeibimo metus. Pavartau ir vieno kandidato laikraštėlį. Ai, kandidato į prezidentus politinę reklamą. Tiražas 250 000 vnt. Galėčiau ir įvardinti, bet bus ramiau, jei pretendento (be pavardės rašau, kaip reikalaujama vyriška gimine). Niekalas. Net radau vieną nesąmonę. Esą pretendentas būtų mieliau žaidęs futbolą, bet panelės tais laikais jo nežaisdavo. Kodėl nesąmonė? Žaisdavo, ir mūsų kiemų komandoje buvo mergaitė. Ūgis apie vienas metras aštuoniasdešimt, ,,bucų“ sportbačių dydis 43 numerio. Spyris, kaip arklio, mažai nepasirodydavo. Tad ir šį leidinį pagarbiai dedu į atskirą maišelį, na bent dvidešimt litrų talpos. Turiu pažįstamų, kurios džiaugiasi padoresnį laikraščių kiekį gavusios prakurom. O ką? Kalbama, jog makulatūros kilogramas kainuoja keturis euro centus. Ekonomija. Arba pabaiga.
Pabaiga
Kai ko teks atsisakyti, kai ką paliksiu skilties pradžiai, nes vieną įžangą jau buvau parašęs. Pritaikysiu pabaigai. ,,Visada gerai galvok apie save. Blogai apie tave pagalvos kiti.“ – tai rebuso (,,Oho“ Nr. 5) sprendinys. Bet tai tik dalis tiesos. Na, pavyzdžiui, pusmerė, kuriai padidintas atlygis Savivaldybės Tarybos posėdžių metu mėgsta pažaisti mobiliuoju telefonu. Ar tai blogai? Manau, jog ne. Nes tai geriau, nei viešai užsiimti savižagyste (tai lietuviškas žodis tarptautiniams analogams – masturbacija, onanizmas). ,,Žvelk į šaknį“ kažkada skelbė aforizmų meistras, inžinierius Kozma Prutkovas. Ir Jūs pamąstykite apie šio žaidimo šaknis. Tai užduotis laisvalaikiui ir nemanykite dykinėti. Mano nuomonė sutampa su kaučerio (psichologinio trenerio) Joškos Braitnerio maksima (taisykle) ,,Jei stovite prie durų ir laukiate, vadinasi stovite prie durų ir laukiate. Jei kivirčijatės su savo pačia, vadinasi kivirčijatės su savo pačia. Tai yra dėmesingas įsisąmonimas. Jei stovite prie durų ir trumpinate laiką ir mintyse vis dar kivirčijatės su savo pačia – tai nėra dėmesingas įsisąmonimas. Tai tiesiog kvailas elgesys“ ( K. Dusse ,,Dėmesingo įsisąmonimo vadovas žudikui“ Alma litera“, Vilnius, 2021 m. P.10). Ir apskritai, ar verta kuom nors pernelyg stebėtis, kad ir ,,mobiliaku“ pusmerės rankose. Štai afrikiniai drambliai turi tik keturis dantis, mūsų, žmonių, tarpe esama ir tokių, kurie apskritai neturi savų dantų. Vėl grįžtu prie mėgstamo detektyvo prisotinto juodojo humoro ,,Pirmučiausias problemos sprendimo žingsnis apskritai neužsirauti ant problemos. Pradėjus laužyti galvą dėl geriausio problemos sprendimo fiasko nutinka vien dėl to, kad išvis nėra jokios problemos. Antras žingsnis, priimti vienintelį sprendinį. Esama begalės sprendinių. Kiekvienai problemai. Geriausias sprendinys jus pats suras“. Ir tai tiesa, štai tradicinė mano problema – nėra medžiagos. Tos problemos sprendimą rašant skiltį gali padiktuoti knygos, laikraščiai, žurnalai, netgi seni mokykliniai vadovėliai ar grafomaniškas niekalas. Norintiems rašyti ar ką nors sukurti rekomenduočiau išsaugoti visas savo knygas, žvilgtelėti į knygų namelius, užsukti bibliotekon, į knygų muges. Jūs nežinote, kada ir ko prireiks. Sufleris tupi įvairiuose puslapiuose. Tereikia surasti, išgirsti, apmąstyti ir tiesiog pritaikyti tai, ką savo atmintyje sukaupė kompiuteris, esantis tarp dviejų Jūsų ausų. Smegenyse, jei kam neaišku. Be to, rašant, ar ką nors statant visada reikalingi pamatai. Dar parėjusiame amžiuje juos kartais atstodavo nutašyti grybo formos, kartais betoniniai pamatų pakaitalai. Grybo formos todėl, kad neįsiropštų graužikai, nes pasitaiko tingių katinų. Nenorėdamas su jais tapatintis, aš visad padedu paskutinį skilties tašką.
Vytautas Mikalauskis
2024-05-10