Geriau tiktų žodis – apžvalga, bet pradžioje – epigrafas. ,,Savaitė“. Iliustruotas savaitinis žurnalas visiems. Redaktorius ir leidėjas Kazys Obolėnas. Kaunas. Donelaičio g. 24, tel: 2-68-91. Prenumerata pusei metų RM 6. Atskiras numeris 30 pf. Spaudė spaustuvė ,,Žaibas“ (adresas tas pats). Pradedam.
Pradžia
Studijų metais Vytauto Didžiojo universitete Kaune ne kartą ir ne du ėjau minėta gatve. Net nekilo mintis, jog čia kadaise, prieš aštuonis dešimtmečius, buvo leidžiamas žurnalas ir veikė spaustuvė. Tad, gerbiami skaitytojai, prašau atleisti už pajuokavimą. Man į rankas atsitiktinai, sutapus laikui ir aplinkybėms, pateko dalis šio žurnalo iš 1942–1943 metų. Tad abejoju, ar dar yra daug jo buvusių skaitytojų. Būklė, pasakysiu atvirai – sudėtinga. Kartais net neįmanoma tiksliai sudėlioti puslapių. Jų trūksta, kažkas pasidarbavo ir žirklėmis ar šiaip išplėšė lapus. Tačiau akylesniam skaitytojui tikriausiai nepraslydo pro akis ,,RM“ ir ,,30 pf“. Iššifruoju RM – reichsmarkės, pf – pfeningai. Kodėl nustebau, šiaip reichsmarkė, kaip ir vėliau Vakarų Vokietijos markė, buvo šio to vertas piniginis vienetas. Be reichsmarkių, okupuotiems Rytų kraštams, buvo ostmarkės. Na, o pfeningai, tarkime, dabartinių euro centų atitikmuo. Beje teko turėti, čiupinėti tuos karo meto vokiškus centus. Jie buvo pagaminti iš švino. Įžangai užteks.
Tad, ką skaitytojas rasdavo to meto savaitiniame žurnale? Mūsų dienomis dėl nedidelės apimties tai būtų savaitraščio atitikmuo.
Radiniai
Patys suprantate, okupacija, karas, cenzūra, kai ką patys praėjome, žinome, bet gyvenimas dėl to nesibaigė, dar ne laikas. Na nejaugi abejojate? Užtektų į Žemę stuktelėti padoresnio dydžio meteoritui ar kitam dangaus kūnui ir sudie gyvenimėli. Iš kitos pusės, jei toliau taip veisimės ir dauginsimės, „karštai“ mylėdami gamtą ir jos toli gražu ne beribius išteklius… Toliau scenarijų kurkite patys. Tad karas ir, savaime suprantama, dėmesys ginklams ir karybai. Nuotraukose lėktuvai, tankai, priešlėktuviniai pabūklai, Reicho Darbo Tarnybos organizaciniai ženklai, svastikos, kovos laivai, kalnai, sumaitotos Raudonosios armijos technikos ir rusų belaisvių kolonos. Vaizdai iš fronto tarp nuotraukų ir vokiečių generolas, inspektuojantis pirmosiose fronto linijose esantį lietuvių dalinį, o ką, nejaugi manėte, jog buvo tik 16-oji lietuviška (30 proc. sudarė lietuviai) divizija? Nieko panašaus. Lietuvių buvo visur, bet ne visur buvo jų daliniai. Tarp egzotikos ir kupranugariai, kaip transporto priemonė vokiečių Wermachte. Vėl naujiena, bent man. Estai latviai ir lietuviai, tarnaujantys vokiečių pusėje, kartais susitinka. Įdomu, kaip susišnekėdavo, gal vokiškai? Yra ir nuotrauka, kurioje „Lietuvos savanoriai kariai Rytuose saugo derliaus nuėmimą kolchozų laukuose“. Dar nežinojo, jog greitai ir patys taps kolchoznikais, tremtiniais, partizanais, politkaliniais, o sovietinė okupacija truks dešimtmečius.
Pasikaustęs žiniomis apie laivų tipus, kitą ginkluotę, pavartęs 1943 m. „Savaitės“ likučius, atkreipiau dėmesį į tai, kad kariniai reportažai daugumos šiame žurnale nesudaro (nuotraukom tai negalioja, bet ir jų nėra per daug). Tad apie ką dar buvo rašoma?
Rašiniai
Jų, kaip ir eilėraščių, karo meto žurnale tikrai netrūko. Netgi vyko konkursai. Apsakymai ir rašytojai man iš esmės faktiškai negirdėti. Pavyzdžiui: P. Varūnas „Šventojoj pliaukši šapalai“, St. Malaišis „Arti žemės“, A. Brazdžionytė „Šventpinigiai“, A. Griškėnas „Už Naručio leidžiasi saulė“, E. Žikorytė „Tėviškė šaukia, K. Grigaitytė „Sugrįžus“, Alb. Valentinas „Trijų pypkorių laimė“, J. V. Narbutas „Šilais eina audra“, S. Būdavas „Užkampio žmonės“, A. Šalmantas „Epizodas“, J. Palšis „Mergaitė be sužadėtinio“ ir t. t. Akivaizdu, jog anuo metu rašančių prozą tikrai netrūko. Tad nusprendžiau nebetęsti nesibaigiančio sąrašo ir sumaniau surasti bent vieną man žinomą rašytoją. Radau. Tai buvo Vincas Krėvė. Kitų, dėl suprantamų priežasčių, ir žinoti negalėjau. Dabar duoklė poezijai, o ten vėl nežinomi vardai, pavardės. Per. Daugininkaitis „Kokia tu graži“, B. Buivydaitė „Žodžiai“, R. Griciūtė „Žvejui“, čia dėl visa ko pikto pasklaidžiau lietuvių poetų rinktinę „Išsisupus plačiai“. Minėtos autorės ten neradau, tad leisiu sau ir Jums pacituoti vieną jos „Žvejo“ posmelį:
„Tyliai plaukė dienos, naktys sielvartingos
Senas žvejas plaukė toli į marias.
Aš jį palydėjau nerime sustingus:
Kokį jis sau lobį bangose atras?“
Toliau J. Palionis „Ugnis“, St. Pavasarinis „Susimąstymas“. Ir čia su poezijos kūrėjais aš pasielgsiu kaip ir su rašančiąja brolija. Ir t. t. Tad paieškojau ko nors žinomo ir ne tik iš gerosios pusės. Tai poetas Kost. Kubilinskas, „Savaitėje“ radau jo eilėraštį – ,,Susimąstymas“. Pacituosiu:
„Raudonos rožės prasiskleis.
Ruduo… jos vėliai nužydės.
Kur mes nuklysim šiais keliais,
Ką rytdiena mums pažadės.“
Beje, ne vienas jo eilėraštis yra ir rinkinyje „Išsisupus plačiai“ (,,Vaga“ Vilnius: 1974 m.) Įdomu tai, jog šį leidinį paėmiau iš knygų namelio, o spaudas byloja , jog kadais (prieš 50-imt metų) tai buvo Vandžiogalos vidurinės mokyklos bibliotekos nuosavybė. Kaip tiems laikams nepigi. Kainavo vieną rublį ir keturiasdešimt kapeikų. Tai dabar vienas euras ir keturiasdešimt centų – smulkmena. Anuomet už minėtą rublinę, kapeikinę sumą galėjai pramisti bent vieną dieną. Na, bet žmogus gyvas ne vien skrandžio turiniu, nors jis, be abejo, itin svarbus. Tad ką dar pasiūlydavo „Savaitė“?
Pasiūlymai
Šiaip jau antri metai aš iš esmės nebežiūriu TV programų (retai retai kada susigundau) ir nesiklausau radijo laidų. Tad kai į svečius atvyksta sesuo, jai reikalingas kalbantis, rodantis papildomas garsinis fonas. Iš kitos pusės, kam man klausytis savo radijo. Namas blokinis, tad galiu be problemų klausytis kaimynų radijo, o žinant TV ekranų dydžius ir turėdamas noro galiu vėpsoti kaimyninio namo TV. Štai čia ne šiaip sau užsiminiau apie televiziją. Savo laiku itin mėgau ,,Viasat History“ ir ,,Discovery“ kanalais transliuojamas laidas. Šiuo atveju tai lies ,,Discovery“. Ten rodė laidų ciklą apie Angliją Antrojo pasaulinio karo metu. Galėtume tai pavadinti grožine dokumentika, nes už aktorius darbavosi, bent pagrindiniuose vaidmenyse, profesionalūs istorikai ir vietos gyventojai. Mano nuomone, realybė, kiek tai įmanoma, atkurta puikiai su dokumentiniais karo metų kadrais ir komentarais. Tai štai vartydamas „Savaitę“ atradau tam tikrą ryšį. Pavyzdžiui, sportas, teatras, kino filmai, koncertai niekur nedingo, kaip ir žemės ūkis. Sakoma, jog kiekvienam tikram lietuviui, na beveik kiekvienam, iš kišenės kyšo vaiduokliška plūgo rankena. „Savaitėje“ apstu žemdirbystės momentų, įamžintų žodžiu ir nuotraukose: nuo paršelių iki kuliamųjų ar sėjos darbų. Pateikiamos kultūrinių renginių apžvalgos. Nemažai dėmesio, kaip ir minėtame kanale (tiksliau seriale), skiriama buičiai. Karas, visa ko deficitas, bet niekas, net baisiausi kataklizmai neužmušė normalių moterų noro gražiai atrodyti. Tad mezgimas, siuvimas, kepuraitės, skrybėlaitės, įvairūs rankdarbiai figūruoja it kokiame madų žurnale. Ir nenustebau radęs patarimų, kaip kovoti su arklių simuliacija. Tad viskas lyg ir aišku. Pasimuliuoti sugalvojau ir aš. O ką?
Simuliacija
Jei realiai, tai žvilgsnis link skilties pabaigos. Ir neabejoju, jog kažką sudomino ir arklių simuliacija. Pateikiu: „Pasitaiko arklių, kurie eidami poroje visaip vengia darbo ir, lyg tyčia, stengiasi simuliuoti kaimyno sąskaita (ar tarp žmonių nepasitaiko?). Kada tokiais atvejais įprastos priemonės jau nebegelbsti, vienas praktiškas ūkininkas siūlo panaudoti tokį būdą, kaip paveikslėlyje parodyta, t. y. sukryžiuoti viduriniuosius viržius.“ (1942-11-21.P445). Kaip ir nūdienos žurnaluose, „Savaitėje“ buvo uždavinių, kryžiažodžių, šaradų (eiliuotų mįslių, kurios dabar retenybė), šachmatų, galvosūkių ir pan. Tarp kitko, smagu tokio garbingo amžiaus žurnale surasti ir šį tą pažįstamo. Na, pavyzdžiui, Kristaus statulos Palangos parke nuotrauką, o pro žurnale pamatytą Raseinių ,,Žemaitį“, koja primynusį mešką, ne kartą praėjau. Galiu tik priminti, jog meška yra žemaičių tautos simbolis, kaip mūsų žirgas (arklys!?). Beje, pamąstymams, prisiminkite, kaip vaizduojama Rusija, o tiksliau jos simbolis? Ir štai, kad nebūtų visai nuobodu pateiksiu dar vieną pastebėjimą. „Savaitės“ 418 puslapyje (įdomi tų laikų žurnalų puslapių numeracija) išvydau mūsų Moters Saulės antrininkę. Esu girdėjęs apie itin panašius žmones. Sutikti, deja, neteko. Na, o minėta dama reklamuoja originalius drabužių papuošalus. Štai dar galėčiau paminėti istorinius, geografinius rašinius, bet jie „Savaitėje“ mažuma. Netrūksta, net nežinau, kaip tiksliai įvardinti, komiksų tipo karikatūrų su trumpais tekstais. Jei neapgauna atmintis, jų ir sovietmetyje pasitaikydavo (kartais ir dabar) laikraščiuose, žurnaluose. Bet metas pabaigai.
Pabaiga
Jai suradau įdomią to meto statistiką. Tik tegul nebando kaltinti manęs antisemitizmu. Rašoma, kad pirmosios bolševikų okupacijos metu „Lietuvos komunistų partija turėjo apie 700 narių, kurių 80 proc. sudarė žydai, o likusieji buvo lietuviai, rusai, lenkai.“ Kai kurie skaitytojai, ko gero, pasigedo fronto medžiagos. Dabar jos yra ir Radviliškio viešojoje bibliotekoje, yra ir ,,Pegaso“ knygyne. Paįvairinimui pateiksiu trumpą citatą („Savaitė“ Nr. 5, 1943-02-06) straipsnio pavadinimas – „Didvyriškoji šeštosios armijos kova“. Autorius nenurodytas, puslapis, spėju, antras (!?): „Mūšis dėl Stalingrado pasibaigė. Vokiečių šeštoji armija pavyzdingai generalfeldmaršalo Pauliaus vadovaujama, apie du mėnesius istorijoje nežinomu didvyriškumo pavyzdžiu kovojo su milžiniškomis bolševikų masėmis, kurios iš visų pusių ją supo. Šeštoji armija, būdama ištikima savo priesaikai, kovojo iki paskutinio atodūsio.“ Ir t. t. Na, istoriją žinote, kaip ir tai, kad skilties laukia paskutinis taškas.
Vytautas Mikalauskis
2024-05-04
