Man niekas nepaneigs, jog žmogaus gyvenimas panašus į vaisiaus. Pumpuras, žiedas, pats vaisius, kuris prinoksta, o paskui būna suvartotas maistui ar persirpęs nukrenta ir supūva pavirsdamas į nieką. Beje, jis gali duoti sėklą – pradžią naujam vaisiui. Tai grubiai, supaprastintai, suprimityvintai. Jei norite užginčikite, bet pasikartosiu, man niekas nepaneigs… kad skiltis turi turėti pavadinimą, paantraštę (epigrafą), pradžią, dėstymą ir pabaigą bei paskutinį tašką.
Pradžia
Ne aš vienas, o daugelis iš skaitančios brolijos tikriausiai pastebėjo, kad yra rašytojų, kurie savo gyvenimą apvainikuoja išskirtiniu, nors ir vienu kūriniu, yra kopiančių vis aukštyn ir aukštyn, yra tolygių, gal ne lygių it styga, bet yra. Yra rašytojų, kurie parašo vieną puikų kūrinį, o po to palengvėle vis ritasi žemyn. Tarp kitko, yra ir tokių, kurie primena kardiogramos ar encefalogramos kreives – aukštyn – žemyn ir vėl aukštyn. Dar viena grupė, kurią pavadinčiau senovine, mokykline vertinimo sistema – keturi, penki, keturi, penki, trys ir vėl keturi, penki, bet niekada žemiau dvejeto, nors pasitaiko visko. Mieste turime vieną lyriką (dabar užsispyrusiai neberašo, nors yra neabejotinas vietos lyderis). Ne poetas – lyrikas, kurio posmai savo laiku puošė „Radviliškio kraštą“. Būdavo padiskutuojam, o dabar jo lyrikos man trūksta. Aš netikiu, jog jis persirpo, tiesiog jis ne vaisius, o parako jo parakinėse neabejotinai esama.
Prisipažinsiu, pradžioje norėjau parašyti bent dvidešimt penkias savo skiltis. Vėliau atsirado apetitas, o kodėl ne penkiasdešimt, vėliau šimtą. Perkopęs penki šimtąją susimąsčiau ir prisiminiau seną užrašą dyzeliniuose – tarpmiestiniuose, keleiviniuose traukiniuose – stabdas (kažkodėl ne stabdis). Pagalvojau, jog mano kūryba panaši į kardiogramą, geriau – blogiau, vidutiniškai, geriau – blogiau… ir pagalvojau, kad mano amžiuje siekti tūkstantinės skilties, ko gero, neverta. Taip, ji tapo laikraščio dalimi, taip, ji turi ir savo skaitytojų, klausimas vienas – ar pasėjau sėklą. Deja – ne. Taip ir Savaitraštis „Etaplius“ be rašytojo R. Jakučio tapo gerokai prėskesnis. Po jo regioninis savaitraštis tapo tik pilkesnis ir dėl jo straipsnių aš prenumeravau šį savaitraštį, bet supratau – vaisiai kada nors prinoksta, nukrenta ir neduoda sėklos naujai gyvybei. Tai galioja ir civilizacijoms, ir kultūroms, ir tautoms, tad ko čia stebėtis? Paklojusiems pabėgius ir bėgius nesvarbu, kas jais riedės. Esmė, kad darbas atitiktų visus saugos reikalavimus, neatsižvelgiant į įvairias kiaulystes.
Kiaulystės
Per naktį lijo, o paryčiui pradėjo dirbti šlapias sniegas. Tragiškas grožis nusiaubė aplinką. Tarp sniego kepurių it rusų moterų veidai iš po kailinių „tablečių“ pasauliui mojo ankstyvi kaukazinių slyvukių žiedai. Sutrikę paukščiai, dėl medžiagų stygiaus, nutraukė statybas ir atominės apokalipsės veikėjai ieškojo maisto. Tiesa, neapakę kaip Džono Videmo romano „Trifidų dienos“ herojai, dainuojantys ch-o-ru:
Jei rimtai, tai aš nežinau, kokio likimo po šio kontrastinio dušo, atsiprašau, orų permainos, sulauks pražydusios gėlės, rapsai (na ūkininkams visada blogas oras, tai per šalta, tai per sausa, tai per drėgna). Tuo naudodamiesi jie puikiai pasirūpina savo mašinų turiniu, o ką jau ką, bet jei ne dirbti, tai dejuoti moka kaip aktoriai. Ar draudžia pasėlius (visi ir šimtu procentų – nežinau). Balandis keistas pavasario mėnuo. Pamenu, jog šio mėnesio pradžioje į mokyklą žygiuodavau tik užsimetęs švarką, pamenu pusnis ir per dvidešimt laipsnių šalčio jog pabaigoje. Dabar, kai orai nenuspėjami, galima laukti ne tik gamtos kiaulysčių, bet ir žmogiškųjų. Tad ko pergyventi, visad atsiras brolis, kuriam gerai užderėjo javai, o už juos jis draugiškai numaus tau paskutines kelnes. Netikite? Plauskite Rusijos prezidento V. Putino, kurio tėvas dirbo J. V. Stalino virėju – kas svarbiau: kelnės ar mirtis dėl bado? Štai čia, kažkur iš šono atklydo mintis. Lietuvoje turime daug rusakalbių taip ir neišmokusių lietuvių kalbos. Ir įsivaizduokite, jog gyvenate Rusijoje ir nemokate rusų kalbos. Klausimą supaprastinu, ar išgyventumėte?
„Kai kojas pakratysiu,
Nekiškit po žeme,
Degitnėj išmirkykit,
Ir vyne žaliame.
Prie kojų ir galvos
Po butelį padėkit,
Tai kirmėlės negrauš,
Ir linksmas sau gulėsiu.“
Lietuviškas atitikmuo:
„Kai aš numirsiu
mane pakaskit po bačka,
Kad apkabinęs bačką,
Galėčiau lakti, kaip šuva.“
Išgyvenimas
Manau, jog profesionalūs „bomžai“ (asmenys be pastovios gyvenamosios vietos) ko gero ir išgyventų. Tikėtina išgyventų ir „alfonsai“, prisitaikę prie kokios nors rusės šono apleistuose kaimuose. Iš kitos pusės ar ne krikščioniška nekaupti turtų, jei norite dangaus karalystės. Į Evangelijas nenardysiu, necituosiu, nors skyreliui tai suteiktų įtaigaus atspalvio. Iš kitos pusės, kai kurie mūsų senoliai, linkę nueiti keliais į Šiluvą ar pas subinliežuvius (dar vienas kai kurių politikų apibūdinimas, rastas „Šėtoniškose eilėse“), kad gautų lengvatų. Po tokių tipų mirties neretai aptinkami įvairūs stiklainiai ir/ar kitos talpos su solidžiomis pinigų sumomis. Esą vaikams, laidotuvėms ar kitiems negerumams. Asmeniškai aš netikiu, jog vyresnio amžiaus senoliai santaupų neturėtų, na nebent profesionalūs patvoriniai (valkatos). Čia aš pamąstymams. Be to puikiai suprantu, jog iškeliavus į Anapilį nieko materialaus su savimi nepasiimsi. Dar pasiseks, jei Jūsų sukauptas kolekcijas ar kitą turtą priglobs ainiai. Na lėšų ir brangenybių norinčių netrūko niekada. Iš čia gimsta romanai, dramos ar net filmai.
Kodėl apie tai rašau? Tiesiog daugiau neturiu apie ką. Lietus plauna sniego likučius, apnuogindamas nugeibusius narcizus. Nušalę žiedai vargu ar duos vaisių, bet, norime mes to ar nenorime, pavasaris įsibėgės. Ar jis lengvai pereis į vasarą – nežinia, bet dėl vieno dalyko esu tikras – kapinės plėsis, kolumbariumų nišos bus užiminėjamos, kai kurie tenkinsis, geriausiu atveju, kenotafais (kapu be palaikų, nes vis madingiau pelenus išbarstyti įvairiose vietose). Beje Rusijoje tai įteisinta įstatymu. O kad visiškai neturiu apie ką rašyti, savotiškas melas. Turiu šūsnį 1943 m. ne tai laikraščių, ne tai žurnalų komplektą. Jis sujauktas, nepilnavertis, bet neabejoju, jog daugelis skaitytojų „Savaitės“ (to meto leidinio) neregėjo savo akyse. Jos leidėjus, rašančiuosius savo laiku ugnimi apspjaudė tūlas literatūros kritikas, poetas, publicistas, bolševikas Kostas Korsakas. Garbios rašytojos Jurgos Ivanauskaitės senelis.
Visai neseniai perskaičiau jo opusą „Literatūra ir kritika“, pagamintą 1949 m. „Valstybinės grožinės literatūros leidykloje“. Paženklintą pabrauktomis citatomis su įrašu tituliniame lape Br. Gylio. 1949. XII.21. Aš nežinau, kas tas Gylys, tikiuos ne ąžuolo gilė ar vabzdys. Tai, kad knyga atkeliavo į knygų namelį – nestebina. Ir kaip bebūtų keista, su daugelio jo minčių ir pastebėjimų kratinių apie anuometinę (ir ankstesnę) rašančią broliją sutinku.
Tarp kitko J. Ivanauskaitės knygų minėtuose objektuose (knygų nameliuose) nesutikau. Dabar sprendžiu sunkų klausimą, kaip pateikti „Savaitės“ apžvalgą? Nacistinė simbolika ten veik kiekviename puslapyje. Kvailiau nebūna, bet tai mūsų istorijos dalis. Pradžioje dėl ištižėlio prezidento, nešusio kulnus į Vakarus, mes nedavėm rusų okupantams į snukį. Po to buvo vokiška okupacija, kaip ne keista vertinta palankiau, vėliau vėl bolševizmas, pasibaigęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Sąjūdis ir tas „saldus žodis – laisvė“. Man kartais gardesnis žodis – pabaiga.
Pabaiga
Ji prasidėjo saulėtu rytu, rasota žole ir po sniegu nenusiminusiais žiedais. Temų veik, kaip visada – nulis, nes laukiu kol sušils orai ir galėsiu pasibalnoti savo dviratę transporto priemonę. O ką daryti? Teks griebtis dienoraščio formos. Pabudimas iš letargo prasidėjo antrą (ne keturioliktą) valandą. Užmigau apie dešimtą. Dar pagalvojau, jog vėjuosi Napoleoną (imperatorių, ne tortą). Jam taip pat užtekdavo keturių valandų miego. Jį galima vertinti įvairiai, bet gerbiu ji už tai, kad nepatingėjo sukurti gatvės namų numeracijos. Pusryčių gamyba ir globotinio palydos į Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Radviliškio Viltis“ autobusėlį. Apie šventuosius, kurie ten dirba, šįkart nerašysiu. Išduosiu siaubą – aš senoviškai rašau rašaliniu rašikliu (vadindavom bendriniu vardu – parkeris). Sutvarkęs balkoną išpėdinau į miestą nešinas maišeliu su tuščia tara. Nieko nepadarysi, maukiu „Borjomi“ kaip alų, užtat nereikia jokių vaistų nuo rėmens ar paaukštinto lovos galvūgalio. Pakeliui pasivijo žurnalistas M. A., sakėsi išsiruošęs į seniūno Basono ir seniūnaičio (jam ir pravardės nereikia – nevertas) medžioklę. Amžina tema klaikūs, siaubingi V. Kudirkos kvartalo gatvės kiemai. Užkalbina praeiviai, kurie nori pasiguosti – sodų bendrijos „Obelėlė“ nariai. Dėl dulkių, kurias kelia transportas, vykstantis kažkur į autoservisą, esanti už bendrijos. Na, kas nežino lietuviškų buržujų? Nelaukite, jog asfaltuos, nes jiems rūpi tik sava mašina (piniginė). Pokalbis su „Mūsų“, atsiprašau, „Radviliškio krašto“ leidėju apie įdomią poezijos gerbėją (ją sudomino 2020 m. sausio mėn. rašyta 1971 m. „Komunizmo aušros“ apžvalga ir ten minima poetė). O šiaip gražus pavasaris, vietos subinliežuviai (vadžiažmogiai t. p.) pakėlę mokesčius už žemę, vaikų darželius) nepamiršo ir sau pasididinti atlygio, bet tebūnie paskutinis taškas.
Vytautas Mikalauskis
2024-04-26
tekstą rinko A. Litinskas
Viršelio nuotrauka: man niekas nepaneigs, jog žmogaus gyvenimas panašus į vaisiaus. Beje, jis gali duoti sėklą – pradžią naujam vaisiui.
