Rašydamas (ar skaitydamas) patenki į pasaulius, kuriuose kadaise buvai, į erdves ir laikus, kuriuose niekada nesilankei, kuriuos galbūt tik sapnavai, kuriuos prasimanei, nors jie ir gyvena tavyje pastoviai, melodijų, sakinių nuotrupos, garsų fragmentai. Taip suprantu knygas, kaip kelionę. Epigrafui (pratarmei) tiks, o šių žodžių autorius – rašytojas Sigitas Parulskis.
Pradžia
Taip jau atsitiko, jog savo laiku Radviliškio bohemos atstovas ir jos širdis, poetas Ričardas Šileika (pravarde Mandagusis Triūšis), viename savo opuse minėtą rašytoją, poeto „N“ premijos laureatą įvardino iš mažosios raidės. Visi mes kartais būname ir dideli, ir maži. Retą tų, kuriuos pamilsta Fortūna ir nuolat jiems padeda pagalvę ten, kur kris ir, be to, visad jiems šypsosi. Bet to turėti pravardę, pavyzdžiui, Žagrėje – natūralu. Ir vėl priklausomai nuo to, kaip į tai reaguosi. Štai aš dabar Masonas (mūrininkas), o ne kažkokios mistinės organizacijos narys, o kiek pašlamėkų puolė dėl to! Dabar apie tai, kas yra pravardė. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne – netikra, išgalvota pavardė, vartojama kitų. Čia juos perspjauna (paprotys ir pagonybės laikų) A. Lyberio „Sinonimų žodynas“. Ten rašoma, jog pavardė yra netikras, išgalvotas vardas ar pavardė, charakterizuojančios romano veikėjo pavardė, antvardė, propavardė, praminalas, pramintis. Koks skirtumas, kritikos ir savikritikos nevengiantis žmogus – šaunuolis, o ne kokia „persprogusi molio subinė“ (Frazeologijos žodynas“, 2001, Lietuvių kalbos institutas, Vilnius P. 429). Asmeniškai aš neįsivaizduoju, kad asmuo, kurio vardo, pavardės ir inicialų neminiu, turėtų pakankamą humoro jausmą pravardei. Nors „kvieskį šikučių miestą“ (tas pats žodynas, P. 670). Man metas pakviesti Jus į kitą skyrelį.
Kitas
Vasario pabaigoje užminęs ant pavasario kovo mėnesio slenksčio pašto dėžutėje sulaukiau eilinio pretendento į prezidentus laikraštėlio. Pagal turinį kvepia mano bendravardžio Radžvilo idėjomis. Smulkmenos, niekalai, skiedalai, bet viena frazė neužmušama, jai visokeriopai pritariu: „Man gėda. Mus okupavo be šūvio. Ir mes apsimetame, kad nematome?“ Nenorime matyti ir šiandien ant pjedestalų keldami prezidentą A. Smetoną, mazgotę, pašluostę, nesugebėjusią panaudoti viso Lietuvos kovinio potencialo. Suomiai sugebėjo, o mes ką, kvailesni, bailesni, toliau norimus žodžius pridurkite, o aš net nesinaudodamas „Frazeologijos žodynu“ pasakysiu, jog „žuvis švinksta nuo galvos“. Ir štai mano rankose dar vieno pretendento į būsimus prezidentus laikraštis. Jau antras numeris. Kai kas verčia šypsotis, kai kas net suabejoti politine kandidato orientacija, bet yra minčių, kurioms neabejotinai pritarsiu. Vieną paminėsiu, o ir aš apie tai jau esu rašęs, kad Lietuvos saugumas negali būti užtikrintas karine jėga. Tai jėgai tarpukaryje išleistos lėšos milžiniškos. Naudašnypštukas. Minties tęsinys, kad saugumą galų užtikrintų teisinga socialinė politika, dėl kurios oriai galima gyventi ir mūsų krašte. Dėl kai kurių mūsų verslininkų bukumo, bus ir tokių, kurie okupacinę rusų kariuomenę sutiks su gėlėmis. Gal šį skyrelį truputį pakeitus, galima būtų užbaigti sovietinio A. Baužos pastebėjimu: „O už lango šviesus vasaros vakaras brėžia vienodą ratą. Ryt ir vėl jis grįš, kad nuskandintų miestą užeinančios nakties prietemoje“. Prie karo temos dar prieisiu toliau…
Priėjimas
Neskubant. Palengvėle. Iš knygų namelio parsinešiau vieną knygą A. Baužos „Šimtmečių gausmas“. Išleista 1978 m. Su dedikacija: „Prisiminimui nuo Stasės Šeduva. 1978.“ Sakau palyginsiu socrealizmo novelistus su šiuolaikiniais. Nuo komentarų susilaikysiu. Niekas gerų knygų į tremtį „Knygų namelyje“ neišneša. Kitas susitikimas manęs laukė savaitraštyje „Etaplius“.Ten mano bendravardis Almanis gamtininkas, keliautojas, rašytojas sulaukęs 88 metų pristatė savo naująją knygą „Antrasis žemgalių išėjimas“. Kai pažvelgiau į nuotrauką supratau, jog pamatęs gatvėje nepažinčiau. Ir ko norėti nuo paskutinės viešnagės Naujojoje Akmenėje praėjo virš 30 metų. Tuomet pas garbų rašytoją viešėjome su „Žvilgsnio“ redaktore Aukse N. Išgirdome nuostabių istorijų, kurios vėliau atgulė į „Žvilgsnio“ puslapius. Turiu pridurti, jog dar vieną istoriją pasilikau desertui. Savaitgali sutikau seną pažįstamą, visame rajone žinoma žmogų. Jis tiesiai į kaktą uždavė klausimą, kodėl dabartinį merą pavadinau Piziumi? Pradėjau aiškinti, jog tai senovės lietuvių mitologinis meilės dievas, kad jį itin garbino jaunuoliai, nes jis padėdavęs susirasti nuotaką, galvojo lovos žaidimus ir pan. Kad kaip stabą jam ištašydavo moters lyties organą. Be to jis mylėjo žmones. Pažįstamas sakė, jog apie tai jis žinantis, bet gal aš žinau (esu girdėjęs) istoriją kaip viename kolūkyje, bandant jiems įpiršti naują pirmininką, kolchoznikai pareiškė, kad jiems tokio piziaus nereikia. Iš mažosios raidės, nes mitologijos tyrinėjimai sovietmečiu nebuvo skatinami ir esu veik šimtu procentų garantuotas, jog apie tokį dievaitį net nebuvo girdėję. Aš nesiruošiu rašyti, kas sieja dabartinį merą ir anuometinį pretendentą į kolchozo pirmininkus. Manykite, jog tai tik graži legenda, pasiekusi mus iš amžių glūdumos ir bet kokie sutapimai tik atsitiktinumas. Ruošiausi prie knygos Antrojo pasaulinio karo Mitai ir tiesa. (Autorius Borisas Sokolovas, leidykla „Briedis“ 2020 m.),bet kažkoks kipšas sulaikė, na ne mūza, suprantama. Ir patarė – pirma savivaldybės tarybos (iki Tarybos reikia priaugti) spektaklį, po to kaip nori. Pagalvojau ir sutikau. Bet mūza patarė, jog turėčiau skaitytojams pranešti, kad tai bus sovietinėje ir dabartinėje Rusijoje iki šiol puoselėjamo Didžiojo Tėvynės karo mitų nuvainikavimas. Beje, visame pasaulyje, išskyrus sovietų įpėdiniais apsiskelbusius rusus, tai tik Antrasis pasaulinis karas. Pagal patarlę pastebėjimas: „kurčias pasakė – girdėjau bus karas, aklas tarė – pagyvensime ir pamatysime, bekojis pareiškė – reiks eisim kariauti“. Turbūt vienas prie vieno ,kaip A. Smetonos prezidentavimo metu. Kai pagalvoji neveltui V.Landsbergiui skyrė apsaugą, kainuojančia 300 tūkstančių eurų. Būtų labai nekorektiška, jei kas nors už visus jo „nuopelnus“ tautai pistelėtų į nosį. O dabar gyvena, „už Dievo durų!“ (Frazeologijos žodynas,P.157). Mėgėjų pasmurtauti ne tik visam pasaulyje, bet ir pas mus apstu. Tad be apsaugos jis kažin ar eitų pasivaikščioti tarkim į Vingio parką, turgų, prekybos centrą. Kadangi artėjome į pabaigą, metas pokalbiui apie teatrą.
Teatras
Jau esu rašęs, kad apie teatrą mažai ką žinau ir suprantu. Žodžiai: avenscena – priešcenis, mizanscena – teatro aktorių ir rekvizito padėtis scenoje kuriuo nors momentu ir t.t .ir pan. Nesigilinsiu, aš gero kino gerbėjas, bet pabandysiu pavaizduoti rajono savivaldybės posėdį, kaip nemokamą teatrą pensininkams. Scena – jos avanscena yra tuščia, o už permatomos įsivaizduojamos uždangos, rekvizitas. Tai stalai, tribūna, lentyna, vėliavų rinkinys, kėdės. Ant stalų gėlės, kompiuteriai, buteliai su skaidriu gėrimu ir stiklinės išrinktiesiems. Publika turi tenkintis vienkartiniais puodeliais ir vandeniu iš didelio „bambalio“ (talpos geriamam vandeniui), esančio žiūrovų salėje .Beje, nemokamai. Ant permatomos uždangos užrašas (šiuolaikinės technologijos) – „šiuo metu vyksta pasiruošimas posėdžiui“. Nurodytas laikas ir data 2024 m. kovo 7 d. ketvirtadienis, dvylika valandų 52 minutės. Parteryje deputatai (parteris, teatro salės žemutinė dalis su žiūrovais, šiuo atveju – deputatais).Kad ir kaip norėčiau negalėčiau juos suskirstyti į klasikines psichologines grupes. Paaiškinu pirmose eilėse sėdi mokslo-karjeristinė grupė, per vidurį kultūrinė-pasilinksminimų, gale alkoholinė-seksualinė. Paaiškinimo, ką veikia šios grupės – nebus. Jei norite sužinoti plačiau, skaitykite M. E. Litvako opusus. Ložėse – teatre balkonai, parterio galas ir šonai. Šiuo atveju paaukštintų šonų nėra, bet esama paaukštinimo gale susėda interesantai, spaudos atstovai ir savivaldybės atsakingi darbuotojai. Tarp kitko interesantų jau trečią spektaklį nėra. Tikėtina, kad po to, kai apsaugos darbuotojai aplamdė vieną pastovų teatro lankytoją, žurnalistą Marių Aleksiūną (mėlynės-Dieve padėk!), jų bus dar mažiau. Kai pagalvoju ir aš neturiu amerikietiško futbolo apsaugos priemonių, tad savo saugumu savivaldybės pastate tikrai negarantuotas. Be to aš tik buvęs, o ne dabartinis deputatas. Ložėse, spektaklio pradžioje, renkasi atsakingi darbuotojai, tarp kurių ir policijos atstovas, tad man darosi ramiau. Nešinas kūdikiu… Stop! Kitas skyrelis, spektaklio įžangai.
Įžanga
Pasitaisau, nešinas ne kūdikiu, o kompiuteriu. Pasirodo rotušės, vėl atsiprašau, savivaldybės teisininkas. Po jo pusmeris ir pusmerė. Man įdomu ar pusmerė ir šįkart žais mobiliuoju telefonu. Žaidė, bet tik truputėlį. Aš suprantu, kaip sunku atsikratyti žalingų į įpročių, tad atleistina. Į krėslą bandė atsisėsti Rubenso formų dama, bet ją kaip skėriai apipuolė pusmeriai (išduoda paslaptį, tai vyriausybės atstovo emisarė (pasiuntinė). Ir šiaip mano, skanių formų, rubensiškų, dieviškų ir nepasiekiamų ponių savivaldybėje esama, bet mintyse nuskamba „antino“ dainos žodžiai – „ne tau Martynai mėlynas dangus“. Pagrindinis veikėjas – meras Pizius į sceną įžengia 13 val. 04 min. Akivaizdu, jog senovės lietuvių meilės dievui punktualumas ne mandagumo pradžia. Uždangoje naujas užrašas „Tarybos posėdis Nr. 9“.Dalyvauja visi tautos išrinktieji. Darbotvarkėje 34 klausimai. 14 val. 39 min. palaimintieji išeina kavos pasiurbimo pertraukėlėn. Kaip ten P. Širvio eilėraštį perdirbo rašytojas R. Granauskas (a. a.) „Už bufeto, kur leidžiasi saulė“. Užrašas skelbia: „Šiuo metu spektaklio pertrauka“. Aš nerašau apie svarstomus klausimus, bus kas parašo, bet vieną dalyką paskelbsiu. Priedų prie atliginimų gali tikėtis tik gydytojai ir radiologai technikai. Beje, civilizuotose, kultūringuose kraštuose, pvz., Švedijoje gydytojo ir slaugytojos atlyginimai 2:1. Pas mus gydytojai gauna 3–5,o gal ir daugiau kartų nei seselės ir jų padėjėjos. Prieš priedą slaugytojoms balsavo veik visi deputatai, jų tarpe viena deputatė – gydytoja. Už lygias teises pasisakė tik deputatas G. Lipnevičius ir deputatė V. Alekienė. Prieš ateinančius rinkimus, gerb. sesutės, aš Jums, jei tik bus galimybė, priminsiu, o ir Jūs nepamirškite, jog aršiausias lygiavos priešininkas buvo tūlas deputatas V. Simelis. Tad finalas arba spektaklio pabaiga, atomazga.
Pabaiga
Jai linksmoji dalis. Klausimų–atsakymų vakaras. Oru praskrido M. Aleksiūno klausimas, bet man atsistojo kitas klausimas (nerašau „pasistojo, kaip jaunuoliui“ iš A. Hoffman knygos „Praktinė magija“). Kaip visada daugiausia klausimų turėjo G. Lipnevičius. Jį itin domino, ar už Piziaus „kliurkas“ teismuose mokės mokesčių mokėtojai, rinkėjai. Tuo aš neabejoju, jau ne meras Pizius suvaidins pasakų asilą ar aviną „pasipurtyk avinėli ar asilėli“ (tiksliai nepamenu) ir už savo bei „kitų pizdukų“, o kaip pavadinti nežinau, klaidas mokės iš savo kišenės? Juk mes leidome jam mūsų „sprandais joti“ ( „Frazeologijos žodynas: P. 635). Asmeniškai aš kategoriškai prieš. Prisidergei, ištrint nosį kaip katinui ir padėti paskutinį skilties tašką.
Masonas
Tekstą rinko A. Litinskas
M. Plepio nuotrauka
