Susiruošė kartą V.Čerčilis ir F.D. Ruzveltas su J.Stalinu obuoliauti. Atleistina, nes jie nebuvo susipažinę su lietuvių tautosaka. Pagalvojau, kad pradžiai šis mano sugalvotas epigrafas arba paantraštė nelabai tiks, bet nuo ko nors juk reikia pradėti.
Pradžia
Taip ir knieti paaiškinti daliai skaitytojų, ne visiems suprantama, jog Čerčilis buvo Jungtinės Karalystės (Anglijos) premjerministras, o Ruzveltas – JAV prezidentas. Kas buvo Stalinas aiškinti, manau, nereikia. Žinoma, norėdamas atrodyti moderniai, galėčiau rašyti Churchilis ir Rooseveltas, o Staliną kirilica Stalin, bet tai neprivaloma. Tačiau apie epigrafą vis dar galvojau. Na, tarkime, buvęs arba ekspolitikas E.Mončauskas su kitais šernų ilčių odontologais išėjo gydyti vieno miško kuiliaus ilčių. Šią jų veiklą, kaip tariamą šundaktarystę, įvertino teismas. Ir vėl ne tas. Gal geriau būtų taip. Nuėjo kartą vienas rinkėjas į rajono savivaldybės tarybos posėdį. Pasmalsauti, kaip dirba rajono tautos išrinktieji. Iš to nusprendė išspausti bent vieną straipsnelį.
Posėdis
Ketvirtadienis, vasario 1d. paskutiniojo žiemos mėnesio pradžia. Ekrane 12 val. 52 min. vyksta pasiruošimas posėdžiui. Neskubėdami renkasi deputatai. Pasirodo ir žurnalistas Marius Aleksiūnas. Vėl kažkur prapuola. Tribūnoje vietas užima atsakingi savivaldybės valdininkai. Tiek jų jau senokai nemačiau.12 val.56 min. pasirodo ir pora liberalų. Pirmasis, likus minutei iki posėdžio pradžios, savo tradicinę vietą užimą pusmeris Krikščiūnas.13.01val. salėje 17 deputatų,vicemerė J.Sidarienė ir meras K.Račkauskis-Pizius bei savivaldybės juristas R.Rudžianskas. Pirmąjį ėjimą žirgu atlieka darbiečiai, nusišalindami nuo dienotvarkės svarstymų. Jums iš paskos virtinė pasekėjų iš kitų partijų. Bėgimas į krūmus, lyg deputatai būtų užvalgę ką nors negero ir neskanaus tęsiasi, bet dienotvarkė galu gale patvirtinama.
Klausimą dėl valstybinės žemės mokesčio galima pavadinti padėkų maratonu. Kaip kipšas iš tabokinės su klausimais ir pasisakymais vis iššoka deputatas G.Lipnevičius. Antrąkart išgirstu ir liberalą A.Rusecką. Jei vertinti apskritai, tai tikros olimpinės žodinės žaidynės įvyko, svarstant 2024 – 2026 m. strateginės veiklos planą. Pusmerė J.Sidarienė nuolat žaidžia su savo mobiliuoju telefonu. Ką – neaišku, gal žiūri kokią pornografiją? Dėl visa ko įamžinu, kad vėliau nesakytų, jog prasimanau, bet matydama fotoaparatą, telefoną dažniau slepia po stalu.
Pertrauka. Ne straipsnelio, pavadinkime jį trumpu kavageriu. Po pertraukos iš 24 deputatų lieka 23, vėliau pasirodo ir užsimiegojėlis. Paskutinė scena – atomazga arba klausimų – atsakymų vakaras. Dalis deputatų „nusimuilina“. Akivaizdu, neturi kontakto su rinkėjais ar jiems tiesiog nuobodu. Tik spėju, jog savo deputatiškos algos nepamiršta pasiimti niekada. Štai ir paobuoliavom, pariešutavom, ir eidami namo, krentant šlapdribai, galėjom pasigrožėti geltonomis liemenėmis, sūdančiomis šaligatvį. Beje, posėdis, apsvarsčius 28 klausimus baigėsi 16 val.03 min. Metas kitam skyreliui.
Kitas
Prisipažinsiu, mėgstu skaityti. Bėgant laikui Ž.Verną, T.Main Ridą ir kt. keitė detektyvai, markesai, kortasarai. Vėliau atėjo eilė H. Murakamiui, O. Tokarczuk, S. Aleksijevič ir t.t. Skonis dar kartą pasikeitė, nors ir neatsisakau minėtų ir kitų net detektyvų autorių, slinktis buvo į memuarus ir kitą leidyklos ,,Briedis‘‘ produkciją. Be to, kad ir rašant apie vieną ir tą patį dalyką, tarkime, Antrąjį Pasaulinį karą, įdomu palyginti, ką apie tai rašo rusų ir vakariečių autoriai. Paklausite ar skaitau ir lietuvių autorius – atsakysiu, jog skaitau. Štai ir dabar perskaičiau J. Lieponės ,,Fortūna, kekše!” Tačiau sugrįžtu prie esmės. Ką tik įveikiau, būtent įveikiau Sean McMeekin ,,Stalino karas: Nauja Antrojo pasaulinio karo istorija”. Eilėje laukė Boris Sokolov ,, Antrojo Pasaulinio karo mitai ir tiesa”, Aleksandr Gogun ,,Klaida, 1941”. Įveikęs knyga – plytą ,,Stalino karas” supratau, metas pailsėti, kitos knygos palauks, tad nusprendžiau pereiti prie lengvesnio intelektualinio pašaro. Juo ir tapo ,,Saulius Siparis ,, Fortūna, kekše!”. Paskutiniai žodžiai skolinys iš V.Šekspyro. Gal ir turėčiau pradėti nuo jos, bet Jūsų laisvalaikį paįvairinsiu ,,Stalino karo‘‘ apžvalga. Kaip rašoma ,,garsus amerikiečių istorikas S. McMeekinas nušviečia mažiau žinomą istorijos pusę. Būtent Kremliaus šeimininko intrigos, agresyvi politika Europoje ir Azijoje, siekis išprovokuoti ,,kapitalistų‘‘ karą, sudarė prielaidas kilti pasauliniam konfliktui. Mokslininkas laikosi požiūrio, kad būtent Stalinas, o ne Hitleris buvo pagrindinis Antrojo pasaulinio karo architektas. Deja, besąlygiškai stoję į Sovietų Sąjungos pusę britai ir amerikiečiai to neįvertino. Ne tik, kad neįvertino, bet ir ištiesė pagalbos ranką, vadinamą lendlizu. Lendlizas pagal JAV 1941 m. įstatymą – ginklų, šaudmenų, strateginių medžiagų ir kt. prekių skolinimas ir nuomojimas antifašistinei koalicijai per Antrąjį pasaulinį karą. Įvairūs metalai, ginklai, maistas už milijardines sumas pasiekė sovietus. Beje, už šią paramą skirtingai nuo anglų, rusai niekada neatsiskaitė. Pasinaudojęs proga, karo pradžioje ir jam pasibaigus, sovietai tūkstančiais vagonų gabeno užgrobtų šalių. Mažai kas žino, jog buvo atgabentos gamyklų įrangos, 70 proc. sviesto, cukraus. Tarybų Sąjunga taip pat gaudavo iš JAV. Ir savaime suprantama, neigė lenkų žudynes Katynėje. Stalinui nerūpėjo į nelaisvę patekę jo kariai, jie jam tebuvo išdavikai. Kai 1941 m. liepos 16 d. į vokiečių rankas pateko Stalino sūnus Jakovas, jis įsakė suimti jo žmoną. Dar mažiau jam rūpėjo, kas atsitiks su priešo belaisviais. Tad vokiečiai regėdavo savus prikaltus prie medžių, išluptomis akimis, iškastruotus, išpjautais liežuviais ar sudegintus gyvus. Beje, 1941 m. karo pradžioje rusų kareiviai žūdavo santykiu 35 : 1, liepos pabaigoje 28:1. Tarp kitko, ir moterys slavės neretai atsidurdavo vokiečių viešnamiuose. Keturiasdešimt trečiais metais ir Stalinas, ir Hitleris siekė sudaryti taikos sutartį. Sąjungininkams nutraukus lendlizo tiekimus, karas būtų pasibaigęs ankščiau. Be milijonų tonų pagalbos, sovietams būtų riesta. Na, o amerikiečiams būtų nereikėję susiveržti diržų. Kaip bebūtų keista, margarino rusai neėmė, tik sviestą. Praleisiu devynias rūšis kapotos kiaulienos, laivus, hidroelektrines, sunkvežimius, tankus, lėktuvus, naftos produktus. Apie tai, kaip rusai tankais traiškė vokiečių pabėgėlių kolonas ir pan, bet pacituosiu Ilją Erenburgą: ,,Daugiau nebekalbėkime! Nesiblaškykime! Žudykime! Jeigu šiandien nenužudei bent vieno vokiečio, diena praėjo veltui. Jeigu šiandien nužudysi vieną vokietį, nužudyk dar vieną! Nėra nieko linksmiau už krūvą vokiečių lavonų!“ A.Solženicinas prisiminė: ,,Visi puikiai žinojome, jeigu merginos vokietės, jas galima prievartauti, o paskui ir nušauti. Tai buvo beveik žygdarbis‘‘. Karui užteks. Kodėl tai knyga – plyta? Joje per šešis šimtus puslapių. Svoris, kaip plytos. Dabar apie plyteles.
Plytelės
Juokauju apie tas, iš kurių sudėtas mūsų gyvenimas. Šiaip vasario 4-os dienos pavakarys. Vėl sninga. Ruduo ar ankstyvas pavasaris vėl pasibaigė. Manęs vis neapleidžia mintis, ko rusai taip veržias į Ukrainą. Gal todėl, kad Doneckas anksčiau vadinosi Stalinas (nepainioti su Stalingradu). Nesvarbu ir tai, kad V.Putino tėvas V.Putinas taip pat dirbo pas J.Staliną virėju.
Atėjo eilė J.Lieponės : „Saulius Siparis: Fortūna kekšė!“ Gerai parašyta, autorės faktiškai nėra, yra aktorius S.Sparis. Iš įdomios šeimos su ne ką mažiau įdomia vaikyste. Na, jeigu apie pusbrolį L.Mažylį, tai niekam nežinomas profesorius iš Lietuvos nuvyko į Vokietiją autobusu, pataikė į reikiamą archyvą, kur buvo saugotas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Kai pagalvoji, net ne istorikas. Dėdė Anatolijus daug kritikos sulaukė už Trakų pilies atsakymą. „Papeikimas tai dings, o pilis stovės“, – juokėsi Anatolijus. Senelis Juozas už Lenino vaidmenį „Kremliaus kurantuose“ tapo nusipelniusiu sovietų artistu, gavo Stalino premiją. Vaikystėje S.Siparis iš „orinių“ šautuvų pasipyškino su advokato K.Motiekos anūku Vidu vienas į kito langus. Kita teta Irena, prasidėjus karui, iškeliavo ieškoti sesers, kuri tuomet buvo išvykusi į Arteką. Tapo ukrainiečių partizanų radiste, vėliau Berlyno komendanto pavaduotoja.
O dabar apie tai, kad geometrijoje lygiagrečios linijos nesusikerta, žmonių gyvenime būna kitaip. Iš anksto rašau, seserys susitiko, nes buvo evakuota iš Krymo į Udmurtiją. Kaimą prie Kazanės – Permės plento – Debiosus. Jau ne pirmą kartą susiduriu su šiuo pavadinimu. Jis turi ryšį ir su mūsų tautiete (kraštiete) Eugenija Tautkaite, Valerija Valsiūniene, Mykolu Burokevičiumi, rašytoju Leonu Vaitukaičiu, knygos ,,Be paliaubų‘‘ autoriumi, apie ji rašiau, susidomėjęs biografija, jei ne mūsų bibliotekininkės, būčiau gavęs tik kelias eilutes internete ir Debiosų pavadinimą. Tarp garsiųjų aktorė Marija Rastauskaitė, aktoriaus Sauliaus Sipario mama. Tėvas Rimantas Siparis garsus operos dainininkas. Ko gero, visi kartos žmonės girdėjo jį atliekant dainą ,,Aš senas jūrininkas“ ir gal net matė pirmąjį nespalvotą klipą, skirtą šiai dainai. Dabar dėmesio! Cypdavatkės, panorusios perskaityti šią knygą, iš anksto turi pasirūpinti valerijonais, validoliu ar kokiais širdies lašais. Žodžių, už kuriuos mane kartais paburnoja neatsiejama šios puikios knygos dalis. Kaip rašo, o tiksliau pasakoja S. Siparis, pas juos namuose rinkdavosi fantastiška chebra… ir pyzdukų tarp jų nebuvo. Kaip vieną iš jų galiu paminėti kosmonautą Aleksejų Leonovą. Pirmą žmogų išėjusį į atvirą kosmosą. Asmeniškai man patinka ir jo tapyti paveikslai. Galiu pridurti ir prozininką K. Simonovą, rašytoją V. Petkevičių, matematikus V. Statulevičių, V. Zolotariovą. Prasidėjus pertvarkai čia dažnos tapo diskusijos. ,,Kas yra komunizmas ir kodėl tai yra šūdas?‘‘ Žodį šūdas leidinyje radau ne vieną ir ne du kartus. Eilė Galinai Dauguvietytei ,,O tu žinai, kad aš su tavo tėvu mylėjausi? – su jai būdinga intonacija ir nerinkdama žodžių pareiškė ji. Įkalusi jau buvo. ,,Žinotum, kaip mes mylėjomės‘‘, tęsė toliau. Tokių dalykų apstu knygoje, kaip, beje, ir įdomių minčių. ,,Talentą arba turi, arba – ne. Abėcėlę išmokti galima, galima iškalti tekstą, bet talento neišmoksi‘‘. ,,Nekenčiu saviveiklos, man tai yra nusikaltimas. Ne tik scenoje, visose gyvenimo srityse. Ar kam ateitų į galvą operuotis pas gydytoją saviveiklininką?‘‘ Vėl žodžiai pyzdauskas, jopšikmat, blet.
Apie vėžį. ,,Supratau, kad ši liga šansų nepalieka. Jokių. Nebent laiko. Kartais – mažiau, kartais daugiau‘‘. ,,Tikiu, kad energetika, kuri sklinda iš mūsų artimiausių žmonių niekur nedingsta. Kūną galima išnešti, sudeginti, užkasti. Bet energetika lieka‘‘. Kažkada S. Siparis apsidžiaugė, jog interviu ir nuotrauką su juo buvo išspausdinta ,,Jaunimo gretose‘‘. ,,Apsilankęs kaimo tualete, pamačiau suplėšytas ,,Jaunimo gretas‘‘. Su savo atvaizdu‘‘… ,,Štai, Sipari, ir visa tavo didybė‘‘, pamaniau. ,, Štai kur tavo vieta. Valyti užpakalį‘‘. Šiaip, mūsų gyvenimo filosofijos turi daug panašumų, be to abu esame gimę tais pačiais metais‘‘. Na, o man metas baigti eilinę skiltį.
Pabaiga
Pasakojimą apie Londone išrastą skystį ,,Bybaną‘‘ praleisiu ir nedetalizuosiu, kodėl šokius S.S. pavadino vertikaliu seksu taip pat. Vienatvės poveikį, kodėl tie, kurie turi viską gyvenime geria ir pan. Užbaigsiu jo žodžiais, kuriems taip pat pritariu: ,,Yra pasaulyje jėgų, kurių mes negalime paaiškinti‘‘… ir ,,Byra nematomas smėlis – į dienas, į mūsų absurdą ir tiesą‘‘. Taip ir išbyrėjo paskutinis skilties taškas.
Masonas
Tekstą rinko A. Litinskas
1 foto: Prezidentas Franklinas Ruzveltas pasirašo lendlizą, 1941 m.