Ruduo, krenta lapai auksiniai… Deja, ne ta daina, lapai tikrai krenta, žvaigždėtas dangus pranašauja šalnas, o į pašto dėžutes byra priešrinkiminiai kandidatų bezdalų maišai, įgavę skrajučių, lankstinukų ar net laikraščių pavidalą. Nuo jų ir pradėsiu.
Pradžia
Tik nepagalvokite, jog blusinėsiu priešrinkiminius antraturius opusus. Tai gali baigtis liūdnai, nes yra tipų, kurie antireklamoje taip pat mato reklamą, ypač politinę. Kaip sakė vienas žurnalistas, jei kandidatą pavadinsi žodžiu, prasidedančiu „š“ raide, tai atsiras ir tokių, kurie patikės, jog kandidatas tikrai „š…“ Tai kur čia reklama. Ir aš abejoju, ar neigiami atsiliepimai apie tą ar kitą politiką pridėtų jiems rinkėjų balsų, bet yra kaip yra. Šįkart mano rankose 17-os pavadinimų 34 laikraščių egzemplioriai, apimantys pajūrį ir šiaurinį regioną. Jie ir leis geriau pažinti tolimesnių kaimynų, žemaičių ir aukštaičių kasdienybę. „Šilalės artojas“, kaip ir visi, aptarinėja rinkimų rezultatus. Savaitės komentarus šiam laikraščiui rašantis žurnalistas Česlovas Iškauskas pažymi politinės švytuoklės posūkį dešinėn. Taip pat šiame rajone plinta koronavirusas. Sergančių skaičius radviliškiečiams pasirodytų juokingas – net aštuoni. O šiaip viskas kaip ir pas mus. Perpildyti šiukšlių konteineriai, pjaunami pakelės medžiai ir vienas keistuolis, taranavęs lengvuoju automobiliu renovuotą daugiabutį. Kitas panašus tipas partrenkęs 13-metę iš įvykio vietos paspruko. Gal buvo girtas, o gal tik paprasčiausias bailys. Pradžiai užteks, kitoje pastraipoje Jūsų laukia tolesnė apžvalga ir kai kurie mano paaiškinimai.
Paaiškinimai
„Rk“ skaitytojams pranešu, jog mano „Pastebėjimų ir pamąstymų“ skiltis ir jos mūza vis dar atostogauja. Tik artėjantys rinkimai vėl privertė imtis plunksnos, nes noriu išsakyti savo nuomonę apie pageidaujančius seimo lovio. Tęsiame. Šilutėje gyvena trys laikraščiai – „Šilokarčema“ ir „Pamarys“, dar aptarnaujantys ir Pagėgių savivaldybę, ir „Šilutės naujienos“. Rinkimų rezultatai, koronovirusas, neatsakingų vairuotojų aukos. Yra ir „vinučių“ ir iškalbingų straipsnių pavadinimų. „Šturmai (toks kaimo pavadinimas) gedi buliaus subadyto ūkininko, veterinarai ragina stebėti jaučių agresyvumą“, „Išankstiniai rinkimai Šilutėje: rinkėjai blaivūs, bet jų antplūdžio nebuvo“. Įdomu, ar ten į rinkimus eina tik įkaušę, gal tam, jog galėtų pasiteisinti: „Buvau girtas, neatsimenu, už ką balsavau“. Kažkas ten dar pragėrė draugo mamos automobilį, kažkas galimai padegė žmonos automobilį, yra ir siautėjančių 12 kartų teistų recidyvistų. Visus juos perspjovė ūkininkė, įsigudrinusi privatizuoti kapines ir neįleidžianti į jas lankytojų. Akivaizdu, jog Šilutės valdžioje, kaip ir pas mus – impotentai. Tad pereikime į kitą pastraipą.
Perėjimas
Arčiau jūros. Šį regioną be garsios „Klaipėdos“ ir „Vakarų ekspreso“ aptarnauja „Banga“, „Pajūrio naujienos“, „Palangos tiltas“, „Švyturys“. Jau girdėtas temas praleisiu. Laikraščiuose – gyvenimiškos istorijos ir tragedijos, istorinis paveldas. Beje, „Pajūrio naujienos“ turi išskirtinį priedą „Smiltys“. Jis menai. Yra ir vinis, nebe vinutė, tai straipsnis „Už priglaustus šunis – beveik 6 tūkst. Eur sąskaita“. Autorė A. Griežienė pasakoja apie tai, kad iš nelegalių veislynų suvežtus bendrovei „Nuaras“ šunis savivaldybės pamiršta užsimokėti. Straipsnis pailiustruotas ir kraupiomis žiauraus elgesio su gyvūnais istorijomis. Skuodiškių leidinys „Mūsų žodis“ man pasirodė panašus į mūsų oficiozą. Pervertei ir viskas. Tiesa, situaciją šiek tiek gelbėja priedas „Vakarų Lietuva“, kuriuo dar naudojasi šešių savivaldybių leidiniai. Beje, šią apžvalgą rašau naudodamasis spalio 9-13 d. numeriais. Be to, netgi nesidomėjau ar, pavyzdžiu, toks miestas kaip Mažeikiai be „Santaros“ turi ir kitų leidinių. Temos klasikinės: rinkimai, „koronė“ ir išskirtinis apie atidarytą viaduką per geležinkelį. Neįgyvendintą radviliškiečių svajonę. Tiesa, jei jau turite svajonę apie kitą pastraipą, ji jau laukia Jūsų dėmesio.
Kita pastraipa
Ir kitas kraštas bei laikraštis. Tai biržiečių „Šiaurės rytai“. Išeina tris kartus per savaitę, porinėmis dienomis. Temų įvairovė: automobilių sportas, brakonieriai, naminės gamintojas, juntamas – galimas žemės drebėjimo atgarsis, reportažas iš Nemunėlio Radviliškio darželio, knygyno veikla, galima poliklinikos privatizacija ir pan. Iš įvairesnių – aviečių auginimas Dauguvietynėje ir rudeninė impresija Galinai Dauguvietytei. Literatūros kampelyje hitu (lyg eilėraštis proza) ir Aliaus Balbieriaus verlibras (laisvosios eilės) keliui. Impresija šiuo atveju laikraštinis meno kūrinys, perteikianti asmeninę nenurodyto autoriaus nuotaiką. G. Dauguvietytės padarytą įspūdį. „Gimtasis Rokiškis“ man panašus į jaunesnį „Respublikos“ brolį, panašiai, kaip Radviliškio „VB“ į Raseinių „Alio, Raseiniai“. Žinomas temas praleisim, nes Rokiškio dvasininkus sukrėtė pornografijos skandalas. Patiems Rokiškio gyventojams daug įdomesnė naujiena – Taikos g. daugiabučio siena, pasipuošusi „Obuolių derliumi“. Įspūdingas dekoras, o netoli Jūžintų kažkas raudonai nudažė medį – sausuolį ir it musmirę išmargino baltais taškais. Beje, Jūžintų gyventoja išaugino ir veik trijų kilogramų morką. Minėto laikraščio Nr. 81, 6 puslapis su straipsniu „Tėvo Stanislovo palikimo įprasminime – rokiškėnų nuopelnas“. Išleista knyga „Tėvo Stanislovo palikimas: siuvinėtų liturginių rūbų rinkinys“. Manau, visą straipsnį, gavę autorės Vilmos Bičiūnaitės ir redakcijos sutikimą, galėtų perspausdinti kuris nors iš Radviliškio savaitraščių. Aš nenorėdamas Jūsų dėmesio kamuoti ilgais tekstais, pasiūlysiu dar vieną apžvalginę pastraipą.
Dar viena
„Kupiškėnų mintyse“ primenamas rinkimų agitacijos draudimo laikotarpis. Priminsiu ir aš, kad likus 30 valandų iki rinkimų pradžios visokių formų rinkiminė agitacija yra draudžiama. Pas mus, likus porai valandų iki rinkimų pabaigos, Šiaulių TV kuo puikiausiai demonstravo laidą „Radviliškis šiandien – miręs rytoj“, kurioje nuolat šmėžavo kandidatas į seimą A. Čepononis. Kažkodėl mąstau, kad mūsų rinkiminės komisijos vadas V. Jakavičius, nors ir nešioja akinius, čia pažeidimo neįžvelgs. Šį kartą kupiškėnų laikraštis nepagailėjo vietos rimtiems kultūriniams straipsniams, bet ir surado vietos geriems anekdotams. Pasvalio „Darbo“ puslapius okupavo istorinė-meninė tematika, tačiau vietos surado turgus, dviračio ir kirvio vagis bei prekyba narkotikais. Pakruojo „Auksinė varpa“ skaitytojus lepino… Atsiprašau, pajuokavau. Mano nuomone, apie šį juodai baltą rajono laikraštį galima kalbėti tik gerai arba nieko. Mūsų oficiozas šalia šios varpos – princas. Apimtis – vienas spaudos lankas, kaina pusė euro. Kaip, pavyzdžiui, „Alio, Raseinių“ apimtis 20 spaudos lankų, kaina 90 centų. Tiek to, pereinu prie savo pagrindinės skilties dalies, kurią pavadinau „Nuomonė“.
Nuomonė
Nuomonė, kaip žinia, – ne faktas. Pasibaigus pirmajam rinkimų ratui turime dilemą. Teks rinktis tarp giljotinos ir įkalinimo iki gyvos galvos. Manau, niekas neapkaltins manęs meile į antrąjį rinkimų turą patekusiems kandidatams. Valstiečių nemėgstu dėl tokių ministrų kaip A. Veryga ar S. Skvernelis, Markizo Karabaso meilės istorijų ir panašių dalykų. Paskutinį S. Skvernelio pasisakymą vertinu kaip jo milicinės – policinės praeities recidyvą. Kaip vertina finansų ministras – nespėliosiu. Jei A. Gaidžiūną vėl išrinks į seimą, kritikos jo ir jo partijos atžvilgiu nesumažinsiu. Tiesa, yra dalykų, kuriuos reikia pripažinti. Žaliavalstiečiai per visą Lietuvos seimų istoriją šį tą dirbo ir tikrai nuveikė. Antrasis pretendentas prie seimo ėdžių per savo kadencijas elgėsi it sraigė – trejus metus miegodavo ir pabusdavo tik prieš rinkimus. Po to vėl ant šono. Valdant A. Čepononiui, rajonas prarado apie 20 tūkstančių gyventojų, o mes visi atsidūrėme ekonominėje Lietuvos šiknos skylutėje. Atėjus šiems rinkimams meras suprato, kiek storai padarė ir sprunka iš skęstančio laivo it koks italų kapitonas. Tvirtinimai, kad seime bus naudingesnis – bezdalų vėjai. Kas jam trukdė dirbti ankstesnius dešimtmečius, juk neblogas šokėjas. Artėjant finalui siūlau skaitytojams gerai pagalvoti prieš priimant sprendimą. Asmeniškai aš renkuosi įkalinimą iki gyvos galvos, nukirstos giljotina atgal nebeprisiūsi. O šiaip man reikia priklijuoti skilties pabaigą.
Pabaiga
Pasaulyje, bent jau mūsų pusrutulyje karaliauja ruduo ir tai geriau nei kokio caraičio Narcizo imperija. Žliaugiant šaltam, o kitoks ir negali būti, spalio vidurių lietui, man mintyse kažkodėl skamba M. Legrano melodija kino filmui „Šerburo lietsargiai“. Lietsargiai, o ne kokie nors kalbininkų skėčiai. Beje, ir muzika buvo parašyta 1964 m., kai buvau dar visai žalias jaunuolis. Prisipažinsiu, skilties pabaigai liko tik nuotrupos nuo pyrago. Savaitgalį rašiau apžvalgas, kedendamas 1982 m. „Komunizmo aušros“ komplektą. Tai buvo tarsi specifinis susitikimas su mirusiaisiais. Anapilin išėjusiais bendradarbiais, bendramoksliais, pažįstamais, kaimynais. Arba, kaip rašė legendinis šveicarų psichologas C. G.Jungas: „Tačiau naktį mirusieji vėl atėjo, nutaisę graudžias veido išraiškas, ir tarė: „Mes pamiršome aptarti dar vieną dalyką. Pamokyk mus apie žmogų“. Neįsivaizduoju, kaip šiandien mus, gyvuosius, mokytų garbus profesorius, psichologijos korifėjus. Kaip įvertintų tai, kad Radviliškio baseinas, pasak nuogirdų, kas ketvirtį „suvalgo“ 100 tūkstančių eurų dotaciją iš mūsų kišenių. Arba šventųjų gyvūnų namą V. Kudirkos gatvėje, kur Dievo gyvulėlių ištrypta veja neranda padoraus gyventojo su grėbliu, kuris išlygintų ištryptą želdyną. Apie šio namo gyventojų filosofiją girdėjau: „aš nesiruošiu čia gyventi“. Klausti apie dabartinį gyvenimą beprasmiška. Vatinės smegenys neduos atsakymo apie bendrabūvį. Juk ir erkės, kurios neturi akių, puola auką pagal kvapą, o ne vadovaudamosis protu. Pasak C.G.Jungo: „Į tai mirusieji nieko neatsakė, jie pakilo į viršų tarytum laužo, kūrenamo savo bandą naktį saugančio piemens, dūmai“. Laikas eina, aš nepritariu C. G. Jungui ir žinau, kad spalio 23 d. rinkimų metu gyvieji atskirs save nuo mirusiųjų. Taškas.
Vytautas Mikalauskis
