Vienądien autobusų stoties knygų namelyje pastebėjau tris sovietinio dizaino knygas. Jos buvo apdulkėję, apkibę voratinkliais, bet tai lobis. Dalis legendinio 1962 m. „Lietuvių kalbos žodyno“. „Dabartinis lietuvių kalbos žodynas“ išleistas 2012 m., t. y. po pusės amžiaus, netiktų savo pirmtakui nė į puspadžius. Nuo čia ir pradėsiu.
Pradžia
Laikas negailestingas moterims, kurios siekia išsaugoti amžiną savo jaunystę. Tai įmanoma tik nuotraukose ar vaizdajuostėse, bet laikas palankiai žiūri į tuos, kurie priima jį kaip neišvengiamybę. Kartais laikas gailestingas nepajėgiantiems suprasti elementarių jo tiesų, jis atima protą. Ir tokių laiko palaimintai paženklintų yra pakankamai daug – kas ketvirtas. Kartais juokaujama – nieko neskauda, o viską užmiršti. Tai štai prie naujųjų šiukšlių konteinerių – pogrindininkų mane užkalbino dvi damos, akivaizdžiai sutariančios su visagaliu laiku. Jos paprašė, kad parašyčiau apie bankomatinį „bardaką“. Du tokia bankomatai yra pietvakarinėje „Maximos“ fasado dalyje. Pašvietus saulei, o ir šiaip šviesesnę dieną, tampą neįmanoma įžvelgti šviesolaidinių šių aparatų duomenų. Gelbėjasi kaip kas išmano. Mačiau dvi ponias, iš kurių viena stovėdama šikšnosparnio poza bandė pagerinti draugės matomumą. Čia kažkodėl prisiminiau „Saulės kliošą“, ne muzikinę grupę, o aprangos stilių. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne tokio žodžio net nėra. Jums pasisektų, bent dalinai, atsivertus rusų kalbos žodyną, iš kurio sužinotumėte, jog tai skėtinis sijonas. Senajame,1962 m. žodyne, Jūs surastumėte išsamų šio lenkiškos kilmės žodžio paaiškinimą. Kaip tai atrodo praktiškai, man kartą pademonstravo dailiai sudėta kolegė. Tiesa, sijonas buvo kitos kilmės, bet esmę supratau, nes ji buvo maloni akiai. Nūdienos sąlygomis, toks sijonas, iškėlus jo kraštus virš galvos, itin efektyviai pagelbėtų šturmuojant minėtą bankomatą dviem gražiosios lyties atstovėms, seginčioms šio stiliaus sijonus, bet ką daryti vyrams? Asmeniškai aš galvoju, jog bankomatai – ne prekybos centrų problema, taip pat, kad bankams nusispjauti į klientus, nes pinigai byra, ar bankomatas lauke, ar prekyvietės viduje, kur be ypatingų pastangų galima būtų atlikti bankinę operaciją. Tiesa, pradėjau knygine tema. Ja ir pratęsiu.
Knyginės temos tęsinys
Vienądien (tebūnie tai klišė, štampas) išnešęs šiukšles stebėjau, kaip tvarkingas atliekų rūšiuotojas, atsikratęs mišrių buitinių atliekų, stabtelėjo prie popieriui skirto konteinerio. Į jo žiotis, kaip spėjau pamatyti, iškeliavo sovietino leidimo knygos „apie karą“, J. Marcinkevičiaus (ne poeto, o mūsų rašytojo) knygos, dar kažkokie leidiniai. Pastebėjęs mano žvilgsnį, žmogus pateikė trumpą komentarą – šlamštas. Jis buvo teisus, bet… Taip būtų galima pasakyti ir apie mano minėtus „Lietuvių kalbos žodynus“, jei nežinai, kas tavo rankose, gali skaudžiai apsigauti. Beje, šiuo atveju minėtas pilietis neapsiriko, tačiau, kad išvengtume panašių nesusipratimų, būtų galima pasinaudoti kaimynų patirtimi. Raseiniuose, Marcelijaus Martinaičio bibliotekoje, yra didelė korį primenanti lentyna. Joje skaitytojai, nepageidaujantys bet kokio dėmesio, talpina savo knygas. Vieni jas atneša, kiti pasiima ar pakeičia. Principas panašus į mūsų knygų namelių veikimo būdą. Štai ir aš šiuo metu turiu šiek tiek atliekamos okultinės, psichologinės ir pan. literatūros. Mesti ją laukan, kaip padarė minėtas pilietis, neleidžia sąžinė. Kaip pavyzdį galiu pateikti knygą „Ginklai ir karinė Europos apranga“ (nuo seniausių laikų iki Viduramžių pabaigos). Autorius – O. Evertas. Knyga rusų kalba. Neabejoju, jog ji ką nors sudomintų, bet ieškoti naujo savininko neturiu nei noro, nei galimybių. Jei panaši lentyna būtų ir mūsų bibliotekoje, aš neabejodamas patalpinčiau į ją man nebereikalingus leidinius. Po mėnesio bibliotekos darbuotojos nieko nesudominusiems leidiniams galėtų pasirašyti makulatūros nuosprendį. Būtų ekologiška ir teisinga. Minėti „Lietuvių kalbos žodynai“, nors jų tik trys iš aštuonių (jei neapsirinku), tol, kol sugebėsiu rašyti, pasitarnaus man kaip itin vertinga pagalbinė priemonė. Konteinerinė tema dar neišseko, bet persikėlė šalia jų. Perkeliu ir kitą pastraipą.
Perkėlimas
Netoli nuo minėtų konteinerių yra ir V. Kudirkos 2 A namas. 45 butai – apie tiek, nors tikėtina daugiau, gyventojų. Šalia ir skalbinių džiovinimo stovai, prie stovų ilgus metus neužpilama smegduobė. Tai štai, tvarkydami aplinką kelininkai atvežė juodžemio. Na, gal ir ne visai juodžemis, ir išpylė jį kokie 5-6 metrai nuo smegduobės. Žemės stovėjo bent porą savaičių ir niekas iš 2A gyventojų nepasivargino pasinaudodamas proga užpilti duobę prie skalbinių stovų. Kodėl – nespėliokime, mano nuomone, tik paprastas tingumas, tikintis, jog šį darbą atliks kiti, o užpilti griovą buvo verta dėl saugumo ir estetikos. Galvoju, jei tokia situacija būtų prie V. Kudirkos 4 A, 6 A, 4, 6, 8 – gyventojai nebūtų snaudę, nes tai buvę kooperatiniai namai, o smegduobinis – valdiškas, tad ir gyventojų veiklos būdai ir mąstymas kitokie. Tai mintys, užrašytos prieš eilinį pasivažinėjimą mieste ir jo apylinkėse.
Pasivažinėjimai
Merdėjančią sodų bendriją „Paplentė“ praleisiu. Nykus vaizdas, bet su užuomina pamąstymams. Šios bendrijos teritoriją neseniai perkirto Žalgirio g. tęsinys. Kažkas šalia šios gatvės atkarpos parduos sklypus, pasipelnys, bet kas sutrukdė nutiesti tokį pat kelią vietoj taip vadinamų Paplentės pirma, Paplentės antra – gatvių. Būtų sujungtos Gedimino ir Vingėliškių g. Ideali vieta gyvenamųjų namų statybai. O tokių vietų mieste apstu. Kad ir tarp Povyliaus ir Gedimino g. Tereikia tik padorios gatvės. Tiktų toks kelias ir per buvusius sodus, tarp Gedimino ir Marijošiaus (jei neapsirinku) gatvių. Puiki vieta būtų ir tarp Karklų g., ir Karčemų pervažos, net už geležinkelio yra milžiniški, nenaudojami plotai su itin prastu susisiekimu. Įsijaučiau. Šį kartą vėl užsukau į buvusį Antaniškių mišką – parką. Sutvarkytas, o buvę sovietmečio statiniai ir toliau sparčiai nyksta. Miręs reikalas. Vėliau pasiekiau Karčemų pervažą ir nuo Skirjočiu, bevardžiu šunkeliu pasukau į „Pušelės“ sodų bendrijos pusę. Kelias palijus įveikiamas tik traktoriumi ir galingais visureigiais. Kaip ir kelyje nuo Durpyno link Daujočių gatvės čia madinga dvikelystė – nepainioti su daugpatyste. Antrasis kelias eina ūkininko ar bendrovės lauku, šalia šunkelio. Visai šalia „Pušelės“ kažkas ant kelio išvertė statybinių atliekų priekabą. Kažkodėl galvoju, jog tas kažkas – statybininkas iš sodų bendrijos „Pušelė“. Sutikite, kokie nors šiauliečiai ar kauniečiai čia savo atliekų nevežtų. Prie „juodųjų“ „Pušelės“ vartų kažkoks baisus, niekur nematytas kelio ženklas. Gal vietos menininko – satanisto kūrinys. Keliukams bendrijos teritorijoje t. p. nepakenktų remontas, o idealiu atveju – asfaltas. Kodėl taip galvoju? Pakelės vaismedžiai, ir ne tik jie, nuo dulkių atrodo it nubarstyti prastos kokybės miltais. Tokį pat vaizdą mačiau ir Skirjočių g. Tiesa, ten išsipudravę kakarykai ir pakelės medžiai. Dar kartą įsiamžinau pastatą – vaiduoklį ant Basanavičiaus ir Daukanto g. kampo. Važiuodamas Daukanto gatve link pėsčiųjų – dviračių tilto per geležinkelį vėl sugrįžau prie pradinės minties. Vieni žmonės savo kiemus susitvarkę, kitiems reikėtų pasitempti. Spėju, jog vieni patys užlygina duobes, kiti laukia, kol kas nors tai padarys už juos. Beje, keliai ir kelionės turi keistumų ir nemalonumų.
Keisti nemalonumai
Dviejose vietose, netoli Karčemų, aptikau du neatsargius eismo dalyvius. Jie buvo žuvę. Tai katinas ir jaunas lapinas. Lyties nenustatinėjau, tiesiog nurodžiau vyrišką lytį, nes patinai ne tokie atsargūs kaip patelės. Norinčių ir mėgstančių pasivaikščioti istorijos takais, takeliais ir keliais, laukia nemalonios akimirkos. Tiesa, ne tokios pražūtingos, kaip neatsargiems eismo dalyviams, bet gyvenime būna visko. Neseniai į mane kreipėsi radviliškietis Antanas Adomavičius ir pasiūlė parašyti laišką merui. Argumentuotai dalykišką. Esą, vieną ir paskutinį kartą reikia informuoti visuomenę apie tai, jog pagrindinis Radviliškio kautynių epizodas įvyko prie mūrinio malūno šiaurės rytiniame mieste pakraštyje (Susivienijimo mikrorajonas). Meras galėtų sudaryti komisiją, jos išvadas paviešintų. Man nedidelė problema suprasti malūno būvimo vieta, sudėlioti visus taškus ant „i“, pasakyti visiems, kad malūnas Basanavičiaus g. gale (Vaidulių k.) buvo tik stebėjimo punktas, bet… Tiesa niekam nereikalinga, nes gali paaiškėti, jog dėl Lietuvos kariuomenės vadų kliurkų buvo itin ženkliai padidinti bermontininkų nuostoliai ir sumažinti Lietuvos kariuomenės. Spėju, jog žuvo 4-6 bermontininkai, koks 30 mūsiškių. Kaip toliau pasakoti pasakas apie neprarastą lietuvių didvyriškumą ir sėkmę? Tas pats ir su tiesa apie Žalgirio g. „uodegą“ ir sklypų aplink „ataugą“ priklausomybę tam ar kitam asmeniui. Beje, tas ar kitas tiks kitos pastraipos pavadinimui.
Tas ar kitas
Gal tiksliau, ta ar kita kryptis kelionei. Šįkart į Prieblandos zoną pro Pragaro vartus. Kas tai, ir kur tai yra, seni „Rk“ ir mano skilties skaitytojai puikiai žino. Pragaro vartus šalia vandentiekio bokšto ir žvakių fabrikėlio (fabrikėlyje asenizatoriai – lietuviškai šūdvežiai supila išsiurbtų išviečių turinį) suradau nesunkiai. Jie vis dar ten pat, milžiniškos, gelžbetoninės kolonos, kurių paskirtis neaiški. Planuojamo beisbolo aikštyno neįžvelgiau – apaugo krūmais, kakarykais ir žole, o svarbiausia, valdžios požiūriu į sportą. Sosnovskio barščiai netoli „Radviliškio šilumos“ jau brandino sėklas. Lyg ir nieko naujo, bet karių kapinėse laukė siurprizas. Kažkokie, net nežinau kaip apibūdinti tuos asmenis, Antrojo Pasaulinio karo aukų kapų tvorą apraizgė spiraline spygliuota viela, kad saugotų jų sandėlius. Suprantu, rusų karys ir po mirties baisus, dar prisikels naktyje ir puls graužti padorių radviliškiečių. Įdomu, kaip įvertins šį begėdišką cinizmą rusų ambasadoje? Niekas manęs nepavadins sovietų gerbėju, bet visi mirusieji nusipelno pagarbos, nes juos teisia aukštesnis nei žmogiškasis teismas. Prieblandos zonos krepšinio aikštė vis dar egzistuoja šalia miško ūkio. Naktimis čia varžybas rengia vaiduokliai. Manau, nei seniūnaitis, nei seniūnas net nežino, kur ji yra, apie merą net nekalbu – jis, ko gero, nežino, jog tokių apleistų sporto aikštynų apstu. Bėgiai vedantys (vedę) miškų ūkio link apaugo nebe žole, o krūmais ir medžiais. Viena jų atšaka baigiasi užbarikaduotais vartais į neaiškią firmą, kitą – į šios firmos patvorį. Jas saugo apžėlusios skaldos kalnai. Kelionių ratai siaurėja, artėja į centrą. Teigiamų pokyčių mažai, bet jų esama, atrodo, jog kariškiai bando sutvarkyti teritoriją. Neigiamų daugiau, vien spygliuota viela ant karių kapų tvoros šio to „verta“, bet metas pabaigai.
Pabaiga
Vienądien šnektelėjau su R. Petriku. Jis liūdnai pajuokavo, jog dirbdamas „Komunizmo aušroje“ nežinojo, jog yra kolaborantas ir net tokio žodžio nevartodavęs. Tuo pačiu jis supeikė savaitraštį Radviliškio miestui ir rajonui – „Visuomenės balsą“. Esą, koks čia laikraštis, jei geriausia atveju yra tik viena mero nuotrauka. Pažadėjau perduoti Astai Volkovaitei, minėto savaitraščio redaktorei, o šiaip gyvenimas tęsiasi ir taškas.
Vytautas MIKALAUSKIS
