Sekmadienį prisiminiau, jog pirmadienį prasideda atostogos. Pamąsčiau apie darbų planą ir susidūriau su asilo, kuris buvo vardu Buridanas, dilema. Taip, taip – to paties, kuris nugaišo taip ir nenusprendęs, iš kurios šieno kupetos lapnos džiovintą žolę. Kalbama, jog net Hamletui buvo lengviau. Irgi mat klausimas – būti ar nebūti. Gal nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Pradžioje norėjau išbandyti jėgas pamfleto žanre, o gal net ir pasakojimo su humoro elementais. Po to svarsčiau, gal geriau būtų sugrįžti prie tradicinių kelionių aplink Radviliškį aprašo. Padvejojęs nusprendžiau, tebūnie kelionė. Manau, tam įtakos turėjo liūdnaveidė mergaitė, atsirėmusi į paprastą, ne elektrinį paspirtuką. Įsivaizdavau, jog jai norėtųsi prašvilpti su vėjeliu, nenaudojant savo fizinės jėgos. Tikėtina, jog tėvai ne skurdžiai, o tiesiog įsivaizduoja, kad mankštintis sveika. Iš kitos pusės tikėtina ir turtinė gyvenimo nelygybė. Geras, kokybiškas paspirtukas gali kainuoti tiek, kiek nudėvėtas automobilis, važiuojantis benzino ir Dievo palaimos dėka, kartais paraginamas rusiškais linksmažodžiais ir remontuojamas laužtuvu ir kūju. Tad kelionėn.
Kelionės
Jau daugelį metų jos tradicinės, aštuoniukių pavidalo, kurių sankirtos taškas – centras. Šįkart viskas kitaip, bet esmės tai nepakeitė. Sekmadienio rytas. Vieta už kadaise pradinės, vėliau antros vidurinės, dar vėliau rusakalbių ir jaunimo mokyklos Dariaus ir Girėno g. Šiandien čia kažkoks žvakių fabrikėlis ir jo padaliniai. Susmegusi krepšinio aikštelė, privalomas atliekų kalnas už pastatų šiandien pasipuošė kažkuo panašiu į šuns būdą, paženklinta Nr.11. Pripažinsiu, tvarkingiau nei pernai. Iškart pasuku į Prūdelio gatvę. Žodžio „prūdas“ lietuvių kalbos žodyne neieškokite. Jis rusiškas kilmės, bet užsilikęs tautosakoje „Vidur prūdo, bliūdas pludur“ (bliūdas t. p. rusiškas, reiškia dubenį ir pan.). Tai štai Tvenkinio (Kūdros) g. puošia dievų ir žmonių pamirštas dviejų galų gyvenamasis namas. Jei tikėtume nuogirdomis, savininkai niekaip nesutaria dėl jo pardavimo sklypui. Kitoje pusėje – dar sovietmečiu statytas medinukas, atsirėmęs į buvusios pieninės (centrinės sviesto gamyklos) tvorą, vaizdo negadina. Kelionę Noreikos g. iki Biliūno g. praleisiu. Čia meras galėtų papildyti savo apsišikėlių kolekciją, bet apie tai rašiau. Tiesa, šiukšlių kalnas vieno „barako“ sandėliuko vietoje, kaip ir „stebuklų“ kuopas rūsyje, – paaugęs. Aikštę, kur prieš pakrovimą suveždavau rajono laukų akmenis, pagerino kažkokių statybinių – žemės darbų atliekų kaugės. Klaipėdos g. remonto darai teoriškai eina į pabaigą. Išasfaltuota Pašvaistės, Lukšio g. dalis, Varpo palikta likimo valiai. Gal todėl, jog ten tik keturi namai. Kertu krūmais apaugusią buvusią Radviliškio ŽŪMG krovos aikštę. Jei čia būta sąvartynų, juos užgožė medžiai, krūmai, žolės. Beje, net „kvėglynės“ ir „grūdininkų“ patvoriai panašus. Stabteliu prie geležinkelio pervažos. Vieną žemės kampą šalia jos metų metais rėmina apleista elektros spinta.
Savižudžių kapinių prieigose – kakarykais, menkaverčiais medžiais, pašiūrės kežena vainikuojama dauba. Įdomu, kas savininkas, kur žiūri seniūnaitis? Karinio dalinio pašonėje it koks semaforas vaiposi belaidis stulpas. Vienu žodžiu, kas yra semaforas nepaaiškinsi, o ir lietuviško atitikmens nėra. Tebūnie tai signalinis įrenginys, mūsų atveju perduodantis „hitler kaput“, o aš perkelsiu Jus į kitą pastraipą.
Perdavimas
Į tolesnį tekstą, bet ne į kitas rankas. „Grūdininkai“ darbuojasi nuo ankstaus sekmadienio ryto, vyksta judėjimas ir pas medienos apdirbėjus (įdomu, ar iškirtus Lietuvos miškus medieną atsigabens iš Rusijos, ar užsidarys?). Karinio dalinio teritorijoje t. p. kažkoks sujudimas (gal pusryčių?).Vėl kakarykų plotai, senųjų žydų kapinėse parduodamas namas, kuriame žydai savo velionius ruošdavo palaidojimui. Atrodo pagerinta asfalto danga, pilna dviračių tako šiukšlinė, beje, nė vieno dviratininko taip ir nesutikau. Trumpam stebėjau prie Durpyno (Poligono) miško kampo, paženklinto dideliu šiukšlių maišu. Pagalvojau, kad galėčiau paieškoti tarpukario Lietuvoje sušaudyto kario, nužudžiusio dėl pinigų savo kolegą, kapo, bet pamąstęs apie erkes idėjos atsisakiau. Įsiamžinau TSO betono cecho liekanas, kažkodėl greitai pralėkiau pro „Fasmos“ cechus (gal todėl, kad ten buvo kapinaitės) ir atsidūriau Kutiškiuose. Čia atsirado daug naujų, šiuolaikiškų pastatų, net buvęs „piratnamis“ užsivožė naujo stogo kepurę. Įspūdingai atrodė ir pasišiaušusi skelbimų lenta, bet mano kelionės tikslas kitas. Ten, kur už pervažos gyvena pastatai-vaiduokliai. Vienas iš jų pasidabino lentele „Privati valda“ ir šiandien jau nebepanašus į šiukšlyną po stogu. Tiesa, visai šalia – amžina garažo statyba ir kažkokio bestogio pastato liekanos bei neaiškios paskirtis grebėstai su malkų rietuvėmis apačioje. Yra vilties, kad iki antro Kristaus atėjimo viskas pasikeis į gerąją pusę. Be to, malonu, kad čia saugomas istorinis-kultūrinis paveldas. Akmuo, ant kurio iškalta „Radviliškio bandymų stoties eksperimentinis ūkis“ (tiesa, apatinių raidžių nesimato). Viršuje iškalti metai „1936“. Bandymų stotis, išgyvenusi sovietmetį, mirė vėl Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Darėsi vis karščiau. Durpyną pasiekiau kepinamas saulės ir buvau sutiktas niekam nebereikalingomis vandentiekio griuvenomis. Klaikiais gyventojų rūsiais ir … dėmesio. Sulinkių durpyninkai sutvarkė savo kulkosvaidžiais sušaudytą tvorą. Ergo (vadinasi) gali, kai nori. Tačiau nė trupučio nepasikeitė bevardė gatvė, einanti nuo Geležinkelio g. iki Daujočių g. Vietomis ji dviguba. Pakelės apžėlę krūmais ir žolėmis, važiavimas panašus į savižudžio slalomą (net su dviračiu). Idealus variantas, mano nuomone, kelio atkarpą iki kryžkelės į Kutiškius (kryžkelė prie labiausiai išsikišusio į vakarus geležinkelio akligatvio), pavadinti rajono mero A. Čepononio vardu. Nuo akligatvio iki Daujočio g. – Nežinomo seimo nario vardu, galima ir A. Gaidžiūno. Šuntakiu (gal jam suteikti miesto seniūno vardą?) išvažiavau į Daukanto g. pabaigą. Kelionės pabaigai įsiamžinau graudų miesto centro vaizdą. Jaramino g. pradžios pamatų ir laiptų liekanas, kurias greitai užmaskuos krūmai ir žolės, bei „dovanotą degėsį“. Viena kelionė baigėsi, tegyvuoja kelionės.
Kelionių tęsinys
Įpusėjęs skiltį supratau – kitų temų neliesiu, tebūnie kelionės, o kad mažai medžiagos, jokia problema. Pasmalsavęs autobusų stoties knygų namelyje, nukreipiau ienas link „Šviesos“ garažų, bet pakeliui stebėjau įdomų vaizdą. Ten, kur į Radviliškio „profkę“ eina šiluminė trasa, žolė siektų suaugusio žmogaus juosmenį, pasislėpti kokiai avytei t.p. nebūtų vargo. Pati „profkės“ autodromo prieiga taip pat skendėjo kakarykuose, o autodromo pakraščius dabino kažkoks statybinis šlamštas. Ir tai socdemo, rajono tarybos nario J. Pravilonio panosėje. Nors ko norėti, pateiksiu rašytojo A. Rusteikos pastebėjimą apie socdemus: „Socdemai visada meluoja susirūpinę, dalykiškai ir yra labai ramūs. Ir rytoj, ir poryt dalykiškai, ramiai teigs tai, ką vakar dalykiškai ir ramiai neigė. Jie niekada nesinervina, yra ramūs ir dalykiški. Pasitars, padūsaus ir pritars viskam, kam reikia. O kai pasirodys, kad tai nusikaltimas, dar kartą ramiai, dalykiškai pasitars ir tam taip pat ramiai pritars“. Įdomu, ar vietos socdemų vadas pritartų p. A. Rusteikos mintims. Garažai, kurie „šviesūs“, sutiko mane postmodernistiniu paminklu kažkokiam montavimui. Norint suprasti kūrinio autorių, tektų išgerti litrą degtinės ir pabandyti šnektelėti su pačiu kūriniu. Šiaip, iš pirmo žvilgsnio, garažuose nepasikeitė niekas. Kai kurių automobilių stovėjimo ir nakvynės vietos baigia užaugti žole. Tvarkingi vairuotojai krauna senas padangas ant garažų stogų, kad gaisrininkams būtų lengviau gesinti. Kai kurie anksčiau aptrupėję garažai paremontuoti, kažkas prie durų džiovino svogūnus. Atsirado ir šiek tiek naujų tvorų. Pas ratų balansuotojus – padoresnių lauko baldų. Vienu momentu pagalvojau, jog visai be reikalo užsukau į šį savitą pasaulį, bet staiga… Išvydau kosminio mąsto šiukšlių krūvą, net dviratis pabandė atsistoti piestu. Aš, sprendžiant iš ant garažų stogų sumestų senų padangų ir automobilių, galėjau numatyti, jog čia, mero žodžiais tariant, yra apsišikėlių, vairuojančių automobilius. Jų teoriškai turėtų būti vienetai, na dešimtys. Bet tokiai šiukšlių krūvai, kuri vargu ar tilptų net į grūdus vežantį sunkvežimį, reiktų kelių kuopų ar net būrių apsišikėlių už vairo. Norintiems pamatyti košmarą po atviru dangumi nurodau adresą – Gedimino g. 50 E, rytinis kampas, garažų bendrija „Šviesa“, vairuotojų nevalų rojus. Dabar eilė kitam rojui. Apie ką, netrukus perskaitysite.
Perskaitymai
Vėl kelelis tolimas, o išties tik iki posūkio į Vingėliškio kapinės. Siaubingi kakarykynai, nepjautos pakelės su nudrėbtais šiukšlių maišais, laukuose akmenų, šakų ir kitokio šlamšto mišinio kalnai. Vėl pasikartosiu, tai po socdemo J. Pravilonio darbovietės langais. Na, negaudo pelių šis niekam tikęs deputatas. Net neįsivaizduoju, kaip jis rūpinasi rajono reikalais, jei net netvarkos šalia nemato ir nesiima jokių priemonių. O dabar apie rojų. Jis paprastas ir žemiškas. Tai Žalgirio g. tęsinys, einantis per laukus. Milžiniška naujos gatvės su visomis komunikacijomis atkarpa nutiesta per miesto laukus. Teliko tik asfaltu užkloti. Ir tai tokiu metu, kai mieste dar apstu neasfaltuotų gatvių!?Yra net įvažiavimai į būsimus sklypus. Akivaizdu, jog tai taps piniginiu rojumi sklypo savininkams (ui). Nori – nenori prisimeni suokalbių teorijas ir užduoti klausimus: kaip, už kiek, kam ir pan. Beje, tereikia sužinoti, kam priklauso ši žemė, kokia partinė priklausomybė ir daug klausimų nukris it dėlės, paragavusios druskos. Galvoju, kad bevardį (?) šunkelį nuo Gedimino g. iki kapinių galima pavadinti J. Pravilonio g. Už ką? Už tai, kad būdamas deputatu nieko gero nedirbo nei miesto, nei rajono labui. Na, o kapinės ir sekmadienį kapinės. Priešpaskutinis sekmadieninio pasivažinėjimo taškas. Viskas lyg ir gerai, ne „Šviesos“garažai. Beje, prancūziškas žodis neturi lietuviško atitikmens, o jo paaiškinimui reikia bent 12 lietuviškų žodžių. Tai štai, kai kurie lyg ir tvarkingi Dievo avinėliai, prižiūrintys kapus, elgiasi kaip paprastos kiaulės. Šiukšles su maišeliais nuo artimųjų kapų sumesta į šiukšlinę prie autobusų stotelės, nors šalia – bent aštuoni tam skirti šiukšlių konteineriai. Tiesą pasakius, nesvarbu, nes metas pabaigai.
Pabaiga
Jai – trečioji sekmadienio kelionė – naktinė. Šilta naktis, švytinčios katinų akys, išretinti paplentės šviestuvai. Apskritai padoriau apšviestos tik pagrindinės miesto gatvės ir Ąžuolų g. atkarpa, kurioje gyvena miesto seniūnas. Idealios vietos ką nors apiplėšti ar nužudyti prie Susivienijimo „Norfos“ ir geležinkelio stoties kiemas. Visokiomis Trakų, Biručių gatvelėmis net nerizikavau važiuoti, nors dviratis buvo apkarstytas keturiais žibintais. Idealiausiai apšviesta miesto vieta – net ne centras, o automobilių stovėjimo aikštelė prie Povyliaus g. 4. Per namo ilgį kokie šeši, jei ne daugiau, žibintai. Apšvietimu neturėtu skųstis ir Eibariškių gyventojai, ko nepasakytum apie kai kurias vietas šalia geležinkelio. Manau, apie keliones šiam kartui užteks, kiti maršrutai – kitam kartui. Beje, visu sekmadienio pasivažinėjimo metu niekur nemačiau nė vieno policijos ekipažo, ir padariau išvadą. Policijai, kaip ir visiems žmonėms, sekmadienis – išeiginė. Taškas.
Vytautas MIKALAUSKIS
