Kažkaip nepastebimai ir tyliai į Radviliškį atslinko paskutinė liepos savaitė, tačiau peno skilties pradžiai suradau.
Pradžia
Pirma, nors savaitgalinis koncertas buvo nekoks, o vietos melomanų nuomone G. Karaliūnaitė „nepataikė net į fonogramą“, mokamų koncertų nauda akivaizdi. Aš suprantu, kad vakarinių pasivaikščiojimų mėgėjams ir šunims, vedžiojantiems šeimininkus, juostuotos užtvaros sudarė problemų.
Buvo ir šuolininkų, kurie peršokę simbolinę užtvarą bandė prasibrauti arčiau scenos. Tačiau apsaugos dėka „džiovinančių klynus“ piliečių nepastebėjau. Ryte nustebino ir itin menkas šiukšlių kiekis. Chamų paliktas atliekas suskaičiuoti būtų užtekę pirštų. Net mobilieji tualetai neskleidė smarvės, būdingos po alaus mėgėjų apsilankymų. Antra, sekmadienį Liepynėje nesutikau nė vieno grybautojo, o štai vėliau miesto centre pardavinėjantis baravykus ir raudonikius barzdotas prekeivis tvirtino, jog grybai iš Liepynės. Sutikęs pažįstamą gražiu Nidos vardu paklausiau, kaip sekėsi grybauti, nes viena moteriškė, šeštadienį nešusi grybus į turgelį, gyrėsi, jog grybų prisirinko Aukštelkų miške, o pirtinis Antanas – Šaukoto.
Nida atsakė, jog Aukštelkų miškų žinovai, užkietėję grybautojai, visai nesidžiaugia gausiu grybų derliumi. Priešingai, pravaikščioję valandas, laimikį panaudoja tik sriubai. Kad grybų esama, neabejoju, bet taip pat akivaizdu, jog grybingos vietos slepiamos. Iš kitos pusės, tikram grybų sezonui, jei nebus sausros, dar ankstoka. Ir trečią, po miestą sklando gandai apie greitą „Visuomenės balso“ pasirodymą laikraštiniu pavidalu. Aš už sveiką konkurenciją. Jei daugelyje rajonų yra tik vienas laikraštis, pas mus bus trys. Tad nors vienoje srityje tapsime lyderiais, kaip, beje, ir mįslių dalyje.
Mįslių dalis
Šiandien jos dvi. Konservatoriai nuėmė savo reklamą nuo miestą simbolizuojančios freskos su garvežiu. Tikėti tuo, kad tapo kultūringesni – naivu. Galėtų sutvarkyti savo teršalų pėdsakus, apskritai šis pastatas miesto centre galėtų renovuotis – užsidėti padorią čerpinę kepurę, o ne sovietinę šiferinę ir papuošti miestą. Deja, deja. Kita mįslė – greitukė jau eilę metu neturi nuolatinio vadovo, o tik laikinas pareigas, gydytojų padėjėjus ir vairuotojus. Vadeliotojai, kaip supratau, nepatiko, nors antikos laikais tai buvo viešpatavimo, aistrų ir instinktų bei išminties simbolis, glaudžiai susijęs su vežimo simbolika, kur ypatingą reikšme turėjo Sol Inviktus (saulės vežimas), baltiškoje versijoje – perkūno ratai. Ir trečioji mįslė – apie ką ji, suprasite patys. C. G. Jungas teigė, jog mes savo mintimis galime veikti materialų pasaulį. Panašiai kalbėjo ir vienas estas, kurio parodos buvo eksponuojamos viešojoje bibliotekoje. Tapybos darbuose „baltas ant balto“ jis tvirtino, kad kartais valios pastangomis jam pavyksta paveikti dažus taip, kad jie nutekėtų norima linkme. Vienas matematikas, panorėjęs įvilkti mistikos ir magijos pasaulį į formules, tvirtino, kad jei žmogus ko nors labai nori ir jam tai realiai reikia, jis gauna norimą daiktą. Kaip pavyzdį jis pateikia knygą, kurią norėjo nusipirkti, bet niekaip nepavykdavo. Kartą išėjęs iš metro stoties Kijeve, jis pas gatvės prekeivį pamatė norimą leidinį, o anksčiau nusipirkti knygos nepavyko, nes ji nebuvo išleista. Tai štai, kartą pagalvojau, kad būtų visai įdomu pavartyti kitų Lietuvos rajonų laikraščius ir palyginti mero nuotraukų skaičių mūsų oficioze su kitų savivaldybių merų nuotraukų skaičiumi vietos spaudos puslapiuose. Ir ką manote? Beje, savo bendramokslių trukdyti dėl to nesinorėjo, bet…
Bet…
Pasvalio rajono laikraštis „Darbas“ (apie ji jau rašiau) Nr. 80, 81, 82. Mero nuotraukų – nulis. „Kupiškėnų mintys“. Komanda – aštuoni asmenys. Išeina antradieniais (8 puslapiai, kaina 45 centai), ir šeštadieniais (16 puslapių, kaina 70 centų). Mano rankose Nr. 57, 58. Mero atvaizdų – nulis. Arba, kaip rašo tarmiškame skyrelyje: „ Musios visos paskavojį, nors nuogu bumbu vaikščiok – neišdirbs“.
„Gimtasis Rokiškis“ – pagrindinė komanda (be platintojų) aštuoni žmonės. Išeina antradieniais (12 puslapių, kaina 69 centai), šeštadieniais (16 puslapių, kaina 69 centai). Varčiau, skaitinėjau Nr. 57, 58-mero puslapiuose nerasta. Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“ (jau esu pristatęs) Nr.81, 82, 83. Mero nuotraukų nėra. Pakruojo rajono laikraštis „Auksinė varpa“ (pristatęs) Nr. 56 (mero nėra). Šilalės rajono laikraštis „Šilalės artojas“. Komanda 9 žmonės. Išeina antradieniais ir penktadieniais. Antradienio laikraščio apimtis 12 puslapių, kaina 60 centų. Savaitės komentaro autorius Č. Iškauskas. Nr.56 – mero nuotraukos nėra. Išvados nebus. Iš visų išvardintų laikraščių man didžiausią įspūdį padarė „Kupiškėnų mintyse“ rastas atsitiktinumas. Prie ELTOS informacijos „S. Skvernelis išeina atostogų“ pridėta ir besišypsančio premjero nuotrauka. Iškart po S. Skvernelio nuotrauka reklama: „Utenos mėsa brangiai perka galvijus“. Ir visa tai paskutiniajame puslapyje. Tiek to. Vienoje sporto laidoje pastebėjau užrašą „Curva super drag“. Neversiu, bet panaudosiu pastraipos antraštei.
Curva super
Vieną dieną prie „Senukų“ pastebėjau merą ir jo artimiausią šutvę. Jei kas nežino, tai šutvė – būrys, kompanija; šutvininkas – būrio, kompanijos, šutvės dalyvis. Visa šventa kompanija pardavinėjo merą, tik neieškokite ryšio tarp pastraipos pavadinimo, kalbu (rašau) apie rinkiminę kampanija (nepainiokite kompanijos su kampanija – kampanija yra sutelkta tam tikro laikotarpio veikla). Tai buvo ne pirma šios dienos politinė akcija. Tądien man į rankas pateko „Krikščionių sąjungos informacinis leidinys“, papuoštas obalsiu „Neleiskime iškirsti miškų ir šeimų“. Pasisavinau citatą: „Ten, kur lengva ranka kertamas medis, kitu ėjimu labai lengvai bus žudomas žmogus“. Šių žodžių autorius Šventasis popiežius Jonas Paulius II. Dabar prisiminkime Lietuvos, rajono miškus ir mūsų miesto medžius, šimtus medžių, kurie buvo iškirsti krikščioniškas vertybes deklaruoti mėgstančiam merui. A. Čepononiui. Sakykite, popiežius klydo. Apsirinkate, jis visiškai teisus. Šiandien visoje Šiaulių apskrityje mes pirmaujame smurtautojų tarpe. Gal ir žmogžudžių. Medžius galima atsodinti, dar geriau būtų išmesti lauk to nesuvokiantį merą ir jo šutvininkus. Beje, šį leidinį pasidėsiu prie kaupiamos rinkiminės medžiagos. Be to, jame du pažįstami veidai – Gedimino Beržinio – Beržanskio ir Aloyzo Juodžio. Pristatoma solidi kompanija rinkimams, deja… šiai brolijai seimo kėdės nešviečia. Ne Apšvietos amžius. Ir ne visada žmogus daro tai, ką nori, tad gal apie norus.
Norai
Smagią reklaminę kompaniją, dalyvaujančią kampanijoje, mačiau trečiadienį. Ji pasitarnavo trigeriu, šiuo atveju, spragtuku. Žinote išsireiškimą – spragt ir važiuoja, spragt ir iššauna. Tai štai, šis spragtukas – nuleistukas ir pagimdė prieš tai buvusią skilties dalį. Ką padarysi, gyvenimas reikalauja savo aukų. Kadaise mėgau miniatiūras ir miniatiūros turi keturis paaiškinimus, bet šiuo atveju itin mažos apimties, maksimaliai glaustas literatūros kūrinys. Dar paprasčiau, kai panaudodamas kuo mažiau raidžių ir žodžių, pradedi vieną temą su nelaukta pabaiga. Idealus variantas – šeši sakiniai, nors niekas nedraudžia ir didesnės pliurpalynės. Tai štai, eidamas namo galvojau rašyti apie Psichikos sveikatos centro ypatumus, bet pamačiau merą ir… O dabar apie jau minėtus ypatumus. Dažnas eina į Psichikos sveikatos centrą net nepasidomėjęs gydytojų darbo laiku, dažnas ateina be asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, be apsauginės kaukės (ir dar drasko akis, o kam man ta kaukė?). Kiti atvyksta visiškai nesilaikydami grafiko. Dar kiti įsivaizduoja, kad psichiatras, kuris iš esmės yra vienas rajone, turi kuo skubiau atvykti į namus ar išrašyti vaistus, nematęs ligonių. Kiti įsivaizduoja, jog yra ypatingi, mirtinai sergantys ligoniai, kuriems jokia registracija nereikalinga. Šovė į galvą – atvykau ir reikalauju. Ir tai dažnai nesudėtingų psichikos problemų turintys asmenys. Dabar išduosiu paslaptį – nuo psichikos ligų dar niekas nemirė. Nuo vaistų priklauso tik 10 proc. gydymo, visa kita – nuo psichikos ligonio (taip tvirtina Lietuvos nusipelnęs psichiatras A. Alekseičikas). Mano patarimas visiems psichikos paslaugų vartotojams. Ir tiems, kurie gydosi, ir tiems, kurie mėgsta psichologų konsultacijas, ir tiems, kuriems tereikia pažymos (darbui, globai, ginklui, vairuoti ir pan.). Psichikos sveikatos centras yra gydymo (medicinos) įstaiga. Visos taisyklės – kaip ir kitose gydymo įstaigose, ir nesvarbu, kad visose Psichikos sveikatos priežiūros įstaigose specialistus vadina „psichais“, o psichiatrus – „durnių daktarais“, tai tik gydymo įstaiga, o ne pereinamasis kiemas, kuriame galite diktuoti savo asmenines taisykles. Beje, apie taisykles ir įvairovę – kitoje pastraipoje.
Įvairovė
Kartą šalmuoti Psichikos sveikatos centro klientai, laukiantys pas gydytoją dėl pažymos, susidomėję stebėjo besiožiuojanti senolį, kuris elgėsi lyg isteriškas vaikas žaislų parduotuvėje. Kai šį klientą šiek tiek „pastruktūravau“, jis ėmė elgtis padoriau. Motociklininkai, kažkaip užkalbinę mane, išreiškė drakonišką mintį, jog kulka kainuotų pigiau nei tokio ( epitetą praleisiu) asmens priežiūra. Mandagiai atsakiau, kad Lietuvoje vadovaujamės krikščioniškomis nuostatomis. Olandijoje beprasmė egzistencija, be vilties pagerėjimui, dėl brangių tokių ligonių priežiūros kaštų, dažniai artimųjų sprendimu baigiasi eutanazija (neskausmingu neišgydomo ligonio numarinimu, dažniausiai skausmo malšinimais vaistais). Kaip specialistas, remdamasis etiniais profesijos principais, aš turiu sutikti su krikščioniškąja versija. Kaip paprastas pilietis, galiu pamąstyti apie tai, kad Lietuvos ekonominė – demografinė situacija privers ir mūsų šalies valdžią įteisinti legalų neišgydomo ligonio numarinimą. Ne man spręsti, kiek teisus gyvybingas jaunimas, kiek mes, klientų artimieji. Tokių ligonių priežiūra, slauga – alinantis, sunkus darbas, po kurio dažnas globėjas pats tampa neįgaliu. Ir tai tema, apie kurią galvoja dažnas, o pasisako retas asmuo. Beje, senolis netrukus po motociklininkų išėjimo, sulaukęs globėjos dėmesio, vėl ėmė ožiuotis. Kada nors parašysiu apie Vokietijos vaikų darželius senoliams (nors ką tai turi bendro su Radviliškiu?) ir psichologinius egzistencinės baigties elementus. Nors ko laukti. Finale, kai mirtis uždeda kaukę (yra toks reiškinys), žmogus traukiasi į embriono pozą, jam reikalinga šiluma, sauskelnės, maistas ir dėmesys. Šiandien dažnas pinigingas pilietis nebesivargina nusenusiu tėvų priežiūra ir talpina juos į senelių namus, slaugos skyrius ar specializuotus psichiatrijos skyrius. Jei tikėtume Europos statistika, tai dešimt procentų senolių socialinės globos įstaigose palieka šį pasaulį pirmomis savaitėmis po patekimo į įstaigą, apie trisdešimt procentų – pirmais mėnesiais, apie penkiasdešimt procentų – per pusmetį. Ir tai sąlyginai sveiki žmonės. Yra tiesos tame, kad 80-mečiai turi tiek pajėgumo, kaip 3-5 metų vaikai. Optimistiškai nuteikęs kai kuriuos skaitytojus, skelbiu pabaigą.
Pabaiga
Kartais mintys prabėga it kumeliai, lieka tik neužrašytas jų aidas. Aidas slopsta, pranyksta, o mintys atgula į atminties dumblą. Ten jos sluoksniuojasi, presuojasi, maišosi ir vėl ieško kelio iš pasąmonės į sąmonę, kad kada nors taptų skilties dalimi. Deja, ne viskas taip paprasta, nes yra minčių, kuriomis gali pasidalinti tik padoriai patikimų draugų tarpe. Kas savaitinė skiltis nepalieka daug laiko įvairiems pamąstymams apie buities tuštybę ir beprasmiškumą. Rašant šias eilutes buvo paskutinė liepos diena, penktadienis, ir, kas įdomiausia, jau žinojau, nuo ko pradėsiu eilinę skiltį. Už tai esu dėkingas oficiozui ir mero pomėgiui pozuoti prieš fotoaparatus ar vaizdo kameras. Taškas.
Vytautas MIKALAUSKIS
