Pastebėjimai ir pamąstymai

Pastebėjimai ir pamąstymai

Tekant saulei savo nesibaigiančią medžioklę ir lauko pratybas pradeda čiurliai. Vėliau juos pakeičia šikšnosparniai, kuriuos vėl pakeis čiurlių pamaina. Gyvenimas tęsiasi, tik ar pagalvojate, jog ir žmonės užsiima egzistencijai reikalingų resursų, kartais ir ne visai būtinų, paieška. Nuo to ir pradėsiu.

Pradžia

Sekmadienis, liepos 19 d. Rytas su pačiais ankstyviausiai čiurliais, dviratis ir kelias. Kelias nuo Daujočių g. link Liutkiškių, tapęs ir dalimi Basanavičiaus g. apvažiavimo. Ūkininkų ar bendrovės sunkioji technika pavertė vieškelį senovine skalbimo lenta. Iš Bandymų stoties ežerėlio pajuodusiomis fizionomijos miestelio link, palydimi gervių burnojimo, numina žuvies mėgėjai. Iki pat Liepynės miško nė gyvos dvasios: vieškelis, dulkės, išguldytų javų laukai. Miškas sutinka vėjovartų ir vėjolaužų ženklais, neišbrendama proskynos klampyne, dalimi išdžiuvusiu ir jau nupjautų eglių. Tokių džiūvėsių daugėja kasmet, bet kasmet tokiu laiku grybauti nevažiuodavau – sugundė kaimynai ir kiti miesto gyventojai, kibirais nešantys miško gėrybes. Miške sausa, būtų galima vaikščioti su šlepetėmis, bet Liepynė ir šlepetės nesuderinami, be to, nereikėtų pamiršti, jog tai erkingiausias miškas ne tik rajone, bet ir vienas erkingiausių Lietuvoje. Po nusierkinimo procedūros apnuoginęs peilį pradedu tyliosios medžioklės sezoną. Grybų yra ir būta, bet sausi, karšti orai vabzdiniai grybienos mėgėjai negailestingi. Po medžioklinės mankštos „Tupt-stot“ vėl įveikiu proskynos klampynę. Palaukėse jau padaugėjo automobilių, darosi karšta, per vieškelį tingiai nuropoja rupūžė, o aš sutinku dar retesni žvėrį – mandagų vairuotoją. Šis pamatęs mane sumažina automobilio greitį, dulkės nusėda, galima įžvelgti vieškelį. Prasilenkdami linktelime vienas kitam – aš nuo dviračio balnelio, jis iš mašinos salono. Pasiekęs užžėlusį siaurąjį geležinkelį išsineriu iš švarko. Dar pusvalandis ir prasideda eilinė poilsio diena ir skiltis. Jai atskiros mintys ir nuogirdos.

Atskyrumai

Pradžiai  balandžiai. Mieste apstu bukapročių, maitinančių šiuos sparnuočius. Centre, po mero langais, ištisos šių dergėjų kolonijos. Seniūnija turbūt net neįsivaizduoja, kad šiuos plunksnuočius galima lesinti pašarais, po kurių jie praranda vislumą. Ir tai humaniška. Dar humaniškiau būtų išmokyti balandžius dergti ant maitintojų, jų langų, balkonų. Tai štai, V. Kudirkos g.4  namo gyventojai skundžiasi kvanktelėjusiais karvelių maitintojais. Esą, karveliai (balandžių sinonimas) dergia ant namo sienų ir langų. Pasižiūrėjau. Kažkokie auksarankiai skalbinių džiovyklas (šie išskirtiniai namai turi ir tokias šalia laiptinių, efektyvios net žiemą) uždengė tinklu. Ir tai gerai, bet aš nepajėgiau suprasti, kodėl dalis tinklo iš išorės (taip ir turi būti), o dalis – iš vidaus. Jei tinklas iš išorės, paukščiai ant džiovyklų žaliuzių nenutūps. Jei iš vidaus – kuo puikiausiai ant jų tupės ir dergs ant praeivių ir langų. Apie ką ir kuo mąstė namo pirmininkas, nespėliokime. Panašų maitintoją turi ir Kudirkos 6 A namo gyventojai, bet jis Dievo žmogus, nepakaltinimas. O kiek dar aplink atvirų balkonų ventiliacijos stogelių – veisyklų, niekas nepasakys. Yra  išeitis – gyventojai dėl šių šėrikų veiksmų turi teise, gali ir privalo kreiptis į seniūniją. Panašią veiklą draudžia įstatymai. Kartais baudos kai kuriems asmenims sugrąžina protą. Iš kitos pusės pagalvokite, karveliai tinka maistui, netgi priskiriami prie delikatesų. Kaip pakruojiečiai savo šventėms medžioja varnas – nežinau. Jums pateiksiu paprastą balandžių gaudymo būdą. Išmirkote grūdus degtinėje. Grūdų takelį nuvedate po vonia, kurios vieną kraštą paremiate atrama. Prie atramos tvirtinate virvelę. Pagrindinė spirituotų grūdų masė taip pat turi būti po vonia. Kai balandžiai apkaušta ir susiburia po vonia, timptelėkite už virvelės. Juos uždengs vonia. Tuomet imate po vieną, nusukate sprandą (kaip nedetalizuosiu, bet nedrįskite siūlyti balandžių maitintojams) įmetate į karštą vandenį – po to lengviau nupešite plunksnas, atsiverčiate kulinarijos knygą ir … pereiname prie kitos skilties dalies.

Kita dalis

Gerbiami skaitytojai, tikiuosi, jog iš mano ironijos supratote, kad nei meras, nei seniūnas nė velnio nedarys, kad išspręstų tokią paprastą problemą. Seniūnas todėl, kad nesugebės, o meras dėl to, kad bus nepatogu pozuoti su keptu karveliu. Dabar, kaip žadėjau, apie nuogirdas, kurios, tikėtina, iki pasirodys skiltis bus paviešintos kitur. Viena istorija byloja (tai nuogirda, „pletkas“, antis, paskala ir pan.), kad į Radviliškio ligoninės priėmimo skyrių atvyko pilietis, jaučiantis sunkius skausmus. Jam buvo išrašytos receptas ir… Asmuo prie „Maximos“ pasijuto prasčiau ir sugrįžo atgal. Po skandalo nelaimėlį išgabeno į Šiaulius. Paaiškėjo, jog jam trūko skrandis. Nesigilinsiu, be to, esu ne žurnalistas, o jeigu tikėtume legendomis, atsakymai iš ligoninės vėluoja ir būna gan abstraktūs. Tai štai, mane pasiekė gandai, jog Radviliškio ligoninėje įsisiautėjo susas (niežai). Pasak mitų, pirmoji auka – ligonis, paguldytas į nepervilktos patalynės lovą. Po to, esą, užsikrėtė ligoninės direktoriaus pavaduotojas, skyriaus vedėjas ir vyr. sesuo, eilė kito med. personalo ir ligonių. Kalbama, kad vienoje TV laidoje ligoninės direktorius tvirtino, jog niežais užsikrėtė tik du medikai ir du ligoniai. Ir man įtartina, na kaip gi dirbant „koronės“ apsupties sąlygomis: kaukės, pirštinės, dezinfekcija – galima pasikrėsti susu. Nesuvokiama. Iš kitos pusės, aš nepasitikiu direktoriaus matematiniais gebėjimais. Viename straipsnyje skaičiau jo pasisakymą apie stebuklingai didelius, bet nekonkrečius Radviliškio ligoninės slaugytojų atlyginimus. Kol dar direktorius neuždraudė, pasakojama, kad apie suso proveržį visiems kalbėti neleidžiama, pabendravau su kai kuriomis ligoninės slaugytojomis. Vaizdas visai ne toks, kurį straipsnyje pateikia direktorius. Slaugytojos į rankas gauna 500-650 eurų. Daugiau uždirba tos, kurios aria be išeiginių, turi naktinių budėjimų. Ligoninės direktorius puikiai žino, kad aš esu atviras sąžiningam dialogui, o ne abstrakcijomis. Man nesunku parašyti skiltyje apie realius slaugytojų uždarbius, nuolatines negražias priėmimo ir stebėjimo skyriaus istorijas, įvairių nesupratimų priežastis. Išklausyti realų paaiškinimą, kas atsitiko, kad ligoninę, LIGONINĘ! apniko susas. Beje, dar viena nuogirda byloja ir apie plėšrius ligoninės tarakonus, tad pasiklausyčiau ir parašyčiau apie juos (tarakonus). Mano telefoną direktorius turi, be to, dirbu kaimynystėje. Kalbėkimės. Tiesa, jei meras tam duos leidimą. Manote, negali uždrausti? Aš toks kategoriškas nebūčiau, merą domina tik jo nuotraukos oficioze ir gražiai piešiamas įvaizdis.

Įvaizdžio vardu

Tai dėl skambesio, na, panašiai kaip įstatymo vardu ar Lietuvos Respublikos vardu. Tiesa, tema ta pati – medicininė. Mane sužavėjo „Alio, Raseiniuose“ išspausdintas „atsakymas į prašymą paneigti informaciją“. Raseinių „greitukės“ vadas kreipėsi į minėtą savaitraštį, neva, juos įžeidžia straipsnio formuluotė „Greitoji pirmąkart nevežė – vėliau nuvežtas į ligoninę vyras neišgyveno“, o faktas, neatitinkantis tikrovės, ir sukelia neaiškumus pacientams dėl greitosios med. pagalbos stoties darbo“. Visos istorijos neperpasakosiu, tačiau dalį atsakymo pakartosiu. Esmė – antraštė nusako ne Raseinių, o Kauno miesto GMP veiksmus, dėl kurių šiuo metu yra atliekamas auditas. „Informacijos, kad Raseinių GMP galėjo pasielgti netinkamai, savaitraštis „Alio, Raseiniai“ neturi“. Spėju, kad Raseinių GMP vadas arba neskaitė minėto straipsnio, ar jo  nesuprato ir ėmėsi reikalauti paneigimų. Visa ši istorija tik tam, kad iliustruočiau, kaip kai kas reaguoja į šventos karvės statuso praradimą. Nesupratusiems paaiškinu – šventos karvės yra neliečiamos. Tokių neliečiamųjų medicinoje, prokuratūroje, teismuose ir pan. Lietuvoje iš esmės nebeliko. Kritikos sulaukia net prezidentas, o ką jau kalbėti apie smulkesnio rango valdžiažmogius. Beje, laikas parodė, kad Leninas, tvirtinęs, jog valstybę gali valdyti bet kuri virėja, buvo teisus. Dabar A. Verygą pakeitė pats nepopuliariausias Lietuvoje susisiekimo ministras. Vėliau jį pakeis kiti partijos ir politikos veikėjai. Tai galioja tik viršūnėlėms. Neįsivaizduoju, kaip šūdvežys pakeistų kaminkrėtį. Šiems specialistams reikalingos spec. žinios ir įgūdžiai, ministrams to nereikia. Nors, kai pagalvoji, ir aš norėčiau 5 savaičių atostogų tuo metu, kai „užlūžo“ elektroninė receptų išrašymo sistema, o atsarginio efektyvaus varianto nėra. Tikėkimės, kad daug ligonių, laiku negavę reikiamų vaistų, nenumirs. Tarp kitko, viena ponia kreipėsi į mane dėl prastos vyro priežiūros ligoninėje, daviau žurnalisto M.A. telefoną, manau, jog ponios istorija įgaus kūną.

Kūno įgavimas

Vienądien eidamas iš darbo namo, kieme, po liepomis, pastebėjau baravykų giminės grybą. Apskritai šiais metais jie gausūs kaip pievagrybiai prie šaligatvių. Įvairi, o kartais smegenų šlapimu atsiduodanti informacija pasiekia redakciją kasdien. Vienam nepatinka kaimyno Kapų g. iškasta duobė, kitam – kamino dūmai. Na, narkomanų, priklausomų nuo raminamųjų, ir kitų keistuolių pas mus gausu. Kažkokia Landsbergienė apkaltino ar net palygino žaliavalstiečius su palestiniečių judėjimu. Kažkas Linkaičiuose surado šaudmenų aruodą.  A. Veryga įformino oficialų kyšį – po 200 eurų medikų atostogoms. Taip ir nesupratau – ar tik gydytojams, ar ir visiems kitiems medicinos sektoriaus darbuotojams. Lietuvos teismai padėjo tašką  po to, kai prišnekėjęs kažko neaiškaus galimai žiniasklaidos adresu, toks S. Skvernelis „pridėjo į kelnes“ ir  posėdžio įrašai dingo. Manau, pats metas kreiptis į rajono ir miesto laikraščio skaitytojus su pasiūlymu, kad iš politinės arenos dingtų toks A. Gaidžiūnas. Galima būti atleisti, jei įtikinamai paaiškintų, kodėl buvo ištrintas „valstietiškos“ vyriausybės posėdžio įrašas. Iš kitos pusės, kam mums reikalingi pašlemėkai, patys pažeidžiantys Lietuvos įstatymus? O šiaip man būtų įdomu sužinoti, ką Jūs darote su įvairiais šungrybiais, tokiais kurie auga po liepomis kieme, o šiaip tai eilė spaudos apžvalgai.

Apžvalga

Pradėsiu nuo oficiozo, kišeninio mero laikraščio, remiamo mūsų pinigais. Du mokyklinio rašinėlio tipo straipsniai atostogų tematika ir dvi mero nuotraukos. Gal meras ir tapo nuosaikesnis, bet aš tuo abejoju. „Alio, Raseiniai“ – viena mero nuotrauka. Pasvalio „Darbas“ – 8 puslapiai, kaina 46 centai, išeina tris kartus per savaitę, 7 darbuotojai – mero nuotraukų nėra. Biržų „Šiaurės rytai“ – 12 puslapių, kaina 60 centų, išeina tris kartus per savaitę, 10 darbuotojų ir viena mero nuotrauka. Pakruojo „Auksinė varpa“ – kaina 50 centų , keturi puslapiai, išeina du kartus per savaitę. Mero nuotraukų – nulis. Kodėl rašau, kad oficiozas – kišeninis mero laikraštis? Priežastis paprasta – oficiozo numeriuose turėtų būti pusmerio ir kitų deputatų bent puslapis. Tokio nėra, deputatai – miręs reikalas. Nebent meras nebūtų egoistas ir leistų pasipuikuoti deputatams  nuotraukomis ir pasakymais tautai. Tiek to, tęskime apžvalgą „Lietuvos sveikatoje“ (anksčiau naudotų laikraščių charakteristikų  nepateikiu) – viena Radviliškio mero nuotrauka ir pasisakymas, kad valdžia neleidžia vėl atidaryti Vaikų ligų skyriaus. Jei būtų neuždaręs, veiktų. Minėtame savaitraštyje anonsuojama J. L. Hall knyga „Narcizas tavo gyvenime“ su patarimais, kaip pasveikti asmenims, susidūrusiems su narcisistiniu smurtu. „Etaplius“ penki autoriniai straipsniai ir keturių kvadratinių centimetrų mero nuotraukėlė prie straipsnio apie politikų turtus. Ir, žinoma, R. Jakučio „Vaivorykščių mėnuo“. Jums dvi mintys apie vyrus ir moteris. „Vyrai nenori, kad juos kritikuotų, kad iš jų juoktųsi, kad jais skųstųsi. Jie nori, kad juos priimtu tokius, kokie jie yra. Ir kai juos priima, jie pasirengę keistis“. Na, o „moterys sako niekad neatsisakančios vyro dovanų, nes meilė praeina, o lombardai dirba amžinai“. Beje, amžina ir skilties pabaiga.

Pabaiga

Liepos 25 d. šeštadienis. Parke ruošiasi koncertui, aptvėrę voljerą oriai vaikšto apsauginiai. Na, o koncertų klausaus nemokamai ir žodžius guldau turėdamas laisvo laiko. Šį kartą apie radviliškiečių sugyvulėjimo mastą. Iš įpratimo, o gal tingumo kai kurie sukiaulėję miestiečiai verčia šiukšles buvusių konteinerių vietose, nors šalia – požeminiai šiukšlių bunkeriai. Tas pats vaizdas ir prie miesto pirties – čia žvėrėja aplinkinių namų gyventojai, gal ir buvę „Žaros“ viešbučio griuvėsiai tokiam veiksmui nuteikia. Tiesa, tai tik įžanga baigiamajai istorijai, papasakotai pirtinio Česlovo. Ji apie petankės (toks žaidimas) aikštelę, esančią V. Jakavičiaus kontoros pašonėje. Esą, vienas verslininkas, nepanoręs įsiamžinti memorialine lentele, kaip meras padovanojo porą kokybiškų suoliukų. Iš Jakavičiaus firmos nesulaukę pagalbos, petankės entuziastai patys įbetonavo naujuosius suolus, nes senieji, primenantys iškrypusį balną, yra neaukšti ir nė velniui netikę. Apsilankiau, nes nemėgstu pirkti katės maiše. Nauji prašmatnūs suoleliai tikrai yra, o prie kontoros sienos stovi vaikiško aukščio sulinkę suoleliai. Visa ši istorija tik tam, kad užduočiau retorinį klausimą. Sakykite, kam reikalinga V. Jakavičiaus firma ir joje dirbantys valdžiažmogiai, kurie nieko nedaro dėl miesto (rajono) sporto gerbėjų? Toks paskutinis šeštadienio taškas.

Vytautas MIKALAUSKIS

Exit mobile version