Pilnatis. Liepos 7 d. antradienis. Naktiniai Bučinių ir Mindaugo karūnavimo šventės vampyrai paliko miesto parką ir savo šiukšles. Anksti ryte prišnerkštą teritoriją sutvarkė pašalpiniai. Gal nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Charakteringa laikmečio detalė. Daugiausiai šiukšlių mačiau tose vietose, kur kultūringai ilsėjosi jaunos šeimos, įsikinkiusios vežimėlius. Kai pagalvoji, kam eiti į parką, slėptis pakrūmėse?Tam, kad padūmytum ir pavartotum alkoholio su panašiais į save? Na, tai jau jų asmenimis reikalas. Manau, kad taip auginama nauja galvijų, atsiprašant, karta, kuri dergs ir reikalaus dar daugiau, nes laikys save išrinktaisiais. Apie tai, kad derėtų surinkti savo šiukšles ir dovanoti jas šiukšlinėm, minėti piliečiai dėl mąstyklės skurdo negalvoja. Geriausiu atveju mano, kad kuopti jų paliktas atliekas – kitų pareiga, o jie turi teises, pavyzdžiui, kiauliškai elgtis viešoje vietoje. Net neabejoju, kad toks požiūris bus perduotas ir jų atžaloms,o po to – iš kartos į kartą. Mąstymą ir elgesį pakeisti sudėtinga. Tądien iš Vaižganto g.58c paskambinęs ponas paprašė pagalbos. Išklausęs gerokai nustebau. Esa jų daugiabutyje savivaldžiauja namo pirmininkas. Jis likvidavo kilimų purtymo stovus, šunų pasivaikščiojimų turinio šiukšlines ir net suoliukus prie laiptinių. Be to, kai kurių namo gyventojų užuolaidos primena grindų skudurus. Na, ir prašė paviešinimo. Viešinu ir stebiuosi sovietinio mąstymo recidyvais. Redakcija suoliukų neremontuos, dingusios šunų dėžės neieškos. Jei namas turi pirmininką,turėtų būti ir valdyba, kodėl nesikreipia į jos narius? Galu gale, kas draudžia, užuot skambinus dėl paviešinimo, pereiti per laiptines, surinkti parašus, reikalauti gyventojų susirinkimo, jame išsakyti pageidavimus ir jei pirmininkas operatyviai jų nespręs, vyti velniop tokį nevykusį pirmininką. Apie užuolaidas – gal dabar tokia mada, vietoj užuolaidų naudoti įvairias pašluostes neuždrausi. Beje, tikėtina, kad panašius langų uždangalus vartoja ir parko šiukšlintojai – pagal tikslinę paskirtį, t. p. rankoms nusišluostyti ar snargliui nusivalyti. Pradžiai užteks, dabar pakalbėkime apie vieną karvių ypatybę.
Karvių ypatybė
Ji skelbia, kad karvės gali užlipti laiptais aukštyn, bet negali nulipti žemyn. Nebent tai karvė akrobatė, kaskadininkė ar politikė. Tai štai, redakcijoje išgirdę apie neplautas užuolaidas ilgai kvatojosi ir negalėjo patikėti, jog yra tokių, kurie norėtų, kad redakcija skalbtų užuolaidas. Bet tokių tikrai yra. Užtektų vienąkart atlikti minėtą operaciją, kaipmat atsirastų norinčių apatinių skalbimo, langų valymo ar pan. Apetitas atsiranda valgant,valgant ir prapuola. Beje, atsiranda ir tokių, kurie gyvena ne tik sovietiniu mąstymu, bet ir pasaulio supratimu, nes neįsivaizduoja, jog žmogus turi ne tik pareigas, bet ir teises į privatų gyvenimą. Vienas pilietis, užkalbinęs gatvėje, pareikalavo, jog parašyčiau apie vieną netvarkingą neįgalųjį ir imčiausi žygių jo buities sutvarkymui. Atrodo, dar nekuoktelėjęs, padorus žmogus, kuriam nė motais, kad neįgalusis kategoriškai atsisako bet kokios pagalbos ir gyvena taip, kaip jam patogiau, nepažeisdamas kaimynų teisių į jiems tinkantį gyvenimo būdą. Naują juoko bangą sukėlė kito asmens pageidavimas, kad savo skiltyje, po nuotrauka, nurodyčiau telefoną ir elektroninio pašto adresą. Aš dar neišprotėjau, nors per dvidešimt metų dribu Psichikos sveikatos centre. Šioje pastraipoje pateikiau dvi nesąmoningas kreipimosi priežastis, o jų skaičius begalinis. Dabar įsivaizduokite, kad pilietis turi mano telefoną ir vidury nakties prisimena, kad pas kaimyną sode nepjauta žolė, o kokia nors neatsakinga erkė gali įlįsti į jo šuns kailį, arba pakalbėti apie tai, kad matė rūkančius paauglius, neišvežtas šiukšles, nuorūką laiptinėje. Paskambinti, vietoj to, kad pats ką nors darytum, paprasčiau, be to, lieki anonimu, o tai suteikia nesveiko saugumo jausmą – kai kam net malonumą. Jūs tikite, kad mūsų žmonės kultūringi, protingi ir taip nesielgs. Yra ir tokių, bet aš tvirtai žinau, kad karvės gali užlipti laiptais aukštyn, bet negali nulipti. O karvių akrobačių, kaskadininkių ar politikių nebūna. Kai pagalvoji, kvailos kreipimosi priežastys geriau nei melagingos. Iš nereikšmingų, kvailų, galima pasijuokti, melagingos priverčia piktintis, nes sugaišti laiką, o paaiškėja, kad kažkas taip „pajuokavo“. Galėčiau pateikti paprastą pastabą – žiniasklaida, be abejo, – visuomenė interesų sargai, bet ne Jūsų asmeniniai tarnai. Na, o dabar truputį pakeiskime temą. Ji apie tarnystę velniui.
Tarnystė velniui
Kol Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai džiaugiasi papilnėjusiomis piniginėmis (ministras Aurelijus Veryga sakė, kad priedus jo pavaldiniai užsitarnavo per pandemiją dirbdami iki išnaktų), medikai skundžiasi, jog dėl rekomendacijos dirbti ciklais jų pajamos sumažėjo net per pusę. „Nesuprantu, dėl ko jie tas pajamas galėjo prarasti“, nusistebėjo sveikatos apsaugos ministras. Tai ne anekdotas, o citata iš pirmojo „Lietuvos sveikatos“ puslapio. Žinoma, vėliau „valstiečių“ statytinis suko uodegą, tvirtindamas, kad rekomendacija jau seniai numirė. Tad pateiksiu kelias A. Verygos darbo apraiškas. Tarkim, prieš du metus užmaskuotais grasinimais gydytojams imtasi „užsukinėti varžtus“ „proškininkams“ (asmenims, vartojantiems ir/ar priklausantiems nuo benziodiazepinų – raminamųjų). Tik po dvejų metų paruoštos rekomendacijos – taisyklės, kaip atsakingiau skirti šiuos narkotinius preparatus, sukeliančius priklausomybę, psichikos, fizinius sveikatos sutrikimus ar net mirtį. Tad gal pirma turėjo būti parengtos taisyklės – rekomendacijos, o po to imtasi drastiškų veiksmų „proškininkų tramdymui“. Šiaip čia įžvelgiu ir gydytojų kaltę, metų metais skyrusius kvaišalus pacientams ir „pasodinusius“ juos ant raminamųjų. Pacientų kaltė mažesnė. Tikėtina, jog nuo šių vaistinių preparatų jiems sutriko mąstymas ir jie nepajėgūs suprasti, jog šie preparatai nieko negydo, tik slopina centrinę nervų sistemą. Be to, pagrindiniai vartotojai – senoliai – negali suvokti, jog bėgant amžiui miego poreikis mažėja, o tūlam aštuoniasdešimtmečiui užtenka ir keturių valandų miego, tad „proškų“ pagalba visai nebūtina ilginti miego laiko. Štai ir dabar sveikatos apsaugos ministerija reikalavo ir terorizavo gydymo įstaigas, kad teiktų paslaugas pilna apimtimi, bet kaip teikti, jei aukštesnio lygio medicinos įstaigų specialistams įbruktas cikliškumas ir neleista normaliai dirbti antraeilėse pareigose. Norėčiau, kad šią pastraipą perskaitytų A. Gaidžiūnas, esu optimistas, tikiuosi, supras, o gal ir susimąstys apie galimai sunkią ministro vaikystę. Na, o aš daug nemąstydamas teikiu Jūsų teismui tradicinę apžvalgą. Šįkart tik iš dviejų laikraščių.
Apžvalga
Pradėsiu nuo oficiozo ir, patikėkite, nevarginsiu. Ką nors įdomiai skaitomo – nulis, bet yra trys Moters Saulės nuotraukos. O ką? Graži moteris ir įdomiai apsirengusi. Jeigu Jums to neužtenka, yra net šešios mero nuotraukos. Nesuprantu, kam taip storai sviestu tepti lašinius. Pamąstykite laisvalaikiu, įžvalgomis pasidalinkite. „Etaplius“ pasipuošęs penkiais solidžiais autoriniais straipsniais ir R. Jakučio „Septynių miegančių brolių diena skelbia artėjantį vidurvasarį“. Įdomu, kad ir minėto autoriaus skiltis kartais su defektais, kaip, beje, ir mano, tad čia visai nieko keisto, svarbiausia – teksto esmė. Iš minėto savaitraščio pasiskolinsiu tik porą skaičių ir vieną citatą. Jie turi ryšį su Radviliškiu. Tai štai, nuo š. m. vasario 16 d. iki kovo 15 d. Šiaulių apskrities policijoje pradėti 56 tyrimai dėl smurto artimoje aplinkoje. 20 iš jų – Radviliškyje, tad aplenkę Šiaulių miestą ir rajoną tą mėnesį tapome lyderiais. „Lūzeriai“ Raseiniai – 4 tyrimai. Lyderystė nesibaigė ir balandžio mėn. – 17 tyrimų, neatsilikome ir gegužės mėn. (konkretus skaičius nepateiktas). Malonu, kad yra bent vieną sritis, kurioje pirmaujame, bent jau Šiaulių apskrityje. Dabar išvados: būti sadistais – rekordininkais menka garbė. Egzistuoja nepaneigiamas ryšys tarp gyvenimo gerovės ir smurto. Primenu, pagal gyventojų pajamas esame Lietuvos „šiknos skylutėje“. Netikite manimi – paklauskite mero. Spėju, jis gražiai paneigs apverktiną savivaldybės ekonominę padėtį, sakys ne pačioje skylutėje, o šalia jos, be to, tikėtina, neįžvelgs ir ryšio tarp skurdo ir smurto bei ta proga patalpins dar vieną savo nuotrauką į oficiozą. Tą ir daugiau nieko, jis sugeba. Užbaigti šią skilties dalį norėčiau psichologo A. Norkaus kvietimu: „Sureaguokime kiekvieną kartą, kai girdime verkiant vaikus, šaukiant moterį. Neužsidarykime langus, kad negirdėtume, bet kvieskime pagalbą“. Manote, paprasta?
Paprastumas
Jam – priešpaskutinė skilties pastraipa. Vienas gerbiamas skaitytojas, gal kamuojamas jaunystės prisiminimų ar dėl kitų priežasčių, nuolat domisi Antaniškių mišku – parku. Po informacijos, kad estrada ir „grybas“ kaip bonusas (atlyginimas, primokėjimas, premija, nuolaida) parduodami „po pigiąja“, apsilankiau kadaise populiariame parke. Sutiko mūrinio lauko tualeto liekanos, ant kurių stogo augo berželiai ir kita žaluma. Estrada jau virto jaunuolynų aprėmintu tvoros ir kažkokių pastatų liekanomis. Žinoma, „sutvojus“ milijonus galima kažką nuveikti, įrengti kempingą ar pan. Tiesa, neįsivaizduoju, koks keistuolis norės tokio užkampio. „Medžiotojų svetainės“- liaudyje „Zuikynės“ – vietoje taip pat jaunas miškas. Tiesa, šios teritorijos savininkas elgiasi nemandagiai, tinkamai nepalaidojęs griuvenų likučių ir nepasodinęs šioje vietoje ąžuolyno. Aktyvaus poilsio aikštynas – kakarykynas ir šunų vedžiojimo teritorija. Tuoj už jo sklypų, tinkamų statybai, pardavimo reklama. Taip, oras čia geresnis, bet triukšmas nuo geležinkelio ir plento toks, kaip ir mieste, ir komunikacijos tolokai. Apskritai parkas miręs, bet turi galimybę tapti mišku, kuriame miesto apsišikėliai galės versti šiukšles, tad mano užuojauta skaitytojui. Iš kitos pusės, seksodromo ir įtartinų susitikimų aikštę taip pat bus galima užsodinti medžiais, ji nebereikalinga, kaip ir mano kelionės į šį visų užmirštą užkampį. Fotografuoti išmestas automobilių padangas? Jų ir miesto centre apstu, o štai ko trūksta, tai pabaigos.
Pabaiga
Jai – visokios informacijos likučiai. Liepos 12 d. apsivaigęs Tėvynės gynėjas sulamdė Latvijos piliečio automobilį ir dviratį. Kai pagalvoji, kas čia tokio. Tiesa, jei koks apsirūkęs kariūnas plaktuku sumanys remontuoti patrankų sviedinius Linkaičių arsenale, galime tikėtis nemokamo fejerverko. Skeveldros – ne kolorado vabalai, surinksime ir kaip suvenyrus galėsime dovanoti draugams, pažįstamiems, turistams, gal ir vyr. kariuomenės vadui G. Nausėdai. Šiek tiek vyrišką temą pratęsiu ir prijungsiu prie jos registraciją. Liepos pradžioje darbo reikalais skambinau į visas rajono ambulatorijas. Misija visiškai įmanoma ir paprasta. Teko girdėti, jog sunkiau paskambinti į Radviliškio konsultacinę ir poliklinikas. Registratorės kaltinamos visomis mirtinomis ir nebūtomis nuodėmėmis. Mano svajonė – pasodinti tokius kaltintojus bent pusdieniui į registratūrą. Garantuoju, sveikas protas ir mandagumas sugrįš į vietą. Beje, labiausiai „mirštantys“ šioje situacijoje – vyrai, kuriuos viena ponia, laukusi prie įėjimo į polikliniką, pavadino isteriškais liurbiais. Na, liurbiai ir Radviliškyje tik liurbiai. Manote, susimąstys apie tai perskaitę? Garantuoju, nė velnio. Tam, kad mąstytum, reikia turėti su kuo mąstyti. Temos laukia tęsinys. Radviliškyje yra vienas iš esmės moteriškas kolektyvas. Vyrai ten tik dėl kvapo, kaip sako liaudis. Turiu mintyje „Maximą“. Visos pardavėjos pataria, padeda, pabendrauja ir net, ko gero, pažįsta visus nuolatinius klientus. Vieną dieną, kol dairiausi laisvos kasos, o buvo ankstus rytas, pardavėja, dėliojusi prekes, atėjo į kasą, aptarnavo ir vėl grįžo tęsti pradėto darbo. Kartas nuo karto mokausi savitarnos kasose, bet ir ten susiduriu su geranoriškumu ir mandagumu. Man mįslė, kaip išlikti mandagiu, kultūringu visą pamainą. Tiesa, čia vyrus, skirtingai nuo poliklinikos, ženkliai lenkia priekabios, storžieviškos, akivaizdžiai mažaraštės bobos. Taip ir neįminęs mįslės buvau ištiktas paskutinio skilties taško.
Vytautas MIKALAUSKIS
