Pastebėjimai ir pamąstymai

Pastebėjimai ir pamąstymai

Vasaros saulei išrengus  moteris iki situacijos „nei nuoga, nei apsirengusi“  visuomenės dorovės saugotojas  lietus antradienį ėmėsi veiksmų. Naktį gausiai palaistęs žemę jis atvėsino orą ir privertė gausiau apsirengti ir nustoti demonstruoti apatinę musculus maximus gluteus dalį. Pasaulis jauniems patinėliams tapo liūdnesnis  ir atėjo metas skilties pradžiai.

Pradžia

Gali atrodyti, jog rašant skiltį ceitnotas, kai žaidėjui trūksta laiko ėjimams apgalvoti, neįmanomas. Taip ir yra,bet čia slypi kita problema – nelieka įdomesnės medžiagos, išskyrus rutiną. Liepos 1 d. perkant pieną iš ūkininko, šis pasiguodė, jog naktinė liūtis išguldė miežius. Panašu, jog artėja ryžių auginimo laikai, beje, tikėtina, jog jau ir dabar yra ryžių veislių, tinkamų mūsų klimatui. Čia aš tik tarp kitko – Radviliškis vėl kažkaip išnyko iš didžiosios žiniasklaidos priemonių, ypač TV. Na, o paskalose dominuoja gražioniškos kiaulių srutos, neiškuopti Šeduvos turgaus tualetai, žolėmis apžėlusios ir šiukšlėmis užverstos senosios miesto  kapinės ar kiti panašūs dalykai. Bet ir šiame įvykių štilyje, kai niekas Radviliškyje neužmušinėja kitų, nevalgo  keptų katinų, nebepjauna velykinių medžių, suradau įdomų faktelį. Pasirodo, kad  mes, radviliškiečiai, besivelkantys Lietuvos uodegoje, turime sričių, kuriose pirmaujame. Kaimiečių dėka,(kaimietis – ir geografine, ir atsakingumo stokos prasme) užėmėme šeštąją vietą Lietuvoje pagal  užsikrėtusiųjų COVID-19 skaičių. Tiesa, mero nuopelnų čia neįžvelgiu,o ir jis šios garbės nesigviešia, tad lieka lietinga liepos pradžia.

Kasdienybė

Ji diktuoja gyvenimo sąlygas, arba, kaip sakė pirtinis Česlovas, gali nesivarginti plaukiodamas ežere ir tikėtis skenduolio likimo, jei tau lemta sudegti rūkant lovoje. Štai ši nenumaldoma kasdienybė nusprendė, kad savo  skiltį pradėsiu ne nuo planuoto visų miesto kapinių aplankymo, o nuo spaudos apžvalgos. Smulkios, man  prieinamos. „Alio Raseiniai“ be eilės puikių autorinių straipsnių pateikė Astos V. reportažą apie tai, kad  minėto savaitraščio prenumeratoriai skrido oro balionu. Informuoju, kad „Alio, Raseiniai“prenumeratoriai sulaukia kasmetinės loterijos, kurioje prizai – prabangūs baldai, paslaugos (pvz., kirpyklos)  ar net oro balionas. Ar bijote aukščio?Dovanokite šį prizą… Dabar kažkas  neįtikėtino ir kraupaus. Sudominusias laikraščių vietas aš ženklinu tikrai ne kaip šuo, o markeriu,  pagamintu Italijoje. Manau, COVID-19 Jums per spaudos puslapius nepersiduos. Štai, kad  ir iš „Lietuvos sveikatos“, kur pirmajame puslapyje konservatorė I. Degutienė tvirtina: „Mačiau ne vieną žmogų, kuris įtikėjo, kad jis nepamainomas. O aš manau, nepakeičiamųjų nėra… Kaip sakau,yra laikas ateiti,yra ir išeiti“. Kodėl apie tai  rašau? Manau,vienas mūsų tarybos narys, J. Povilaitis, minėtos parlamentarės visai nesuprastų ir tikėtina nepritartų, nors jie iš esmės – bendraamžiai. Gal ir neblogai, bent jau tinkamai palaidos, kaip mirusį atliekant pareigą. Niekas, niekada, būdamas sveiko proto, neapkaltins manęs meile konservatoriams, bet kai kurioms minėtos deputatės mintims pritariu visu šimtu procentų. Kažkada perskaitęs  A. Gaidžiūno opusą, kuriame jis liaupsino  A. Verygą, panorau iškviesti jį į rašinio dvikovą. Spėju, kad jis nesugebėtų pakeverzoti net ko nors panašaus į esė „Baroko architektūros ir dailės poveikis Lietuvos kultūrai“. Tad manau, jog jo patikėtiniai ir yra jo straipsnių autoriai. Tai štai, į minėtas A. Verygos liaupses aš atsiliepiau pastaba, kad diena iš dienos TV rodoma beždžionė  taps populiari. I. Degutienė diplomatiškesnė: „Kai tris mėnesius diena dienon neišeini iš eterio, natūralu, kad tavo populiarumas auga“. Toliau šį reiškinį minėta parlamentarė lygina su A. Lukošenkos atveju. Aš ne žvėris. Mano patarimas A. Gaidžiūnui, kaip neturinčiam charizmos seimūnui, – keisk nevykusius padėjėjus, kurie nė velnio nesigaudo nūdienos realijose. Galima pasiųsti juos užsiregistruoti  kad ir konsultacinėje poliklinikoje (tiesa, V. Smalinskas padaugino telefonų ir registratorių skaičių).Tiek to, visokius lunatikus pamirškime, pradedame naują pastraipą.

Nauja pastraipa

Jai – savaitraštis „Etaplius“. Serija puikių autorinių straipsnių ir, žinoma, neprilygstamas R. Jakučio „Šokinėjimo per bangas“ eseistikos kūrinys. Pacituosiu tik dvi mintis. Aktorius, režisierius V. Masalskis pastebi, jog „Online“  padarė mus tinginiais – kada to atsikratysime, nežinau. Mes apsunkome – apsunko mūsų sielos, mūsų norai“. Kodėl tai rašau? Neseniai paminėjome Tėvo Stanislovo išėjimo metines, o aktoriaus mintis persipina su Tėvo Stanislovo pamokslu apie „Homo gravis“ („Apsunkusį žmogų“). Kadangi „Rk“ skaitytojai  solidesnio amžiaus žmonės, jiems kita R. Jakučio citata: „Kaip greitai mano gyvenime viskas tapo per vėlu“. Sunkiai įsivaizduoju, kad ją suprastų jaunuoliai, bet tiek to, metas oficiozui. Nepatikėsite, bet tik trys mero nuotraukos. Pirmajame puslapyje Jo sveikinimas Valstybės gimtadienio proga, yra net K. Račkauskio žodis (įdomu, kas parašė?), ir pačioje apačioje sveikintojas A. Gaidžiūnas. Pasvarstymas – ar neturi savigarbos, ar lėšų (abejoju, spėju, panorėjęs išleistų savo laikraštį), kitas galimas tokio nusižeminimo apraiškas galite įvardinti patys. Beje, amatų ir skonių mugės reklamoje aptikau žodžius, kad „visi išalkusieji mugėje galės paskanauti gardumynais“. Būtent paskanavusį gardumynais ir kitais skanumynais sutikau savo jaunystės bičiulį G. Skudrį, kadaise mėgusį prisistatyti pavarde ir tuo priversdamas išsproginti pašnekovo akis. Jis užsiminė, kad neprieštarautų, kad savo skilties puslapyje paminėčiau ir jį. Prašymą įvykdžiau, ir nukeliavau iki bibliotekos informacijos apie konkursą rašytojo J. Marcinkevičiaus premijai laimėti. Iš esmės esu susipažinęs su sąlygomis, šiek tiek pataisius aš galėčiau tapti laureatu, bet džiaugiuosi. Įvertinęs nugalėtoją galėsiu išreikšti nuomonę savo skiltyje. Tačiau šios skilties pastraipos pabaigai išsaugojau vienos protingos ponios pastebėjimą, kodėl valdžiažmogiai, užimantys solidžias pareigas, taip veržiasi į seimą. Apibendrinęs pavadinčiau šį reiškinį „prispaustos uodegos sindromu“.T. y., kai nieko nebesugebi, nieko naudingo savivaldai  nenuveiki, lieka seimo lovys. Ir moka gerai, ir jokios atsakomybės. Be to, niekas nepasakys, jog esi tik menkavertis pašlemėkas. Įdomu, ar tai tiktų mūsų keistuolių rinktam merui? Gal jie visai, kaip čia švelniau išsireiškus, nukvakę ir patikėjo -1000 naują mero darbo vietų? Tiek to, nes užrašius šias minti atėjo sekmadienis, liepos 5 d.

Liepos 5d.

Tai tik pastraipos pavadinimas, primenantis dienoraštį. Planuose – kapinės. Stiliukas – replika apie sąvartyną senosiose miesto kapinėse. Maršrutas šiek tiek pakeistas. Pirmas kelionės punktas – Antrojo pasaulinio karo karių kapinės. Žolynai pasiilgę dalgio, tarp plytelių – sumedėję kakarykai. Prieš pasiekiant antrąjį kelionės tašką, žydų genocido aukų kapavietę, buvau šiek tiek nustebintas kažkokio senų automobilių ir statybinio šlamšto sąvartynu tuoj už miškų urėdijos bei nesuprantamu metalinių atliekų netoli karinio dalinio tvoros. Tiesa, Sosnovskio barčių sąžalyno, kaip sklype šalia „Rametos“, nepastebėjau. Dabar apie tai, kas nustebino – karinio dalinio teritorijoje nugriauti pastatai – vaiduokliai, bet atsirado užrašai „Karinė teritorija. Įeiti draudžiama. Karinėje teritorijoje esančius objektus filmuoti ir fotografuoti draudžiama“. Kai pagalvoji, velniškai patogu – senų padangų krūvas, kažkokias lūženas fotografuoti draudžiama. Gali ramiai gyventi  it koks miesto apsišikėlis. Niekas to nepaviešins – karinė paslaptis. Žydų kapavietė Durpyno miške taip pat laukė tvarkytojų. Senosiose žydų kapinėse prie kadaise gyvenamojo būsto puikavosi skelbimas apie objekto pardavimą. Beje, asmeniškai aš nenorėčiau gyventi pastate, kuriame žydai savo mirusį tautietį paruošdavo amžinajai kelionei. Tiesa, šiose kapinėse žolė dalinai nupjauta. Senosios miesto kapinės skendėjo žolėse. Po ženklu „Nešiukšlink“ pūpsojo už tvorą aukštesnė šiukšlių krūva. Komentaras nustebins. Aš suprantu, kad už  tvarką kapinėse atsako seniūnas, bet ir kai kurie kapinių lankytojai – kiaulės. Juk šalia, prie kapinių  vartų, yra bent penki tušti šiukšlių konteineriai. Stačiatikių kapinėse taip pat vešėjo žolė, bet centras buvo nušienautas. Nuo garažų pusės, po ženklu su užrašu „Šiukšles pilti draudžiama“,  voliojosi automobilių padangos ir kitokios atliekos. Ir naujosios miesto, dar vadinamos Vingėliškiu, kapinės. Iš esmės gan gerai tvarkomos, išskyrus vieną vietą,Tėvo Stanislovo terminologija „Užmirštiems“. T. y., nežinomiems, benamiams ir pan. Beje, tvarkyti nerekomenduočiau, tai puiki vieta norintiems pamąstyti apie buities tuštybę ir beprasmiškumą, o iš kitos pusės – konservatorių valdymo simbolis. Vakare, užrašydamas tikslinius pastebėjimus, prisiminiau, kad visos kelionės baigiasi, bet kažką palieka atmintyje. Kad ir katiną, besišildantį ant antkapio ir stebintį mano manipuliacijas su fotoaparatu. Paaugles su faktiškai permatomomis tamprėmis, su siaurutėmis laigančios elektriniai riedučiais. Bėgikų porą – vyruką ir ponią, kuriai pajutau netgi užuojautą. Jai bėgant krepšinio kamuolio dydžio krūtys piešė įmantriai žavingas trajektorijas ir tikrai nepalengvino bėgimo. Pasisveikinimai su pažįstamais prie Durpyno, „Snaigės“,senųjų kapinių. Vienas iš jų  netgi pasiūlė, kad skiltyje po nuotrauka patalpinčiau savo telefono numerį. Mandagiai atsisakiau pareiškęs,kad noriu dar pagyventi. Atrodo, suprato. Manau, ir Jūs suprasite, kad atėjo metas  pabaigai.

Pabaiga

O ką jai? Gal apie tai, kad, ko gero, pirmąkart šiais metais įjungė stadiono apšvietimą?Ar apie tai, kaip į miesto  parko koncertą keliavo dirbtinių blakstienų ir vakarinių suknelių nešiotojos, avinčios kailiniuotas šlepetes? Malonu, kad lietuvaitės, skirtingai nuo rusaičių, masiškai netapo žuvialūpėmis. Vis dėlto, kita kultūra, kitas lygis. Kasmet panašių renginių metu per langą galiu stebėti patvorinių meilės žaidynes,užsimaskavusių alkoholikų puotas – na, kas trukdo persipilti stipresnius gėrimus į sulčių pakuotes? Tiesa, alkoholio dar niekas nenugalėjo,o jis, išdavikas, savo gerbėją, praėjus tam tikram laiko tarpui, demaskuoja. Muzikas?Aš apie tai net nejuokauju, būna ir baisiau, nei trečiarūšiai atlikėjai – popsininkai. Užgiedojus „Tautinę giesmę“ suraičiau, atsiprašau, bakstelėjau paskutinį šios skilties tašką.

Vytautas MIKALAUSKIS

Exit mobile version