Tipiškas kovo mėnuo. Paukščių trikampiai ar būreliai, sniegas, miglos, lietūs ir keistoki susitikimai, nors kaip juos pavadinti, net nežinau, bet pradėkime.
Pradžia
Iš bibliotekos pasiskolinu trečią ir ketvirtą „Literatūros ir meno“ žurnalus. Ketvirtasis keistoku pavadinimu „Literatūra ir kinas, kinas, kinas. Kultūros žurnalas“. Na, nesu nei didelis kino mėgėjas, žinovas ar gerbėjas, bet jei jau pasiėmei leidinį, būk malonus, skaityk. Suprantama, nesitikėjau ko nors sukrečiančio, bet… kaip visada radau medžiagos apie naujus leidinius ir Gedimino Kuktos straipsnį „Bręstantis blogis“ (apie Vyrauto Puidoko filmą „Murmančios širdys“ – atskleidžiant turinį). Filmas pasakoja apie Kelmės rajone Skiručių kaime įsikūrusį socialinių paslaugų centrą. Čia gyvena nuo civilizacijos atsiriboję priklausomybių ar kitų sielos ligų turintys vyrai. Augina galvijus, gamina sūrius, sviestą, varškę savo reikmėms. Meldžiasi. Štai į šią bendruomenę ir pateko keturiolikmetis Matas, kurį dar kūdikystėje paliko tėvai – narkomanai. Pasak filmo kūrėjo, tai ne visai gerai, nes tai nepilnamečiui primena kalėjimą ir gyvenimą tarp vyrų, nevengiančių ir necenzūrinių žodžių, prasiveržiančių pykčio protrūkių. Ir taip, ir ne. Visi mes žmonės ir užsitvoję plaktuku per pirštą galime paburnoti. Man teko lankytis ir trumpai pagyventi minėtuose Skiručiuose. Pabendrauti ir su Matu. Ir vyrai čia neblogi, tai, kad meldžiasi nustatytomis valandomis, sekmadieniais lankosi Lyduvėnų bažnyčioje (iki jos trys kilometrai), nematau nieko blogo. Blogiau, kad globėjas vis išsisuka nuo atsakymo, kada jį iš čia pasiims. Režisierius kelia amžiną klausimą, kas gali nutikti bręstančiai sąmonei. Pacituosiu ir autorių: „Ar kartais už gražiai ir teisuoliškai skambantį Dievo žodį visoms murmančioms širdims nebūtų geriau išgirsti tiesiog atjaučiančius, supratingus ir padrąsinančius kito žmogaus žodžius.“ Nesigilinsiu į gyvenimo filosofiją, tai gali padaryti bet kuris iš Jūsų. Man metas pradėti kitą skyrelį.
Kitas
Jis taip pat knyginis – žurnalinis, rastas ir pasiskolintas knygų namelyje. Kartais aš pagalvoju, kodėl visokių bieliauskų, marcinkevičių, cvirkų, baltušių, venclovų knygos tampa makulatūra, kuru, geriausiu atveju laikinai apsigyvena knygų nameliuose. Kartais pavartau ir, kaip minėjau, – pasiskolinu. Tai mokslo populiarinimo leidinys „Atsiminimai apie Antaną Venclovą“. Sudarė M. Macijauskienė. Išleido „Vaga“ 1988 m. Tiražas 15000 egz. 424 P. Pateikiamos pagrindinės A. Venclovos gyvenimo ir kūrybos datos, informacija apie atsiminimų autorius, iliustracijų sąrašas, pavardžių rodyklė. Autorių net nebandžiau skaičiuoti, jų dešimtys. Jei vertinti ne kritiškai, labai gerai paruoštas leidinys. Kodėl ne kritiškai? Ten nė žodžio nerasite apie tai, kad šio bolševikinio veikėjo sūnus T. Venclova iš laimingos sovietų šalies spruko į užsienį, kaip, beje, ir R. Baltušytė, liaudies rašytojo J. Baltušio duktė savo laiku atlikinėjusi žurnalistinę praktiką Radviliškio laikraštyje „Komunizmo aušra“. Rašė puikiai. Tarp kitko, užsirašiau eilę citatų. Vienai netgi pritariu visu šimtu procentų. Kažkada A. Venclova parašė eilėraštį „Tėviškė“. Gal vyresnės, t. y. mano kartos asmenys prisimenate: „Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis,/ Gintariniai krantai ir sena Palanga…“ Ir taręs „turbūt tai populiariausias mano eilėraštis“. Mano nuomone, taip ir yra. Jūs, be abejo, turite savo nuomonę. Šiaip knygoje yra įdomesnių dalykų. Na pavyzdžiui, apie 1926 m. krikdemų ir tautininkų įvykdytą fašistinį perversmą (atitikmuo ko gero būtų dabartiniai landsbergistai) ir po to prasidėjusį kitamanių persekiojimą: cenzūrą, pažangesnių organizacijų likvidavimą ir pan. Tai, ką vadino slogia smetoninio režimo atmosfera, pradėjo jaustis ir šiandien. Ne ką geresnė buvo ir 1940 m. padėtis, kai A. Venclova tapo švietimo komisaru (ministru), vėliau vykusio pergabenti „Stalino saulės“. Ne vienas, žinoma, o su krūva tokių pat veikėjų. Vėliau, prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui, kai naciai įsiveržė į Sovietų Sąjungą, šie memekliai nešė mieles į Rusijos gilumą. Vėl pažįstamas pavadinimas Pumpėnai (jei tie, kur Pasvalio rajone, – teko lankytis). Tūlas J. Šukys pastebi, jog būtų gerai, kad pas mus atsirastų erenburgų, remarkų, o pasak A. V.: „Dideli įvykiai… iškelia įdomius nekasdieniškus žmones“. Dar vienai A. V. minčiai taip pat pritariu – rašytojas turi parodyti tikrąjį savo laikmečio veidą. Tiesa, tas rodymas turėjo būti suderintas su bolševikine valdžia. Kodėl nerašius, jei esi apdovanotas, turi privilegijų, keliauji po pasaulį, esi spausdinamas, poilsiui pasistatai vilą Palangoje, užimi įvairius solidžius postus. Šiaip galvoju, jog A. V. neskurdo. Na pavyzdžiui, 1937 m. mokytojaudamas Klaipėdoje gaudavo apie 570 litų į rankas. Na, o už porą litų buvo galima nusipirkti 3 kg lašinių ar 2 kg sviesto. Ir vis dėl to gyvenimas visiems baigiasi, tad grįžtu prie to, kodėl kadais garsių autorių knygos tampa nebereikalingos. Šį kartą pagalbon pasitelksiu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, rašytoją, poetą, fotografą Sigitą Parulskį: „Manau čia tiktų W. Faulknerio mintis: žmogus išsinuomoja iš gyvenimo tik septyniasdešimt metų. Nuomos sutartis baigiasi, reikia pamažu ištuštinti patalpas, inventorizuoti vertingus daiktus, o šiukšles, visą šlamštą mesti be gailesčio.“ Ar laureatas teisus, spręskite patys. Aš žinau, jog mano nuomos sutartis baigiasi. Tad truputį apie nuomą.
Nuoma
Gal ir ši mano skiltis panaši į nuomininką. Pasisukioja su savo reikalais ir vėl sugrįžta į išnuomotą būstą. Tad trumpam sugrįžtu prie A. V. istorijos. 1971 kovą pablogėjus sveikatai paguldomas į ligoninę. Naktį iš birželio 27 į 28 dieną LTSR sveikatos apsaugos IV valdybos respublikinėje ligoninėje A. V. miršta. Buvo faktiškai mano amžiaus. O štai dabar griebiuosi naujausios Sigito Parulskio knygos „Patys gražiausi sapnai apie kelią“ (Tyto Alba, 2025). Puslapis 23, esė „Apie meilę gydytojams“. Pacituosiu, perpasakosiu. „Gydytojas pasitinka tave ką tik gimusį, bejėgį, be nuovokos, dergiantį ir klykiantį, ir palydi tave i šio pasaulio – bejėgį, dergiantį į kelnes, gargiantį, be nuovokos.“ Na toks tradicinis scenarijus. Būna ir laimingų, kurie užmiega ir nebepabunda. Pasitaiko ir nelaimingų atvejų. Pasak S. P. pas gydytoją „einame nelaimingi, ištikti negalios, skausmo, baimės, einame ne išgerti vyno ar arbatos, ne papasakoti anekdotų, o skųstis, inkšti, prašyti pagalbos. Ar gali gydytojas už tai mylėti ir gerbti? Mes tai žinome, todėl einame pas gydytoją apimti dviprasmiškų jausmų.“ Prisipažinkime, dėl sveikatos sutrikimo dažniausiai esame kati patys, bet dažnas linkęs meluoti, išsisukinėti ar kaltinti kitus, bet ne save. Kai „suremontuoja“ be abejo, jei esame ne visiški chamai, jaučiame gydžiusiam personalui dėkingumą, kartu kai kuriems tipams lieka ir nemalonus jausmas – žmonės ne itin mėgsta tuos, kurie matė jo bejėgiškumą. Bent jau bukesni. Paprastesni priimta tai, kaip dalį gyvenimo nuomos, kurios pabaigoje visiems vienodas finišas. Antradienį (datos netikslinsiu) širdžiai pradėjus šokinėti it varlei „greitukė“ nugabeno į Radviliškio ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyrių. Pasisekė, nes budėjo ne taip vadinamo „šundaktario“ komanda. Visi reikalingi tyrimai buvo atlikti itin operatyviai. Sulaukiau ne vienos lašinės, buvau konsultuojamas, vėl tyrimai. Buvo gūdi naktis ir eiti namo be prožektoriaus nesiryžau. Negi reikalinga dar ir kokia trauma. Prašvitus, sesuo su „taxi“ pargabeno namo. Be abejo, aš dėkingas visam aptarnavusiam personalui, tik jausmo, kažkokio dvilypumo, kad matė mane bejėgį – nebuvo. Be to, puikiai žinau, jog dėl sveikatos būvio kaltas mano ankstesnis gyvenimo būdas. Laikai, kai žingsniuodavau per cechą užsimetęs angliarūgštės balioną, ar atlikti kitus vaikiškai – herakliškus veiksmus, gerai pasilinksminti, jau toli praeityje. Tad kokia antroji jausmo pusė? Neįvardinsiu… tiksliau, na kažkas panašaus į gailestį. Ilgi budėjimai, nuolatinė atsakomybė ir „nuodingi“ pacientai. Pakaušę, prašantys pinigų ir dar velniai žino ko, neišprašomi gražiuoju. Kad ir palatos kaimynas vieno ir to paties klausinėjantis kas valandą – ką toliau daryti? Tiesa, jo gyvenimo sutartis baigėsi veik prieš dvidešimt metų. Kai pagalvoji, ilgas amžius nebūtinai Dievo dovana. Dovana galėtų būti šios skilties pabaiga.
Pabaiga
Kartą, berods Ričardo Jakučio straipsnyje perskaičiau, jog jis paklaustų tų, kurie ilgisi sovietinio rojaus, kiek anuomet kainavo bilietas į Bangladešą? Be abejo, ir sovietmečiu pasitaikė neblogų dalykų. Pavyzdžiui, džiovos profilaktika ir gydymas. Nebuvo ir didelio med. personalo trūkumo, kiekvienas didesnis kaimas turėjo mokyklą (na ne kaimas – kolūkis, tarybinis ūkis). Minusų ženkliai daugiau. Bolševikų valdžiažmogiams buvo spec. parduotuvės, poliklinikos, ligoninės ir panašiai. Kelionės į užsienį paprastam mirtingajam dažniausiai ribojosi Lenkija ir Bulgarija. Visos kitos šalys bolševikiniams išrinktiesiems. Tad klausimas, kiek kainavo bilietas į Bangladešą – humoristinis. Pasakų apie deficitą, „blatą“ neseksiu, nors vieną galėčiau pateikti. Ją papasakojo buvęs vairuotojas. Esą iš Vilniaus į Radviliškio bazę jis perveždavęs, na pavyzdžiui, čekiškus batus, kurie parduotuvių lentynų net nepasiekdavo. Kad „nepliurptų ko nereikia“ ir jis gaudavęs batų porą. Dažnas prisimena ir sovietines eiles parduotuvėse, kai kas gal ir anuometinės „šlapiankos“ skonį. Ypač prieš „perestroiką“. Kaip rašo R. Yarros: „Istorijai pakeisti – netgi jai ištrinti – pakanka vienos kartos. – Viena karta pakeičia tekstus. Vėlesnė nusprendžia iš jų mokytis. Užauga dar viena ir melas virsta istorija.“ The New York Times bestselerių autorė teisi, bet niekas negali pakeisti paskutinio skilties taško.
Vytautas Mikalauskis
2025 kovas
