Pasamdyti darbininką kaime už 50 eurų – misija neįmanoma?

Pasamdyti darbininką kaime už 50 eurų - misija neįmanoma?

Paklauskime kaimo gyventojų, ar šiais laikais pasisamdyti pagalbininką ūkyje įmanoma? Dažnai girdime sakant, kad darbų sočiai, tik nėra kam dirbti. Štai Genutė iš Grinkiškio, nenorėjusi viešinti savo pavardės, papasakojo, kad prireikė sutvarkyti kieme sunkvežimio atvežtas malkas ir ieškojo, kad kas pagelbėtų. Garbaus amžiaus moteris mažame ūkelyje prie namų tvarkosi viena, vyras miręs, o vaikai išvykę į didžiuosius miestus. Ką daryt? Paprašė netoliese gyvenančio kaimyno. Na, ir išgirdo – be 50 eurų, butelio degtinės ir pakelio cigarečių – nė iš vietos nepajudės. O atidžiau apsidairius, tai kaime ir dirbti nelabai likę kam – vieni prasigėrę ir nebeturi darbui jėgų, kiti sveikatos turi, bet noras kažkur pradingęs.

Prisišaukti pagalbos, ypač senjorams, tapo neįmanoma?

Daugelis kaime gyvenančių sutiks, kad pagalbos, dirbant daugelį ūkio darbų, dažnai prireikia. Sudėtingiausia – senjorams, kuriems vien malkų kapojimas ar atvežtų sukrovimas pastogėn tampa rimtu iššūkiu. Jaunų žmonių, kaip žinia, kaimuose yra nedaug, o štai vyresni ,,pijokėliai“ dirbti nesivargina. Pasak mūsų kalbintos Genutės, netgi ir už penkiasdešimt eurų, butelį ir cigarečių pakelį ne visi susigundo pakilti nuo sofos. Pagal nuotaiką, darbo pobūdį ir sunkumą jie renkasi, apsimoka jiems tai daryti, ar ne. Ir kas gi šiuos tinginius išlepino?

Kas kaltas?

Dalis žmonių, ypač miestuose, mąsto, kad butelį pamėgti ir tingėti išmokino jau senokai praėjęs „sovietmetis“. Realybė iš tiesų tokia, kad išgėrinėjančių kaimuose – apstu, o apie darbą dažnas net ir negalvoja. Pasak jų, jei jo nėra, tai ir nereikia. Gelbėjasi liaudis, laikydamiesi savo pamėgtos pašalpos ir kitokio būdo išgyventi nesugalvoja. Vyresni kaimo žmonės, kurių tas linksmumą keliantis buteliukas taip ir nesugadino, sako, kad ne tik alkoholis, bet ir valdžios sprendimai išlepino žmones. Lengva gi tinginiams gyventi, kai nemokamai dalijami pinigai –  užtenka užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir į sąskaitą jau kapsi pinigėliai. Pinigų lietus už dyką norą įsidarbinti gerokai sumažino, todėl ir bedarbių skaičius siekia tūkstančius.

,,Darbininkėlių‘‘ užgaidos – lyg pageidavimų koncertas

Genutė dejavo: varge, varge, ko tik nesugalvoja talkon paprašyti vyrai – jiems ir nepigaus butelio reikia, ir pakelio cigarečių, ir 50 eurų už kokį tai krūmo nugenėjimą, gyvatvorės apkarpymą ar malkų į pašiūrę sukrovimą. Na, jeigu darbas sunkesnis, tai dar pagalvos, ar neskauda nugaros, galvos ir ar rankos nedreba. Taip mąsto tie ,,darbininkėliai‘‘, kurių prisišaukti nėra kaip, nebent sutikti už nekvalifikuotą darbą pakloti beveik pusšimtį ar daugiau eurų. O pagalbos kaime, kaip ir minėjome, dažnai prireikia, tik kad kainos ir „darbštuolių“ užgaidos – nerealios. Iš kur pas kaimo močiutę tokie pinigai?! Jos gi vos pragyvena nuo pensijos iki pensijos. Tai taip ir vargsta pačios – pačios malkas skaldo, krauna, krūmus apgenėja, kokį atsilupusį lentgalį prie namo prikala, netgi kaminus valo… O štai ,,darbininkėlio“ pagalba – sunkiai įperkama ir kartais nervų kainuoja. Būna gi, kad ką geresnio pamatęs, toks ir namo išsineša – dešros galą, lašinio šmotą, kokį pjūklą ar kirvį…

Liveta Patapaitė

Asociatyvios nuotr.

Exit mobile version