Pasakojimas apie Klemką ir Masoną

Pasakojimas apie Klemką ir Masoną

Radviliškio mieste nuo seno gyveno ir tebegyvena du tūli piliečiai, pasivadinę „sielos broliais“. Vienas jų Linų ir Kanapių gatvėje gyvenęs Klemkos pavarde. Kitas Tautiškos giesmės autoriaus V. Kudirkos gatvėje pasivadinęs Muflonu, atsiprašau, Masonu (mūrininku). Klemka laisvalaikiui praleisti parašydavo vieną kitą eilėraštį, nežinodamas, poetas jis ar eiliuotojas, nesusimąstydamas, kad poetu gimstama, o ne tampama ir aplamai į nieką nekreipdamas dėmesio, kol neatsitiko baisi nelaimė.

Ponui Masonui beieškant, ką čia dar iškoneveikti, prie jo bato pado prilipo šlapias lapas, kuris jį labai supykdė. Negalėdamas jo (lapo) greitai iš ten nukrapštyti, surado tos nelaimės „atpirkimo ožį“ Klemką, ir jo adresu pasipylė lavina išvedžiojimų ir užgauliojimų. Pirmiausiai, buvo panaudotas š…, kuris pakeltas kvadratu, ponui Masonui atrodė daug geresnės kokybės už paprastą, todėl jį reikia saugoti nuo visokių prašalaičių. Tualeto duris uždarius su klemka, taip aš tapau pirmuoju lauko tualeto sargu. O vėliau, pasitelkęs savo neeilinius sugebėjimus, sugalvojo tam pačiam Klemkai įvairiausių epitetų.

Vienoje savo skiltyje „Žaidimai“ rašo: „Jo provokatorius vienas vietinis eiliuotojas, sumąstęs, jog yra poetas. Nemanau, jog tai psichikos sutrikimas. Jei pasivadintų Napoleonu, ar bent to paties pavadinimo tortu, visai kas kita.“ – 2024 vasario 11 d. „Pastebėjimai ir pamąstymai“. Toliau: „Aš asmeniškai neįsivaizduoju, kad asmuo, kurio vardo ir pavardės inicialų neminiu, turėtų pakankamą humoro jausmą pravardei [pasirodo turiu] nors kvieski šikučių miestą.“ – 2024 m. kovo 14 diena. Arba: „šiai Jūsų kankynei išprovokavo vienas tūlas pilietis, kurio vardo ir pavardės įsipareigojau neminėti.“ Nors paminėk, kur tas šikučių miestas, nuvyksiu pats. Ir taip kiekviename „Radviliškio kraštas“ numeryje. Ar nenusibodo rašyti tą patį per tą patį? Nebijok rašyti tiesiai – tai, Klemas Gelumbauskas – Klemka. Kam sukate vis aplinkui neminėsiu, neminėsiu.

Matote, nesuprantu, kad taikote man? Pabandykite sukurti ką nors savo, įsivaizduokite esąs stichopliotas. Pabūkite mano vietoje, pajauskite didžiulį malonumą, kai kažkas vis kartos, sumąstė, kad yra poetas, sugalvojo, kad yra poetas. Iš kur jūs apie tai žinote, gal jau tapote ir telepatu, kad skaitote mano mintis? Ne tokios jos yra, deja, čia tik masoniška fantazija ir nieko daugiau. O nurašinėti kitų poetų eiles sugebėtų ir pirmokas, pramokęs skaityti ir rašyti, didelio mokslo čia nereikia. Jums, pone Masone, galėtų būti gėda, turint išsilavinimą (apie kurį gyrėtės ne vieną kartą) naudotis kitų poetų eilėmis ir mokyti Klemką kaip jas rašyti. Būtų jos (eilės) Jūsų, galėtumėte mokyti. Gal tada ir sutikčiau pabūti mokiniu.

Tuo tarpu tokio mokytojo, kuris taškosi savo tulžimi ir š… man nereikia. Todėl savo nuomonę su visais įsipareigojimais pasilikite sau. Jeigu dar turite ir tą didžiulį norą, toliau nurašinėkite ir cituokite kitų poetų eiles, talpinkite į savo pamąstymus, vaidindamas kietą bičą. Statykite man vyriškos giminės mimozai (Klemkai) pradėtą mauzoliejų. Išvedinėkite dar daugiau mimozų rūšių, prisidėkite prie selekcijos, pabūkite ir selekcininku (ne vien mūrininku). Labiau tiktų prie veido, kurį matome kone kiekviename „Radviliškio kraštas“ savaitraščio numeryje. Žiūrėkite visi, tai aš, šaunusis Masonas (ne selekcininkas). Tik vargu, ar tas mauzoliejus nesugrius statomas ant melo ir pagirų sau pamatų. O apsimelavęs esate ant viso mūsų rajono. Tikriausiai jau pamiršote, ką ir kada rašėte, galiu priminti.

Ten rašėte apie karvių ypatybes, tarnystę velniui ir tai, ką pacituosiu, Liepos septinta diena, pilnatis, antradienis. Tadien iš Vaižganto gatvės nr. 58c paskambinęs ponas paprašė pagalbos. Išklausęs gerokai nustebau, esą jų daugiabutyje savivaldžiauja namo pirmininkas ir t. t. Toliau nebecituosiu, nes tai yra melas. Tą dieną skambino ne ponas, o ponia, kurią abu gerai pažįstame. O mūsų bendrijos „Rytas–šalna“ yra pirmininkė, ne pirmininkas. Dar rašote viešinu ir stebiuosi sovietinio mąstymo recidyvais, tai ar ne sau čia taikai meluodamas? Ir iš ko tada taip labai juokėtės, iš savo melo, ar iš to, kaip neskiriate moteriško balso nuo vyriško. Neveltui toliau rašote, kad per dvidešimt metų dirbote psichikos sveikatos centre ir dar neišprotėjote, bet matosi, kad pavargo Jūsų smegenėlės. Labai pavargo. Nebeskiria moters nuo vyro. Gerai, tada primenu, kad tikras šaunuolis, visas namas tada šnekėjo, kad tas ponas esu aš, Klemka, kas meluoja, o kas turi teisintis to nedaręs ir neskambinęs. Meluoti šaunu, o girtis dar šauniau, ką taip gerai mokate, esate tikras mahijas.

Pas Jus viskas kitaip, teurite tokią nuostabią ir mokytą katytę, kuri matomai jau baigė keturias klases, tik eilių dar nerašo, nenusiminkite, pradės. Tada ir galėsite spręsti ar ji stichopliotė, eiliakalė ar poetė, bus labai gera pamaina man Klemkai. Jūsų dėdės kaip rašote įdomios asmenybės, pagarba jiems. Tikrai Jums iki jų toli toli, kaip ir man iki savo tetos Bronės Gelumbauskaitės-Savickienės. Ji būdama senjore sugebėjo parašyti ir mažu tiražu išleisti vieną poezijos rinkinį ir šešis romanus, tokius kaip „Neliesti pastatyta“, „Namai be stogo“, „Dešinioji akis“ ir kitus. Taigi ir mūsų giminėje buvo gabių žmonių. Nukrypau nuo temos, pratęsiu apie Jūsų nudirbtus darbus, kuriuos pasigyrėte dirbęs.

Tai Radviliškio rajono kaimų tyrinėtoas, opusų bei „Pastebėjimų ir pamąstymų“ kūrėjas, „Žvilgsnio“ redaktorius, protingosios katytės žarnyno turinio surinkėjas, Žemės ūkio mašinų gamyklos gamintų gaminių suvirintojas, tik, visai kitaip negu rašote, Jūsų darbą apibūdino žmogus, ten išdirbęs 46-is metus ir tas „ponas“, kuris Jums skambino, Psichikos sveikatos centro darbuotojas, pirmasis atgavusios nepriklausomybę Radviliškio tarybos deputatas (taip parašyta). Ir pirmasis toks grafomanas savaitraštyje „Radviliškio kraštas“.

Taigi liguisto potraukio rašyti pradininke, pone Masone, pacituosiu, ką esate parašęs, labai tinka ir Jums. „Jei galite nerašyti, nerašykite, nesigirkite ir nebrukite kitiems savo rašyto šūdo“ – 20023 m. gruodžio 21 diena „Pastebėjimai ir pamąstymai“. Dar šis bei tas apie pravardes.

Mano pravardė, kurią sugalvojote ir pakabinote ant tualeto durų „Klemka“ tinka bet kurioms durims. Todėl ją priimu kaip humoristinę Masono dovaną, juk tai kaime įprastas įrenginys, be kurio, kaip be rankų neišsiversi. O Jūsų „Tutis“ tai tikriausiai ne nuo vardo. Tutis yra ir toks guminis vaikiškas čiulptukas, kurį galimai buvote labai pamilęs ir ilgai su juo nesiskyrėte, todėl Jus taip ir vadino. Čia ne teiginys, o prielaida, kad taip galėjo nutikti. Pravardė „Liūtas“ tai, kaip rašote, nuo vešlių plaukų ir garbanų, kurių neliko. Neliūdėk Liūte (kaip toje dainoje) ir aš toks pats plikas.

Gal tikrai esame „sielos broliai“. „Sielos broliai kūmečiui iš Linų Dievo gatvės su nuoširdžiausiais linkėjimais“. Neduok Dieve tokių palinkėjimų, kokius tada gavau. O turėti tokį brolį būtų didžiausia bausmė, kokia kada nors sugalvojo žmogus. Dabar pasivadinai Masonu (mūrininu). Giriesi, kad žodžius lipdai tarsi plytą prie plytos, tik vietoje skiedinio naudoji savo skiedalus. Gaila, bet statiniai pastatyti naudojant skiedalus labai greitai sugriūva užmojai dideli, naudos mažai. O dabar aš Klemka toks nuskriaustas, išspardytu užpakaliu iš skausmo prisišlapinęs į kelnes ir įvardintas kaip skystaklynis ir skystakiaušis.

2024 m. vasario 15 dienos „Pastebėjimų ir pamąstymų“ autorius Masono gal skystapročio, gal skystagalvio nesparnuodamas į įvairias instancijas nutariau parašyti visiems apie nugirstą gandą. Kai ką nors žino vienas, tai paslaptis, kai žino du – vieša paslaptis, o kai žino visi – jau gandai. Jį atpūtė vakaris vėjas iš Tyrulių miestelio per Liutkiškių kaimelį į patį Radviliškį.

Nieko panašaus į žemės drebėjimą nebuvo, tik žmonės vieni kitiems pradėjo pasakoti, kad tūlas pilietis Masonas (mūrininkas) vietoje kavutės buvo pamėgęs „ugninį vandenėlį“ ar tą naujai išrastą „bybaną“. Dar šnekėjo, kad jo sėbrai negrąžinamai pasiskolino ponui priklaususių vertingų asmeninių daiktų.

Aš Klemka ten nebuvau (saugojau tualetą), nemačiau ir gandais mažai tikiu. Bet jai jie buvo atpūsti vakario vėjo iš išvardintų vietovių, nori tikėk, nori netikėk. O dar ir tas pačio Masono pripažinimas „štai ir mane pristabdė ligos ir aš antrąkart Šiaulių krizių centre“ – 2024 sausio 25 diena. Klausimas, ką Krizių centre veikia žmogus abstinentas, kokias ligas gydosi, atsakymo nežinau, neteko ten pabuvoti. Tačiau kaip vyresnis amžiumi Klemka pienburnis jaunesniam patariu, jeigu tai būtų tiesa, o ne gandas, nenaudokite to „ugninio vandenėlio“ ar „bybano“. Labai greitai atrofuojasi smegenų ląstelės.

Pasekmė visokie alzhaimeriai ir parkinsonai, kas daugiau ne Jūsų, pone Masone, taip „gražiai“ parašys apie mane Klemką, net darosi liūdna ir graudu, kad laikas ir man baigti tą rašliavą. Dugiau nebus jokių eilių (galės rašyti Jūsų katytė) nei komentarų. Negalvokite, kad išsigandau ir vėl „pridarysiu į kelnes“. Tiesiog nutariau pasinaudoti gerais Lietuviškais posakiais „durnam šaukštu proto neįkrėsi“. To Klemka ir nebandys, čia tas pats, kas pilstyti iš tuščio į kiaurą. O va antruoju pasinaudosiu „duok durnam kelią“ ir duosiu.

Nesupyk, iš posakių kaip iš dainų žodžių neišmesi. Dar kartą pasikartosiu, aš Klemka niekada nelaikiau ir nelaikau savęs poetu (juo negimiau). O Napoleonu ar to paties pavadinimo tortu galime būti abu, niekas nuo to neapdraustas. Eilėraščiai tebuvo mėgėjiški, rašomi laisvalaikiui praleisti. Jų daugiau tikrai nebus, džiaukitės, paplokite rankom ir nusiimkite nuo akių didybės manijos skraistę, daug geriau matysite kas vyks aplink ir ne tik iš blogosios pusės, to ir linkiu Jums, ponas Masone, „sielos broli“.

Klemka

Nuotrauka: netyčia nukritusi nuo lauko tualeto durų

Exit mobile version