Seniai, seniai, o gal pavakare, caro Narcizo karalystėje gyveno Nemandagioji Kaimietė. Ne šiaip sau caro pavaldinė, bet ir mažųjų barzdaskučių ir vadeliotojų cecho vyresnioji. Jei kam nežinoma, paaiškinsiu – mažieji barzdaskučiai su vadeliotojais važinėdavo greitosios pagalbos karietomis pas karalystės ligonius ir teikdavo jiems priešmirtinę pagalbą.
Kartą, suprasdamas sunkias mažųjų barzdaskučių darbo sąlygas, pats Imperatorius paskyrė auksinų jų gerovei pagerinti. Kaip gerinama mažųjų barzdaskučių ir vadeliotojų padėtis, gavęs signalų iš savo agentų, nusprendė pasidomėti caro tarybos nepriklausomas Viziris. Surašė raštą ant jaučio odos ir pasiuntė Nemandagiajai Kaimietei, kad atsakytų į klausimus. Atsakyti atsakė ir dar nekultūringą komentarą su panieka parašė, kaltindamas Vizirį visomis didžiausiomis ir smulkiausiomis nuodėmėmis. Be to, nurodė, kaip ateityje derėtų elgtis, jei kiltų panašių klausimų. Taip pat išreiškė pageidavimą, kad visi nepadorūs mažieji barzdaskučiai ir vadeliotojai viešai atsiprašytų jos malonybės pabučiuodami suknelės „padalką“ ir pagrasino, jog atsakymą pakabins ant gėdos stulpo, kad visi dori caro Narcizo karalystės žmonės suprastų, jog ji ne kokia pastumdėlė ar tamsuolė.
Sakoma, nuo to laiko karalystės upėmis nutekėjo daug vandens, o mažųjų barzdaskučių ir vadeliotojų vyresnioji pradėta vadinti Nešvankiąja Kaimiete. Taip sau, dėl kvailumo. Ir aš ten buvau, meluoju, nebuvau, nes niekas vyno, alaus nežadėjo, bet kailį išperti grasinosi.
Paulius Ropė