Iš ciklo „Tėviškė. Vaitiekūnų žmonės“ (8)
Mokytoja Anelė Petreikienė gyveno prie pat Miegoto upelio, skiriančio Radviliškio rajono Vaitiekūnų kaimą nuo Juodelių ir Ridikių kaimų. Tai vienintelė mokytoja, kuri čia gimė, užaugo, o paskui mokė savo gimtojo krašto vaikus. Kitos ligi tol čia dirbusios Vaitiekūnų ir Juodelių mokytojos – abi Onos Kuprevičienės, Birutė Volskienė – buvo kilusios iš kitur, o čia atvykusios pagal paskyrimą ar savo noru, tuo tarpu Anelę Petreikienę mes, Vaitiekūnų, Juodelių ir Ridikių kaimų vaikai, galėjome vadinti savo gimtąja mokytoja.
Tačiau uždarius Ridikių pradinę mokyklą, kurioje dirbo Anelė Petreikienė, kitose tėviškės mokyklose – Juodelių, Vaitiekūnų – nuolatinės vietos jai neatsirado, nes čia jau dirbo iš svetur atvykusios mokytojos. A. Petreikienei teko ieškotis darbo tolimesniame Ažytėnų kaime, vėliau Bartkūniškyje, o dar vėliau jos šeima išsikraustė į Kėdainius.
Tačiau apie visa tai nuo pradžių.
Takeliu palei upelį
Anelę Petreikienę (1933–2021) Juodelių kaimo, kuriame ji gyveno, žmonės vadino Angele. Ilgai nežinojau, kodėl, vėliau paaiškino jos sūnus Antanas Petreikis: „Taip ją pavadino mano tėtis. Jam Angelė atrodė gražesnis vardas ir, jo nuomone, labai jai tiko. Jiedu gražiai sutarė. Ir kiti pradėjo taip vadinti“.
Nuo mano gimtosios sodybos iki Petreikių buvo gal kilometras. Pereini lieptą per Miegoto upelį, kuris čiurleno palei mūsų sodą, pažingsniuoji šiek tiek kairiuoju upelio krantu Šušvės link ir – Jono Mėžinio namai. Už jų Martyno Volskio sodyba.
Dar truputis įkalnėlėn – Martyno brolio Vincento Volskio ūkis: gerai prižiūrima medinė gryčia, ūkiniai pastatai, sodas ant Miegoto kranto. Čia ir gyveno Vinco Volskio duktė Anelė, ištekėjusi už į šias vietas dirbti atvažiavusio mitraus žemaičio Stasio Petreikio.
Pamatyti, kada mokytoja Anelė eina į mokyklą, nebuvo sunku: nuo Miegoto šlaito, ant kurio stūksojo mūsų gryčia, pamiegočiai buvo kaip ant delno. „Jau eina“, – pranešdavo tėtis, pasidairęs pro langus. Mudu su broleliu Albertu stverdavome mokyklinius reikmenis, perkurnėdavome sodą ir upelį ir štai – mūsų mokytoja. Visada linksma, visada šypsosi.
Šitaip – įkandin mokytojos – ir pasiekdavome Ridikių kaimo pradinę mokyklą, kuri irgi buvo netoli Miegoto. Mano brolis buvo toje mokykloje jau trečiokas, aš – pirmokas. Atėjau čia 1959-aisiais, būdamas šešerių metų. Tuo laiku vaikai į pirmąją klasę būdavo priimami sulaukę septynerių. „Pabandykim“ – sutiko mokytoja Anelė, kai mano tėvai jai pasakė, jog jų šešiametis Feliksas norėtų į mokyklą. Mat jau mokėjau skaityti, tik skaičiuoti buvo sunkiau – taip buvo visą mano gyvenimą.
Nuo to laiko, kai su mokytoja Anele žingsniuodavome į mokyklą ir atgal (ji ir parvesdavo iki mūsų sodybos, nes pakeliui) praėjo jau kelios dešimtys metų. Gaila, pirmųjų sąsiuvinių neišsaugojau. Mažai liko atmintyje, ko ir kaip mokė pirmoji Mokytoja. Prisimenu tik, jog ji buvo nepikta, nepakeldavo balso.
Kitą vasarą Ridikių kaimo gyventojas Marcinkus, kurio name buvo toji pradinė mokykla, pranešė kambario jai nebenuomosiąs – kažkas pasikeitė jo gyvenime. Man teko pereiti į Juodelių kaimo pradinę mokyklą. Šioje mokykloje mokė Birutė Volskienė – irgi gera, patyrusi mokytoja.
Gyvenimas paribyje
Anelė Volskytė-Petreikienė gimė 1933 metų sausio 20 dieną Kėdainių apskrities Juodelių kaime (dabar Radviliškio r.), Vincento Volskio (1903-1987) ir Emilijos Stalioriūtės-Volskienės (1906–1960) sodyboje. Tėvas buvo vietinis – juodeliškis, mama – iš Vailainių kaimo, stūksančio priešais Juodelius kitapus Šušvės. Anelė buvo vienturtė jų dukra. Ji gana anksti neteko mamos – Emilija Volskienė mirė būdama vos 54 metų, kai nukritusi nuo kopėčių susilaužė stuburą.
Anelė keletą metų mokėsi Grinkiškio gimnazijoje ir tik paskutiniuosius dvejus vidurinio mokslo metus – Kauno „Saulės“ mergaičių gimnazijoje.
„Nuo Juodelių iki Grinkiškio toli, žiemomis tekdavo nuomoti tame miestelyje kambarį. O tėvo Vinco brolis Antanas Kaune turėjo savo namą. Jis pasiūlė – tegul dukterėčia atvažiuoja pas mane. Tad ji 1953 metais baigė vidurinį mokslą Kaune“, – pasakojo A. Petreikienės sūnus Antanas Petreikis.
Anelė norėjo Vilniaus pedagoginiame institute studijuoti anglų kalbą ir jau buvo išlaikiusi stojamuosius egzaminus, tačiau mandatinė komisija nepriėmė, mat jos tėvas sovietmečiu turėjo nemalonumų su teisėsauga. A. Volskytė dar bandė stoti į Lietuvos žemės ūkio akademiją – buvo tas pat.
Tačiau tais laikais stigo pradinių klasių mokytojų, tad Anelė 1954 metais įsidarbino Ridikių pradinėje mokykloje. Ridikiai nuo jos gimtųjų Juodelių – vos už poros kilometrų. Juos ji nueidavo, kaip sakiau, palei Miegoto upelį. Mokytoja buvo net išmynusi savo takelį pakrantėje.
Prieš pat Ridikius jai tekdavo pereiti platų melioracijos griovį – toje vietoje kadaise tekėjo Miegoto intakas. Pavasariais jis patvindavo; tada Anelę į mokyklą lydėdavo jos vyras Stasys Petreikis – padėdavo savo žmonai pereiti griovį.
Už Stanislovo Petreikio, daugelio vadinto tiesiog Stasiu, Anelė Volskytė ištekėjo netrukus po to, kai baigė vidurinę mokyklą. Linksmas, skardžiabalsis žemaitis Stanislovas buvo kilęs iš Plungės rajono. Baigęs Rietavo žemės ūkio technikumą, buvo paskirtas dirbti agronomu „Spindulio“ kolūkyje, kuriame ir gyveno Volskiai. Čia jaunasis agronomas, vėliau – brigadininkas, po to vėl agronomas S. Petreikis ir surado savo meilę. 1958 metais gimė pirmasis jų sūnus Vytautas, po dvejų metų – Antanas.
Po 1954 metais įvykusių sutuoktuvių Anelė 1955 m. įstojo į Klaipėdos pedagoginę mokyklą. 1957 metais ją baigė ir įgijo I-IV klasių mokytojo kvalifikaciją. Buvo paskirta toliau dirbti Ridikių kaimo pradinėje mokykloje.
Kai ši mokykla buvo uždaryta, Anelė Petreikienė beveik 20 metų mokytojavo aplink savo tėviškę esančių kaimų – Dirgaičių, Ažytėnų pradinėse mokyklose. Nuo 1966-ųjų keletą metų mokė pradinukus Kėdainių rajono Bartkūniškio aštuonmetėje mokykloje, buvusioje už keleto kilometrų nuo Juodelių. (Anksčiau šis kaimas buvo vadinamas Bartkūniškiu ir tik neseniai pervardintas Barkūniškiu, nors jame stūksantis Bartkūniškio dvaras oficialiai tebevadinamas senuoju vardu. – F.Ž.)
Minėtieji Ridikių, Juodelių, Dirgaičių, Vaitiekūnų kaimai – pačiame Radviliškio, Kėdainių ir Raseinių rajonų paribyje, tarsi „Bermudų trikampyje“. Šios nuošalios vietovės administraciniu požiūriu priklausė tai vienoms, tai kitoms vietos valdžios įstaigoms, administracinės reformos keitė viena kitą ir tai, be abejo, turėjo neigiamos įtakos žmonių gyvenimui. Tarsi bedaliai bėdžiai buvome tai Kėdainių, tai Dotnuvos, tai Radviliškio rajonuose; artimiausios (valsčiaus, vėliau apylinkės) valdžios ieškoti tekdavo važiuoti vienais metais į Krakes, kitais – jau į Grinkiškį; šių atokių kaimų gyventojams tekdavo svarstyti, į kurią vidurinę mokyklą – Krakių, Grinkiškio, o gal Gudžiūnų – labiau apsimoka leisti savo vaikus. Tuo labiau, kad visur buvo nearti, ne kilometras kitas. Ko stebėtis, kad pusė šių kaimų jau išnyko, o ir likę sparčiai tirpsta.
Be abejo, visa tai sudarė sunkumų ir pradinių mokyklų – labiausiai žmonėms reikalingų, artimiausių jiems – mokytojams. Būtų įdomu sužinoti, su kurių apylinkių, rajonų, vidurinių mokyklų valdininkais mokytojai A. Petreikienei buvo lengviau bendrauti, kurie buvo mažiau biurokratiški. Deja, šito jau nebepaklausime.
Pirmininko grasinimai
„Maždaug 1970 metais mano tėvui galutinai įgriso kolūkinis gyvenimas ir jis panoro kraustytis iš Juodelių kaimo į Kėdainius. Tėvai nusipirko ten kooperatinį butą. Pirmasis išvažiavo tėtis. Kadangi mieste žemės ūkio specialistų nelabai reikia, iš pradžių jis dirbo Kėdainių elektros aparatūros gamykloje, vėliau Panevėžio šilumos tinklų Kėdainių padalinyje“, – pasakoja Petreikių sūnus Antanas.
Kodėl Stanislovui Petreikiui nepatiko kolūkinis gyvenimas, galima suprasti: Žemaitijoje gyvenę jo tėvai prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo pasiturintys ūkininkai, todėl sovietinė valdžia juos buvo ištrėmusi į Sibirą. Į Lietuvą jie galėjo grįžti tik po 10 metų.
Nežavėjo kolūkis, tiksliau jo valdžia ir Anelės. „Mama pasakojo, kaip ji po karo atėjo prašyti kolūkio pirmininko malkų mokyklai šildyti. „Pirmininkas išsitraukė iš stalčiaus pistoletą: „Nušauti tave reikia, o ne malkų! Kiek patriotinio auklėjimo paskaitų kolūkyje paskaitei? Aš iš tavęs diplomą atimsiu!“ (Pokariu kaimo mokytojai buvo įpareigoti skaityti propagandines paskaitas ir suaugusiems. – F.Ž.)
Išsigandusi mokytoja nuvažiavo į Radviliškio rajono švietimo skyrių, o ten ją nuramino: „Nei tas bemokslis tave priėmė, nei jis atleis ar diplomą atims. Dirbk kaip dirbusi“.
„Tokie ir panašūs įvykiai negalėjo nepaveikti mano mamos. Bet ji į politikas stengėsi nesikišti. Kai Lietuvoje kilo Atgimimas, Kėdainiuose, kaip ir kitur, vyko Persitvarkymo sąjūdžio mitingai. Eidavome į juos abu su mama, bet ji visada likdavo santūri ir objektyvi, o ne radikali kaip kai kurie žmonės, vertinantys tik juoda-balta“, – pasakojo A. Petreikis.
Šviesa lange ligi trečios
1972 metais A. Petreikienė įsikūrė Kėdainiuose. Iš pradžių gavo auklėtojos darbą šio miesto šeštajame vaikų darželyje. Anelė mylėjo vaikus, tad nors šių pareigų statusas buvo žemesnis negu mokytojos, – ji nesigraužė.
O po metų tuometinis Kėdainių antrosios vidurinės mokyklos (dabar „Atžalyno“ gimnazija) direktorius, legendinis Kėdainių krašto mokytojas Romualdas Vytautas Lengvinas (1930–2019) pasiūlė A. Petreikienei dirbti mokytoja šioje mokykloje.
Vieno geriausių Lietuvoje pedagogo pasitikėjimas – kaip jo nenuvilti?
Kaimų pradinėse mokyklose mokytoja buvo pratusi matyti ir mokyti klasėje keliolika vaikų. O toje garsiojoje Kėdainių vidurinėje – 40 pradinukų klasė… Kaip tiek jų išmokyti, suvaldyti, suspėti suprasti, ko reikia vienam ar kitam, kuriam labiausiai reikia tavo dėmesio, pagalbos, gero žodžio?
„Mano mama daug dirbo. Ilgai, kruopščiai ruošdavosi kiekvienai pamokai. Neprisimenu jos besiilsinčios, kokius niekus veikiančios – vis sėdi ir sėdi prie vadovėlių, mokinių sąsiuvinių. Pažįstami stebėdavosi, jog net trečią valandą nakties jos kambaryje degdavo šviesa. Mama norėdavo gerai pasirengti pamokoms“, – prisimena A. Petreikis.
Biurokratinis valdžios požiūris
Antanas Petreikis – irgi mokytojas: tarsi pratęsdamas mamos jaunystės svajones apie anglų kalbą, daug metų dėsto šią kalbą Kėdainių „Ryto“ progimnazijoje, yra šios mokymo įstaigos direktoriaus pavaduotojas mokinių ugdymui.
Iškart klausiu: juk stebėdamas mamą matė, koks nelengvas, atsakingas ir menkai apmokamas yra mokytojo darbas (sovietmečiu pradinės klasės mokytojo alga kaime buvo kelios dešimtys rublių), – tai kodėl pasirinko šią profesiją, kodėl įkandin mamos lipo ant to grėblio?
„Genai kalti – su mamos krauju man tas mokytojavimas atėjo. Kai matydavau mamą dirbant – kaip man patiko! Prašydavau: duok, mama, ir man pataisyti sąsiuvinių. Kodėl daugelio daktarų vaikai taip pat daktarai, advokatų – advokatai ir panašiai? Matyt, taip ir turi būti. Patiko mamos darbas, todėl ir pats tapau mokytoju“, – atsakė A. Petreikis.
Baigęs Juodelių kaime pradinę mokyklą pas mokytoją Birutę Volskienę, vėliau Antanas mokėsi Bartkūniškio aštuonmetėje ir minėtoje Kėdainių antrojoje vidurinėje mokyklose. Aukštąjį išsilavinimą įgijo Šiaulių pedagoginiame institute. 1983 metais buvo paskirtas dirbti Kėdainių rajono Surviliškio vidurinėje mokykloje. Nuo 1993 metų iki šiol – Kėdainių penktosios vidurinės mokyklos (dabar „Ryto“ progimnazija) direktoriaus pavaduotojas, be to, dėsto anglų kalbą. Šioje mokykloje mokosi beveik tūkstantis vaikų, Kėdainiuose ji laikoma prestižine.
Antano žmona Danutė irgi pedagogė, Kėdainių profesinio rengimo centro skyriaus vedėja. Juodu užaugino dvi dukras. Vyresnioji, kaip jos tėvai, studijavo pedagogiką, bet vėliau pasuko į verslą, jaunesnioji – finansininkė. Abi gyvena Vilniuje. Jau auga ir trys Petreikių anūkai.
„Menkas mokytojų atlyginimas, todėl dukra ir paliko šį darbą“, – apgailestauja A. Petreikis.
Juodu su žmona ištvermingesni. „Mokytojo profesija įdomi jau vien tuo, kad visą laiką turi pats ieškoti žinių, tobulėti, neaptingti. Tačiau biurokratinis valdžios požiūris į pedagogus nuvilia“, – prisipažįsta pašnekovas.
Ilgėjosi gimtojo kaimo
1983 metais mokytojai A. Petreikienei sukako 50. Dar nesena, dar ne laikas į pensiją (sovietmečiu moterys į pensiją galėdavo išeiti nuo 55 metų). Pedagoginio darbo stažas – beveik 30 metų, tad patirtis ir kvalifikacija tokios, kad tik dirbti ir dirbti.
Tačiau A. Petreikienė nusprendė išeiti į išankstinę pensiją (tai sumažino pensinę išmoką visą likusį gyvenimą), palikti mokyklą ir grįžti į gimtąjį Juodelių kaimą, kur tada dar gyveno jos tėtis Vincas Volskis. Jam 1983 metais sukako 80. Tokių metų žmogui jau reikia padėti. Be to, tėviškės kaime buvo geriau gyventi ir sergančiam vyriausiajam Petreikių sūnui Vytautui.
A. Petreikienė globojo savo tėtį ir sūnų gimtojoje sodyboje iki 1987 metų. Tų metų vasarą tėtis, deja, mirė. Po to Petreikiai pardavė sodybą ir galutinai paliko Juodelius.
Bet vis dar čia apsilankydavo. „Mamos tėvai palaidoti Kėdainių rajono Vailainių kapinėse, tai aplankius kapus mama kaskart prašydavo: „Pravežk pro mūsų sodybą“, – prisimena A. Petreikis. Mes lėtai pravažiuodavome vieškeliu pro gimtąjį namą, ilgai žvelgdavome į jį. Neužsukdavome, nes dabar ten gyvena kiti žmonės. Tą patį darau ir dabar, kai ir mamos jau nebėra“.
Pasak A. Petreikio, nors Kėdainiuose jo mamai buvo gerai – mylimas vyras, pamėgtas darbas, čia pat sūnus Antanas, kuriam gyventi sekasi, tačiau jos širdis buvo ir liko gimtuosiuose Juodeliuose. „Ji Kėdainiuose jautėsi truputį svetima, vis prisimindavo savo kraštą“, – prisimena Antanas.
Vis dėlto ir po to, kai A. Petreikienė galutinai paliko Juodelius, ji Kėdainiuose pagyveno dar ilgokai. Dievas buvo jai gailestingas. O gal taip buvo ir todėl, kad mokytoja labai domėjosi sveika gyvensena?
„Ji skaitė daug knygų, straipsnių apie sveiką mitybą, sveiką gyvenimo būdą. Nevalgė mėsos – daugiausia vegetarinį maistą, mažai vartojo riebalų. Gal todėl beveik nesirgo. Į penktąjį daugiabučio aukštą užlipdavo nė karto nepailsėjusi net kai jai buvo 87 metai“, – pasakoja Antanas Petreikis.
Ligoninės atsisakė
Tačiau viskas šiame pasaulyje turi ne tik pradžią, bet ir pabaigą. 2021 metų rugsėjį A. Petreikienė sunegalavo. „Turbūt ją ištiko insulto priepuolis. Po jo dar galėjo judėti, kalbėti, buvo aiškaus proto, tačiau nebegalėjo nuryti maisto. Į ligoninę važiuoti atsisakė. Pasisiūliau pasamdysiąs ką nors globoti – irgi atsisakė. Išgyveno dar gal penkias dienas ir 2021 metų rugsėjo 28 dieną, beveik vidurdienį, numirė ant mano rankų.
Anksčiau ji sakydavo, jog bijo mirties, bijo, kad mirštant skaudės. Bet prieš mirdama nesakė, kad skauda, tai turbūt ir neskaudėjo. Ramiai išėjo“, – kalbėjo sūnus Antanas.
Amžinam poilsiui Mokytoja Anelė Petreikienė atgulė Daškonių kapinėse šalia Kėdainių. Ten 2006 metais palaidotas jos vyras Stanislovas Petreikis. Kadangi jiedu gražiai sutarė, mokytojos valia buvo ją paguldyti šalia.
Feliksas Žemulis,
2022 metai
A. Petreikio asmeninio albumo nuotraukos
