Jis sunkiais žingsniais nueina į virtuvę, ten neskubėdamas užbrėžia degtuką, tada irgi lėtu judesiu uždega dujinės dagtį. Iš čiaupo į apdegusį arbatinuką prisileidžia vandens, kurį vėliau susipils į guminę vandens pūslę – atgulus šąlančioms kojoms pašildyti, kad šioms greičiau sušilus galėtų ramiai miegoti, nekamuojamas įkyrių minčių ar sapnų.
Pastaruoju metu, ypač naktimis, jam į galvą vis lenda viena įkyri mintis: šiuose namuose jo greitai nebeliks… išnyks kaip dūmas… jį išmes. Kaip ir jis pats neseniai štai išmetė susidėvėjusius batus. Vietoje susidėvėjusių nusipirko naujus, o apie senuosius greitai pamiršo. Ir su juo jau greitai taip pat pasielgs. Jau greitai… nes jau taip baisiai naktimis šąla kojos. Ir krūtinėje jaučiasi toks keistas šaltukas, tarsi vietoje širdies būtų ledo gabaliukas. Todėl pakaitomis tenka šildyti tai kojas, tai gulėti apsikabinus tą prakeiktą vandens pūslę, prisispaudus stipriai, stipriai – tarsi prie mylimos moters. Kol buvo jaunas, tokios bjauriai įkyrios mintys į galvą nelįsdavo. Nors ir tada mirtis ne kartą žvelgė į akis. Ypač tada, kai buvo skarlatina susirgęs. Dabar jis žino nors tos ligos pavadinimą, o tada net to nežinojo, tik vieną naktį staiga pasijuto baisiai blogai: tarsi kažkas smaugtų, ar krūtinę būtų užėmę tuzinas susiraičiusių gyvačių, kurios gerkle kilo vis aukštyn, trukdydamos kvėpuoti. Jaunoje krūtinėje stigo oro. Prie lovos stovėjusi mama ir iš sielvarto rankas rąžydama aimavnavo: „Vaje, mano vaikas jau net mėlynas – juk uždus negyvai“. Ir atskubėję kaimynai nerimavo: „Reikia kažką skubiai daryti, negalima leisti, kad vaikas tokioje jaunystėje numirtų“. Bet jis pats tada apie mirtį net negalvojo, o tik vis prašė, kad mama panešiotų, nes kai nešiodavo, tas gyvačių kamuolys ne taip įkyriai jį smaugdavo, kvėpuoti trumpam pasidarydavo lengviau. Ir mama su savo vaiku, kurį meiliai mažuliuku vis vadino, tampėsi troboje kaip katė su jau gerokai užaugusiu kačiuku – nešiojamo vaiko kojos vilkosi moline asla.
Palauk, o kada tai buvo? Aha, tai buvo tą šaltą žiemą, kai buvo daug sniego, kai tvoros nuo speigo poškėjo. Tada jie trise, su mama ir patėviu gyveno trobelė, stovėjusioje kaimo pamiškėje. Tada jis mokėsi antroje, o gal jau trečioje klasėje. Apklosčiusi sergantį vaiką, rytui dar gerai neišaušus, vaiko mama prūdo ledu, keletą kartų bėgo į miestelį, kur tada buvo vadinamas felčerinis-akučerinis punktas. Bet punkte mama daktarikės nerado, nors ten bėgo keletą kartų ir tą, ir kitą dieną. Kokius mokslus buvo ta daktarikė baigusi, sunku dabar pasakyti, tik ją visi taip vadino, mat mokėjo „ukolus“ suleisti, prireikus „pročkelių“ nuo slogos ar kitokios negalios išrašydavo, susimušusiems miestelio girtiems vyrams bintu galvas apmuturiuodavo. Jei kuri kantrybės netekusi žmona savajam girtautojui su „pitelne“ į galvą stipriau kvanktelėdavo, daktarikė tą su iškviesta greitukę į rajono centrą skubiai išbogindavo. Kas ten dabar susigaudys, kur tada ta jauna ir graži, nė karto dar netekėjusi, kaimo daktarikė tas dvi šaltos žiemos dienas praleido. O ligonį per tą laiką jau ir tokios pūlingos dėmelės išbėrė, šios ėmė trūkinėti, troboje skleisdamos smarkią smarvę. Parnešti nors kokių nors vaistų, mama į gretimą vaistinę sugyventinį išsiuntė, bet šis jau trečia diena kai negrįžta, išėjo pasiėmęs paskutines šeimos santaupas ir kaip į vandenį – nei pinigų, nei vaistų. Iš miestelio bažnyčios grįžusios kaimynės pasakojo patėvį mačiusios su „pijoku“ Einikiu miestelio vadinamajame raudonajame restorane prie visokiais gėrimais nukrauto išklerusio stalo susėdusius.
Lauke viduržiemio pūgos siautėjo antra savaitė. Už lūšnelės sienų vėjai tik kaukia, tik kaukia. Kamine kažkas blaškosi. Per apledėjusio lango mažą plyšiuką dar matosi, kaip kaimo prūdo ledu vėjas sniego baltas gyvačiukes nešioja. Tokias pat sniego gyvačiukes vėjas nešiojo ir laukais, kuriais mama, trobikėje palikusį savo segantį mažučiuką, paknopstomis į miestelį išlėkė – vaistininko pagalbos šauktis. Išbėgo ji iš kaimynės paskolintus keletą rusiškų rubliukų, įsimetusi į didelę juodą tašę. Namuose likęs sergantis sūnus per apledėjusį langelį iš pradžių dar matė, kaip mama nuo šiaurės vėjų pirštinėta ranka veidą užsidengusi ir į priekį vos ne iki pat žemės palinkusi, per pusnis link miško yrėsi. Paskui eglynėlyje dingo. Sniegas moters pėdas bemat užpustė. Aplink pasidarė balta balta. Lange patirpinto ledo plyšelis su visam užsitraukė. Trobikėje tapo šalta šalta, mat žagarais krosnyje pakurta ugnelė užgeso greit. Vėjai menką šilumą iš trobikės bemat išnešiojo. Po patalais kiek šilčiau, po patalais galima kentėti. Jei ne tas gerkle kylantis „šimtas gyvačių“, neleidžiantis kvėpuoti, būtų galima kentėti, bet juk mamos buvo sūnui prisakyta – jos laukti! Kas benutiktų – laukti kol ji sugrįš. Ir ligonis laukė.
Mama grįžo negreitai, baisiai sušalusi, bet laiminga – miestelio vaistininkas davė vaistų. Mama pirmiausia puolė ugnelės kurti, vaisteliams karšto vandenėlio užvirinti. Pagal mamos nupasakojamą, miestelio vaistininkas tinkamus vaistus parinko gerus, nes išgėrus tik pirmą stiklinę tų vaistų, po daugelio nemigo naktų mažuliukas ramiu miegu užmigo. Kai kitą dieną grįžo sugyventinis, šalia sūnaus ramiai miegojo ir išvargusi mama. „Tai pas mus dar ne pagrabas?! Sakai, nenumirė tas tavo kepaižis? O aš, štai pagrabui ir silkės parnešiau“, – širdo girtas sugyventinis, ant išklerusio stalo tėkšdamas į rajoninį laikraštį suvyniotas tris dideles silkes. Iš smirdančių kelnių kišenės dar ir nugerta, popieriniu kamščiu užkištą valstybinės puslitrį ištraukė. Kaimas kepaižiu vadindavo nenusisekusi, atšokusia pluta ragaišį. Patėvis taip savo posūnį pravardžiavo.
Paskui buvo ilgas bei gražus pavasaris. Tas „kepaižis“ visai pasveiko, po ilgos pertraukos net ir mokyklą vėl pradėjo lankyti, nors buvo visaip pranašaujama. Vieni linkėjo, kad gal geriau tegul jis nepasveiksta, nes jei ir kiek pasveiks, tai visam gyvenimui kurčnebyliu liks, o gal su visai bee – niekam netinkamas. Bet jis, baigęs šiokius tokius mokslus, dirbo visokius darbus, ilgoką amželį nugyveno. Štai ir žilo plauko sulaukta. Tik tos amžinai šąlančios kojeles ramybės neduoda, naktimis jas tenka šildyti karšto vandens pūslele. Ir prie jos glaustis stipriai stipriai – tarsi prie mylimos moters.
Rimnatas Petrikas
autoriaus nuotrauka
