Respublikinės Šiaulių ligoninės Anestezijos-intensyviosios terapijos centro anestezijos intensyviosios terapijos slaugytojai Redai Aleknavičienei darbas operacinėje iki šiol teikia džiaugsmą ir prilygsta stebuklui. Per aštuoniolika metų, kuriuos skyrė šiam darbui, nei karto neteko pasirinkimu nusivilti. Gal ir dėl to, kad niekada neteko dirbti kitur bei patirti kitokių įspūdžių, visada atrodo, kad dirbti tenka ypatingoje komandoje, kasdien sukuriant naują stebuklą: pasitinkant naują gyvybę arba gelbstint sergantįjį. Eidama į operacinę, kurioje jos lauks gimdyvė ar ginekologine liga serganti pacientė, mažas ar kiek didėlesnis vaikas, slaugytoja visada jį pasitinka ir išlydi su šypsena, spėjusi nuraminti ne tik medikamentais, bet ir žodžiu.
Sportą teko pamiršti
Vaikystėje Reda niekada negalvojo apie medikės darbą. Ji savo gyvenimą visada siejo su sportu.
O ypač nuo tada, kai pradėjo lankyti „Elnio“ liaudies cirko kolektyvą. Gimnastika Reda taip sužavėjo, kad ji savo ateitį siejo tik su sportu. Deja, ši svajonė sudužo, kai cirko akrobatė nukrito iš trijų metrų aukščio ir patyrė stuburo traumą.
„Dievulis yra – apsaugojo nuo tragedijos“, – prisimena Reda nelaimingą atsitikimą, po kurio ilgokai teko važinėtis į Ukrainą, kur ją gydė manualinės terapijos specialistas Kasjanas. Reda iki šiol dėkinga Ukrainos žmonėms, kurie ją neatlygintinai globojo, nemokamai gydė ir be operacijų išgelbėjo nuo neįgalumo. Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę, reikėjo nutraukti gydymą, nes buvo nebeaišku, ar, išvažiavusi į kitą šalį, galės grįžti atgal. Juolab, kad sveikata gerėjo, gydymas padėjo. Ir būtų buvę viskas gerai, bet Redai pristigo atsargumo ir ji vėl patyrė traumą, važinėdamasi rogutėmis nuo kalno.
Tada stuburą teko operuoti ir pamiršti svajonę apie profesionalų sportą.
„Norėjau rinktis juvelyro profesiją, bet iškilo problemų, tada atėjo mintis: gal į mediciną?“ – prisimena Reda Aleknavičienė gyvenimo kelio paieškų metus, atvedusius į anuometinę Šiaulių aukštesniąją medicinos mokyklą. Tėvų šeimai persikėlus į Uteną, ten ir medicinos sesers diplomą įsigijo, ten ir šeimą sukūrė. Sūnui susirengus į pirmąją klasę jauna šeima nusprendė keltis į gimtuosius Šiaulius ir čia kurti tolesnį savo gyvenimą.
Užburianti profesija
Tai, kad pats gyvenimas vedė į mediciną, Reda pagalvojo tik vėliau. Dar vaikystėje, mokantis mokykloje, teko dirbti sanitare ligoninės priimamajame. Vasaros atostogų metu su draugais sumanė nuvažiuoti į Palangą, bet tam reikėjo pinigų. Tėvų prašyti nenorėjo, tad ir rado išeitį – pačiai užsidirbti kelionei ir pramogoms.
Jau būdama diplomuota medike Reda vėl atėjo į tą pačią Respublikinę Šiaulių ligoninę. Buvo priimta ir paskirta dirbti Senųjų gimdymo namų operacinių slaugytoja. Nepamirštami medikei 2003-ieji metai, kai pirmą kartą paržengė pooperacinės palatos duris ne kaip pacientė, bet kaip slaugytoja. „Kai ateidavau į pooperacinę palatą, dažniausiai nebūdavo pacientų, tai nebuvo kaip ir mokytis“, – nelabai sėkminga darbo pradžia buvusi. Rūpėjo žvilgtelti ir į operacinę, bet vyresnioji slaugytoja Jolanta Sinkevičiūtė neįleisdavo į operacinę nei vieno žmogaus, kuris ten nedirba.
Kartą anestezistė Laima Bružienė pasiūlė Redai ateiti į operacinę. Vieną kartą pasikvietė ir parodė, kokį darbą dirba anestezistės, kitą kartą parodė. „Man buvo toks įspūdis, kad tai yra pati protingiausia pasaulyje moteris, kuri galėtų ir kosminį laivą valdyti. Man buvo taip gražu, taip užburiančiai“, – iki šiol neblėsta operacinėje patirti įspūdžiai.
Susidomėjusiai anestezistės darbu slaugytojai Redai buvo leista kasdien eiti į operacinę. Kasdien jai skirdavo vis naujų užduočių: duodavo tai tą pabandyti, kitą dieną galėjo kitko išmokti. „Man atrodė, kaip gali būti, kad Laimutė viską sugeba, moka. Nes man neužtekdavo nei rankų, tiek darbų padaryti, nei akių, tiek visko pamatyti,“ – prisimena anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja Reda Aleknavičienė pirmąsias dienas operacinėje, kurioje jautėsi lyg kosminiame laive.
Pasitelkusi kantrybę, po truputį visko išmoko ir pradėjo suprasti, kad ne taip sudėtinga. Jaunai slaugytojai pasiūlyta likti operacinėje, Reda sutiko ir iki šiol čia dirba.
Emocijos – tik pozityvios
Nors ir sunkus darbas operacinėje, tačiau jis turi ir pliusų. Reda sako, kad jaučiasi gerai ir dėl to, kad niekada nepavargsta nuo pacientų ir jų problemų, kaip būna palatose. Taip yra todėl, kad nereikia gyventi pacientų gyvenimu. „Mes ateinam pas pacientę, kuri jau būna atvežta į operacinę, susipažįstame, bet susidraugauti nespėjame. Po operacijos gražiai ir su šypsena išsiskiriame“, – pozityviomis emocijomis dalinasi medikė.
Anestezijos intensyviosios terapijos centro Moters ir vaiko klinikos operacinėje dirba trys anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojos: ji – Reda Aleknavičienė, Vaida Jonaitienė ir Lina Narutienė. Budėjimų metu pasirinkimo nėra: „Ką gaunam, tą ir dirbam“, – sako slaugytoja skyriaus, kuris dažnai pačių medikų vadinamas anoniminiu, nes čia dirbančių medikų, pasislėpusių po apsauginiais drabužiais, niekas ir nemato.
Per nelengvus 18 darbo metų Reda Aleknavičienė niekada negavusi nei jokio apdovanojimo ar įvertinimo, kaip ir dauguma šiame centre dirbančių slaugytojų. Bet medikė puikiai žino, kad jos darbe, kurį ji gal šiek tiek ir idealizuoja, kasdien sukuriama tikrų stebuklų. Tai įrodo ir pacientų reakcijos. Visada medikams smagu, kai pacientas šypsosi, nubudęs po operacijos – dėkoja. Yra buvę, eilėraštį padeklamuoja. Nepamirštamas ir berniukas, pažadėjęs paprašyti močiutės, kad bandelių visoms iškeptų, nes slaugytojos buvo jam labai geros.
Gyvenimas daug prasmingesnis ir smagesnis, kai žmogus jaučiasi savo vietoje, kai darbas patinka. Nors R. Aleknavičienė nėra dirbusi nei kito darbo, nei kitoje gydymo įstaigoje, savo darbu ji vis dar džiaugiasi. Kas kartą širdį suvirpina gimusio kūdikio verksmas, ar operuoti ruošiamo vaiko nerimas. „Stengiesi nuraminti, paglostyti, ir prie lango neši, ir šypsenėles ant vienkartinių pirštinių pieši, o paskui dovanoji vaikui“, – pasakoja kasdienio darbo detales slaugytoja ir pastebi, kad dabar į operacinę atvežti vaikai mažiau verkia. Anksčiau, kai nebuvo Covido, vaikai, vos atvežti į operacinę ir pamatę medikus su kaukėmis, išsigąsdavo ir apsipildavo ašaromis, nes jiems būdavo labai baisu, nejauku. Dabar, kai aplinkoje mato daug žmonių su apsauginėmis kaukėmis, taip audringai nebereaguoja.
„Mes esame gerietės, negalime būti piktos ar irzlios, visada turime šypsotis. Jei būsim dirglios, tai ir pacientas supras, kad kažkas negerai. Ir nesvarbu, ar pačiai skauda galvą ar koją, o gal kažkas namie negerai, vis tiek pacientą turi pasitikti su šypsena ir išlydėti su šypsena: nesvarbu, ar jis ją prisimins, svarbiausia mums, kad tuo metu jausis gerai“, – sako medikė.
Svarbus kiekvienas komandos narys
Slaugytojos pastebi, kad operacijos laukiantys pacientai dažnai baiminasi, kad gali nubusti, kai operacija dar nebaigta. Medikė jiems aiškina, kad anastetikai skiriami pagal svorį, kad narkozė turi trukti tiek, kiek reikia. Antra pacientų reakcija – nuostaba, ne atvežti į operacinę stebisi: „Kiek čia jūsų daug“.
Operacinėje kiekvieną kartą dirba didžiulė komanda ir visi rūpinasi vienu žmogumi. Tai anesteziologas ir anestezistė, du chirurgai – operuojantis ir asistuojantis, instrumentatorė ir slaugytojų padėjėja. Kai atliekama cezario pjūvio operacija, dar dalyvauja neonatologas ir akušerė. Visi komandoje – lygūs, visi labai reikalingi. „Operacinėje niekas nemano, kad kažkas yra labiau ar mažiau svarbus – mes visi esame viename lygmenyje. Bent vienas iš šios komandos neatvyktų, operacija neįvyktų“, – patikina slaugytoja.
Anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojos darbui vadovauja gydytojas anesteziologas. Jo nurodymu paruošiami ir sušvirkščiami vaistai, matuojamas kraujospūdis. Darbas labai kruopštus ir atsakingas, todėl slaugytoja visada turi būti susikaupusi, negali dirbti išsiblaškiusi, nes privalo būti tikra, kad nesuklys. Tam, kad klaida neįvyktų, kiekvieną kartą perskaitomas vaistų dėžutės pavadinimas, markiruojamas kiekvienas švirkštas. Slaugytoja susipažįsta su kiekvieno paciento ligos istorija, atvežto paciento visada klausia, koks vardas ir pavardė, nes į operacinę vienu metu gali būti atvežamas ne vienas pacientas. „Prie mano vaistų staliuko niekas neprieis, niekas nieko nepaims. Aš žinau, ką aš pasidėjau, ko aš prisitraukiau. Mūsų atsakomybė labai didelė, mes turime būti labai sąžiningos“, – neslėpdama pasididžiavimo savo specialybe kalba anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja Reda Aleknavičienė, įtikėjusi, kad dirba labai svarbų darbą. Ir niekas tuo neabejoja, nes taip ir yra.
Zita Katkienė
Respublikinės Šiaulių ligoninės
viešųjų ryšių specialistė
