Radviliškio rajone, Baisogaloje, gyvena kelios ukrainiečių šeimos. Viena iš jų – Valentina Kulak ir jos dukra Diana. Pasak Valentinos, joms dar labai pasisekė, nes, prieš prasidedant karui Ukrainoje, jos su 16-mete dukra viešėjo Egipte. Šią atostogų kelionę mama su dukra planavo ilgai. Jos išvažiavo ilsėtis, pasiėmę tik maudymosi kostiumėlius ir vasarišką aprangą bei avalynę. Visas turtas liko 100 km nuo Kijevo. Pačiame Kijeve liko vyresnysis Valentinos sūnus. Iš Egipto Valentina su dukra į Ukrainą nebegrįžo – ieškojo saugesnės vietos apsistoti, kol viskas nurims, o apie tokį miestelį, kaip Baisogala, jos anksčiau nieko nebuvo girdėję. Žinojo tik didžiųjų Lietuvos miestų pavadinimus.
Buvo jau pensininkė
Paklausus Valentinos, kaip atrodė jos gyvenimas Ukrainoje, kol neužklupo karas, ji atsakė, kad pagal išsilavinimą yra medicinos sesuo, tačiau paskutiniu metu jau buvo pensijoje ir nebedirbo. Ukrainoje moteris gaudavo pensiją, nors ji labai maža – 50-60 eurų. Už tai praktiškai neįmanoma pragyventi. Pagal Ukrainos įstatymus, žmonės dirbantys pavojingus, atsakingus darbus (pvz. medicinos seserys, dirbančios Reanimacijos skyriuje), į pensiją išeina anksti – įmanoma, kad net 40-ies metų. Pavyzdžiui, kai kur užtenka vienoje darbovietėje išdirbti 12 metų. Valentina pripažino, kad Ukrainoje, palyginus su Lietuva, algos ir pensijos yra mažos. Kainos parduotuvėse, tiesa, prieš karą buvo mažesnės nei pas mus, tačiau, jos žiniomis, dabar vejasi mūsiškes arba jau susilygino. Nors pragyvenimo lygis Ukrainoje yra žemesnis, vis tik, pasak Valentinos, „namuose ir sienos padeda“. Ukrainoje mažesni komunaliniai mokesčiai: elektra, vanduo, dujos ten mažiau kainuoja. Deja, dabar, per karą, Kijeve, kur dabar gyvena Valentinos sūnus, nėra šildymo, vandens, kai kur nėra ir elektros.
Nusprendė, jog grįžti nesaugu
Valentina mano, kad ji vis dėlto atsidūrė geresnėje situacijoje, negu tie, kurie liko gyventi Ukrainoje. Kad prasidėjo karas, Valentina, kaip minėjome, sužinojo, būdama Egipte. Jai buvę sunku patikėti, kad vis tik tai įvyko. Žinoma, jau iki tol buvo visokių kalbų, tačiau daugelis nesitikėjo, kad bus imtasi tokių veiksmų. Būdamos su dukra užsienyje, jos abi žiūrėjo žinias per televiziją, skaitė socialinius tinklus tiek dieną, tiek naktį, gaudė naujausią informaciją. Iš viso to, ką sužinojo, jos suprato, kad grįžti į Ukrainą tikrai negalima. Buvo evakuacinis reisas, kuris mamą su dukra bei kitais ukrainiečiais nuskraidino į Budapeštą. Pasak Valentinos, ten atvykus, ji net nežinojo, kur juos veža. Žmonės stovėjo grupėmis. Prie vienų Valentina priėjo ir tie žmonės pasakė, kad yra iš Lietuvos. Tada ukrainietės priėmė sprendimą, kad reikia vykti kartu su lietuviais į Lenkiją. Dalis ukrainiečių, ten nuvykę, ir pasiliko. Lenkijoje Valentina su dukra permiegojo geležinkelio stotyje ir ryte vyko, pačios nežinodamos, kur. Paaiškėjo, kad į Suvalkus. Suvalkuose jas pasitiko autobusas, kuriuo važiuodamos bėglės atsidūrė Baisogaloje, Radviliškio rajone. Valentina sakė, kad mano, jog žmonės buvo paskirstyti, suradus, kur juos apgyvendinti. Nei Radviliškis, nei Baisogala mamai su dukra nebuvo net girdėti.
Stengiasi bent kažkuo užsiimti
Valentina sako suprantanti, kad Baisogala – mažas miestukas, jame sunku rasti darbą, bet jis mielas. Moteris stengiasi nebūti be darbo ir kuo nors užsiimti, kad jaustųsi ramesnė. Vis tik neramu dėl Kijeve likusio sūnaus. Ten juk daug daugiaaukščių namų, kuriuose nesaugu, į juos dažnai pataiko bombos ir pan. Pasak Valentinos, Ukrainoje visi stengiasi išvykti iš miesto ir apsigyventi sodybose kur nors atokiau, o ne butuose mieste. Valentina sako: „Galiu padėkoti Dievui, kad jis sūnų apsaugojo, nes butas Kijeve nepaliestas, vaikai saugūs“. „Kiek turi, už tiek ir turi pragyventi. Mes neturime teisės būti įžūlūs. Mums viskas tinka. Džiaugiuosi bent tuo, kad bute labai šilta“, – paklausta, kaip sekasi išgyventi Lietuvoje, atkirto Valentina. Ji pripažino, kad gyvena iš socialinių išmokų, pagalbos maisto produktais. Kadangi Baisogaloje susirasti darbo beveik neįmanoma, Valentina eina pas močiutes į namus, siūlosi ką nors padėti kad ir už konservų stiklainiuką ar bulves. Būna, kad senolių paprašyta, daro masažus, nes jai tai patinka, o užmokesčio pinigais dažnai ir negauna – atsilygina kuo kas gali, tiesiog matosi, kad ir patiems Lietuvos pensininkams nėra lengva, todėl iš jų sunku ko nors prašyti.
Dėkojo geriems žmonėms už pagalbą
Apie Lietuvos žmones Valentina susidarė labai gerą nuomonę – jie esą labai užjaučiantys. Maždaug per tris dienas jai ir dukrai buvo surinkti visi būtiniausi daiktai, drabužiai, avalynė, indai. Kai ukrainietės neturėjo pasiėmę su savimi jokių tinkamų mūsų klimatui drabužių, batų, jokių buities rakandų, tai buvo labai svarbu. Visa taip nusipirkti būtų daug kainavę. Valentina pastebėjo, kad vyresnės moterys, kurioms pačioms reikia padėti, dėl jų su dukra jaudinosi, padėjo. „Noriu joms padėkoti“, – graudinosi Valentina. Pagrindinė šios moters problema dabar – darbas, bet ir dėl to ji per daug nesiskundžianti, nes sako matanti, kad ne tik joms sunku.
Nors ir nemalonu, tenka kalbėti rusiškai
Paklausta, su kokiomis problemomis susiduria Lietuvoje, Valentina paminėjo tai, kad, patekę į svetimą šalį jos, su dukra čia ne viską supranta, yra kalbos barjeras. Tikrai ne visi Lietuvoje moka kalbėti rusiškai – kalba, kuria dar galima Lietuvoje susikalbėti. Deja, kalbėjimas ja kelia tam tikrą diskomfortą, nes tai ukrainiečiams – agresorių kalba. Būna, kad kokie du žmonės nekalba rusiškai, o su trečiu jau ir galima susikalbėti. 16-metei dukrai Dianai sudėtinga su mokslais. Mergaitė, pasak jos mamos, – ne pagal metus suaugusi. Ji pavasarį buvo pradėjusi lankyti Baisogalos gimnaziją, tačiau nuo šio rudens pasirinko mokytis nuotoliu Ukrainoje. Tokį pasirinkimą ji padarė dėl to, kad mokosi 10-oje klasėje, kai Ukrainoje vidurinis mokslas trunka 11 metų. Jai šie metai pasirodė labai svarbūs dėl egzaminų, tolimesnių studijų. Lietuvos ir Ukrainos mokymo programos – labai skirtingos. Problema ta, kad Ukrainoje kartais nebūna elektros ir dėl to neįmanoma mokytis. Taip pat kilo bėdų dėl mergaitės sveikatos. Ji jau kurį laiką serga Laimo liga, Ukrainoje jai buvo pritaikytas gydymas. Lietuvoje Valentina pastebėjusi, kad čia atliekami ne tokie tyrimai, kaip Ukrainoje, o Lietuvoje paskirti vaistai netiko, dukrai netgi buvo nuslinkę plaukai.
Gyvena šia diena
Valentina sako, kad visai mielai pasiliktų gyventi Lietuvoje, tačiau dukra, galbūt nesuprasdama visos situacijos rimtumo, veržiasi į Ukrainą. „Net nežinau, ką planuoti. Gyvename tiesiog viena diena. Galvojame, gal viskas pasibaigs greitai, o gal po mėnesio, o gal prieš Naujus“, – svarstė apie ateities perspektyvas Valentina. Dukra nori išmokti daugiau dalykų, kurie reikalingi jos išsvajotai specialybei. Ją visa širdimi traukia į Ukrainą, nes ji galvoja ten įstoti mokytis medicinos. Kokią Ukrainą ras grįžusios, Valentina sako nežinanti, bet suprantanti, kad situacija bus tokia, kaip bet kurioje šalyje po karo, kur daug ką reikia atstatyti.
Rita Grigalienė
