Daugybę metų vaikštau gimtojo miesto gatvėmis. Man labai patinka dar nepabudęs iš nakties miego miestas. Gražus jis iškritus pirmam sniegui, medžiams pasipuošus šerkšnu, kai spigina šaltis (dabar retokai) ir po kojomis girgžda sniegas. O ką jau bekalbėti apie įvairiausiomis spalvomis pasipuošusį rudenį? Vakarais ir savaitgaliais miesto gatvės ištuštėja. Rodos, visi kažkur išsikraustė. Tik melsvi žiburėliai languose tas abejones paneigia. Dabarties žmonės mėgsta važiuoti. Važiuoja savo mašinomis, autobusais, motociklais, dviračiais, paspirtukais, net riedučiais. Kartais galvoju, gal nebeliko kelių, kelelių, takučių per pievas, paruges, laukus. Net šaligatvių kai kur… Važiuoti yra visai kas kita, nei eiti. Nors, pamenu, kaip mes, ano amžiaus šešto dešimtmečio mokinukės, kantriai visą valandą laukėme pradėjusio miesto gatvėmis kursuoti pirmojo autobuso, kad įamžintume tą akimirką…
Kartais skubu, nes galva pilna rūpesčių, rūpestėlių. O kartais pėdinu apsunkusi nuo užplūdusių minčių. Dažniausiai prieš akis praplaukia gatvių, kuriomis vaikščiota nuo jaunumės, vaizdai ir veidai žmonių, kurių ten jau nebėra. Paseno mano miestas, ir ne tik jis. Pasikeitė ir žmonės. Daugelio jau nepažįstu, nors jie tokie pat radviliškiečiai. Tik jie, ko gero, nežino, kaip atrodė mūsų miestas, kai jų dar nebuvo. Kad ir tie, pačiame jėgų žydėjime, kažin ar pagalvoja, koks tas miestas buvo anksčiau.
Tokių minčių skatinama ir nusprendžiau su skaitytojais pasidalinti prisiminimais ar faktais, atrastais kraštotyros leidiniuose, knygose. Juk gyvenimas yra ne tai, kas buvo išgyventa, o tai, ką tu atsimeni ir tai, kaip apie tai pasakoji (o jeigu savo prisiminimais pasidalintų ir kiti?! Pirmosios kregždės jau prabilo „Radviliškio krašto“ puslapiuose).
Dabar, kai medžiai jau pasiruošė žiemos miegui, o dangaus žydrynė tapo švininiai pilka ir rūsti, miestas kažkoks ne toks. Tik retkarčiais kažkoks akcentas patraukia dėmesį, net nustebina. Ar esate stabtelėję Gedimino gatvėje pasigėrėti metaliniais žvirbliais? Jie tokie sužvarbę, nelaimingi. O kodėl? Taigi nuo garvežių ar namukų kaminų dūmų pajuodo. O nusiminė, kai vienas draugužispo nakties „išskrido“ ir nebėra vilties, kad sugrįš.
Beje, apie garvežius… Nuo 1958 metų juos kūreno jau ne akmens anglimi, o nafta. Stebina skaičiai. Per keturiasdešimt metų (1950 – 1990) traukinių mašinistų brigados plieno magistralėmis nuvažiavo 288 milijonus kilometrų (apytikriai), o mašinistai ir jų padėjėjai galėjo apsukti Žemę įveikdami 7000 kilometrų. Nuo 1965 metų dyzeliniai traukiniai (vengrų gamybos) išstūmė garvežius. Dar po trejų metų pradėjo kursuoti šilumvežiai, ir 1970 metais iš Radviliškio geležinkelio stoties įvairiomis kryptimis kursavo daugiau kaip šimtas dyzelinių traukinių. Faktai maloniai stebina. Tiek metų didžiuojuos gimtuoju miestu ir niekad nemąsčiau apie atstumus, kilometrus, greitį. Eini, žmogau, skubi, nesustoji ir … prie visko pripranti, nieko naujo nepastebi. Taip, kaip mes, radviliškiečiai, pripratome prie dundančių traukinių, nors „ruduo, žiema, pavasaris ar vasara – rieda bėgiais traukiniai kas rytą ir vakarą!!“ (U. Vaičiulytė).
Neretai stovėdama prie geležinkelio pervažos ar stoties perone bandydavau suskaičiuoti, kiek vagonų patraukia dyzelis (anksčiau garvežys). Nė karto nepavyko, nes tų vagonų labai daug, net ima svaigti galva. O ir vagonai labai įvairūs ir keitėsi bėgant metams.
Tai ką gi įdomaus sužinojau apie vagonus? Žodis vagonas prancūziškas. Tai bėginė transporto priemonė su kėbulu judanti bėgiais. Pagal paskirtį vagonai būna keleiviniai ir krovininiai. Stebėdama pravažiuojančius sąstatus, niekada nesusimąsčiau, kokiai kategorijai jie priklauso. Gi dabar mano žinios parsiplėtė. Krovininiai vagonai būna uždarieji (universalūs) ir atvirieji (pusvagoniai, platformos). Yra ir specialieji krovininiai. Tai cisternos cementui, miltams, naftos produktams, vynui, gyvoms žuvims, net pienui. Šiai kategorijai priklauso ir atviri vagonai vežti gyvuliams. Daugelį tokių vagonų radviliškiečiai yra matę.
Vienas ir vienišas krovininis vagonas šiandien stovi aikštelėje prie stoties. Jis labai daug mena…
„Sūkurys, baisus sūkurys, o gal pakels ir nutrenks ten, už Uralo, į žalią Taigos begalybę“. 1941 metų birželio 6–15/21 dienomis iš Radviliškio buvo ištremta apie 30 šeimų. Lietuviai gyveno tokiu metu, kai „niekas tikrai negalėjo žinoti nei savo, nei kitų kaltės“. Istorija suskaičiavo „kiek židinių išblėso, žmonių kiek išvežtų“. Graudu buvo tolti nuo Tėvynės, nežinant, ar teks kada sugrįžti. O traukiniai skubėjo tolyn, į „ateitį juodą, į vargo ir skausmo dienas“. Riedėjo traukiniai per šaltį ir speigą. Ir niekas iš tremiamų žmonių nežinojo, kiek „plynėj Sibiro šaltoj, šiaurėje po sniegu“ užmigs žmonių amžinuoju miegu…
Radviliškis nuo 1923 metų buvo didžiausias po Vilniaus geležinkelio mazgas. Pro Radviliškį galėjo pravažiuoti geležinkelio linijų „Tauragė – Pagėgiai – Panevėžys – Rokiškis“ linijų ir Kauno/Vilniaus – Šiaulių ruožo traukiniai. Radviliškis buvo svarbiausias Lietuvos geležinkelio jungties ir traukinių eigos paskirstymo taškas. Tad belieka tik numanyti, kiek traukinių, išvežančių lietuvius į nežinią, galėjo pravažiuoti pro mūsų miestą. Vežė traukiniai ne tik į Sibirą, vežė ir II Pasaulinio karo belaisvius, ir priverstiniams darbams į Vokietiją ar užkariautas Europos šalis…
Neatsitiktinai 1916 metais mieste buvo įsteigtas Vagonų depas (kažkur už stoties, Daukanto gatvės laukymėje). Mano gyvenime tai svarbi įmonė, nes joje dirbo mano artimi žmonės.
Vyriausias brolis Vagonų depe pradėjo dirbti šaltkalviu sulaukęs šešiolikos. Dirbo iki karo ir grįžęs po kontūzijos ir ligoninės iki pensijos. Čia sutiko ir gyvenimo draugę. Būsima žmona – ukrainiete. Baigusi Kijevo technikumą buvo atsiųsta dirbti į Radviliškio Vagonų depą. Ji čia dirbo trisdešimt metų iš pradžių planuotoja-finansininke, vėliau ekonomiste. Tik atgavus Lietuvos Nepriklausomybę sužinojome, kad ji Ukrainos politinio kalinio dukra, karo metu su seserimi buvo išremta priverstiniams darbams Silezijos anglių kasyklos šachtose (1943–1945). Brolio sūnus taip pat dirbo šioje įmonėje (įdomus faktas, kad dirbdama Vagonų depe, ji privalėjo dėvėti uniformą ir turėjo technikės-leitenantės laipsnį).
Dirbo čia ir kiti du broliai. Jaunėlis nuo šešiolikos metų iki armijos, kur 1955 m. tragiškai žuvo miško kirtimuose Ukrainoje. Vidurinysis brolis depe tekintoju-frezuotoju dirbo du metus iki armijos ir po armijos iki pensijos (viso 39 metus). Nuo 1963 iki 1978 metų dirbdamas jis pateikė 125 racionalizatorinius pasiūlymus, buvo įvertintas Lietuvos ir Sąjungos mastu. Man, šeimos jauniausiajai, buvo stebėtina, kad pasiūlymai jam gimdavo mintyse, tik brėžinius padarydavo inžinieriai. O jeigu taip būtų reikiamą išsilavinimą turėjęs?…
Vagonų depas klestėjo iki pat Nepriklausomybės atgavimo. Plėtėsi ir po to cechai, daugėjo gamybos priemonių, tobulėjo darbuotojai… iki tam tikro laiko, kol viską į savo rankas neperėmė Vilniaus valdininkai. Mano trys broliai, brolienė, jų vaikai – tikra geležinkeliečių dinastija. Juk kai 1953 metais Vagonų depas degė, jį gesino visi radviliškiečiai, kurie dar turėjo kažkiek jėgų, o jų tarpe ir mano keturi giminaičiai (jei būtų sprogusios cisternos su kuru, miestelis būtų supleškėjęs, gerai, kad vėjas buvo palankus). Ir kai šiandien vis dar atsiranda senąją kartą vadinančių parsidavėliais, „runkeliais“, „agentais“ ir kitaip, drįstu visa savo esybe išrėkti: neteiskite ir nebūsite teisiami! Mes dirbome savo gimtinės labui, neniekindami jos papročių, neburbuliuodami dėl kapeikinių darbadienių, mažų atlyginimų, įvairiausių draudimų. Mūsų tėvai ir mes, jų vaikai, užauginome darbščius, Žemę mylinčius žmones, savo pamainą.
Ano amžiaus septintame dešimtmetyje mokyklinėse programose buvo įvestas gamybinis mokymas. Mano bendraklasiams teko mokytis tekintojų, gręžėjų, šaltkalvių, mezgėjų, virėjų, mechanizatorių profesijos. Viena savaitės diena buvo skirta gamybiniam mokymui. Grupė mano draugų ir draugių mokėmės Vagonų depe. Mus baugino mazuto dėmės, šalti blizgantys bėgiai, didelių cechų erdvė, triukšmas, išardyti vagonai, bet šildė vyresniųjų požiūris į mus. Netapome mes nei mezgėjomis, nei dirbančiais prie staklių. Bet bendravimo su vyresniais už save išmokome. Mus suartino bendri vakarai, meno saviveikla. Mes pamatėme, kaip sąžiningai dirba vyresnieji. O tai jau daug! Galbūt iš čia išsinešėme žodį PAREIGA.
…Bet dar šiek tiek įdomių faktų apie vagonus. Dabar apie keleivinius (jų Radviliškyje neremontavo). 1950 metais kelių ilgis siekė 2147 kilometrus. Keleivių perveždavo iki 7 milijonų. Pirmaisiais pokario metais Lietuvos geležinkelyje nesilaikė traukinių eismo tvarkaraščių. Įdomus faktas, ar ne? Tai kaip viską reikėjo sureguliuoti? Tie keleiviniai vagonai mūsų jaunystėje buvo visi panašūs. Sąstate būdavo virš dešimt vagonų, o jų numeracija prasidėdavo kartais nuo sąstato pradžios, o kartais nuo galo. Stovint perone ar šalikelėje, jie visi atrodė vienodai. Veža žmones ir tiek. Pasirodo, viskas kur kas sudėtingiau. Keleiviniai vagonai būna bendrieji ir specialūs. Pirmos, pirmos-antros, antros-trečios klasių vagonai buvo prabangūs. Jais galėjo važiuoti aukšto rango (labai turtingi) keleiviai. Jie buvo skirti geležinkelio vadovų kelio apžiūroms. Vagone būdavo krosnelė, sanitarinis mazgas, bufetas. Ypatingi keleiviai galėjo užsisakyti prabangų vagoną su didele svetaine, keliais miegamaisiais skyriais. Durys dvejos į skirtingas puses. Dažniausiai vagonas buvo skirtas 24-iems keleiviams. Tokiuose vagonuose buvo įrengtos trys šešiavietės ir viena trivietė kupė. Jose būdavo įrengtos minkštos kušetės su atramomis arba kėdės-lovos. Trečios klasės vagonų suolai kieti, statomi skersai vagono. Ketvirtos klasės vagonai vadinti „liudskyje“ (žmonėms). Jie skirti vargingiausiems keleiviams, kariuomenės naujokams, žemesnio rango kariškiams. Tai dažniausiai perdirbti dengti prekiniai vagonai. Bendrieji vagonai buvo kupiniai (24–32 vietų, kietieji ir minkštieji). Ne kupiniuose būdavo 68–81 sėdimos vietos. Bendriesiems keleiviniams vagonams buvo priskiriami pašto, bagažo, restorano vagonai… Būdavo ir laboratoriniai, dezinfekciniai, skirti vežti kaliniams. Keleiviniuose vagonuose buvo vanduo, elektros apšvietimas, šildymas, vėdinimas. Siaurojo geležinkelio vagonai – vagonetės.
Kaip gerai, kad yra žmonių, kuriems rūpi įamžinti praeities puslapius. Tai kraštotyrininkai. Su malonumu skaičiau ir aš šią dokumentiką. Dėkinga leidinių autoriams ir, žinoma, viešajai bibliotekai, kurioje vietos surasta leidiniams apie gimtąjį miestą. Mūsų knygų bičiulių klube „Beržė“ yra svajonė traukinuku nuvykti į geležinkelio muziejų Šiauliuose. Tikime, kad įveikę negalias pakeliausime metais atgal.
Na, o aš vėl neilgam iškeliauju prie geležinkelio pervažos. Daug kartų ją esu perėjusi. Čia gyveno mano bendraklasiai, auklėtoja V. Čižikienė ir jos vyras – mūsų rusų kalbos mokytojas; iš čia į dramos būrelio repeticijas atskubėdavo energinga jauna vadovė K. Švedarauskaitė. Čia, Basanavičiaus gatvės galulaukėje, vyko mūšis su bermontininkais (jame dalyvavo ir mano tėtis jaunystėje). Čia su mama ir draugėmis ateidavome į mažytes geležinkeliečius aptarnaujančias parduotuves…
Stoviu prie pervažos. Ji dabar remontuojama. Čia su vaikystės draugėmis atbėgdavome pažiūrėti traukinių. Tie traukiniai tokie ilgi, kartais labai greiti, o kartais kažkodėl „stumdosi“ pirmyn – atgal ir niekur nenuvažiuoja. Kartais mašinistas pyptelėdavo mums, bežiopsinčioms, ir šypsodavosi pamatęs, kaip mes išsigandome. Labiausiai laukdavome keleivinių traukinių. Mums atrodydavo, kad tai namukai ant ratų. Namukai su langais ir užuolaidėlėm. Žmonės iš tų „namukų“ modavo mums, o mes laimingos šypsodavomės jiems ir šiek tiek pavydėdavome. Kad taip nors sykį pavažiavus tokiuose namukuose… Be abejo, svajonės išsipildė. Su draugėmis, šeimos nariais, kursiokais, auklėtiniais traukiniais pasiekiau Telšius, Girulius, Klaipėdą, Dotnuvą, Vilnių, Kijevą, Leningradą, Maskvą, Pskovą, Jaltą, Simferopolį. Kelionė traukiniu suartina žmones. Įlipi svetimas, išlipi – artimas. Ilgai trunkanti kelionė neprailgsta, nes nejučiomis su bendrakeleiviais įsišneki, net paatvirauji. Būtent tokioje kelionėje suvoki, kad nesi nei vienas, nei vienišas. O kur dar vagono palydovės užplikyta arbata… rodos, niekur ir niekada skanesnės, tokios skaidrios ir kvapnios negėriau…
Pirmoji tolima kelionė traukiniu buvo mokykloje. Mes, V. Valsiūnienės vidurinės mokyklos mokinukai, susirašinėjome su ukrainiečiais iš Bielaja Cierkov miesto. Jų delegacija buvo atvykusi pas mus. Kaip mes visi ruošėmės tam susitikimui! Po to atsakomasis vizitas į Ukrainą. Delegacijoje 10 mokinukų: 2 penktokai, fotografas, keli aktyvistai ir 2 mokytojai. Į sąrašą įtraukė ir mane. Jau pati kelionė jaudinanti, o kai traukinukui atvykus į miestą išlipome, sutrikome labai, nes peronas pilnas žmonių, mus pasitinka su pučiamųjų orkestru. Mūsų penktokėlis Igoris pravirko: tai mus čia taip gražiai sutinka… Viešnagės įspūdžiai nepakartojami: nakvynė draugų namuose, ukrainiečių vaišingumas, bendraamžių dėmesys ir nuoširdumas. Mes tapome tokiais artimais! Patyrėme tiek daug! Man tai buvo ypatingas atvejis, nes pabuvojau mieste, kuriame tarnavo armijoje ir žuvo brolis…
Mūsų šeimoje gražiai pritapo marčios ir žentas iš Ukrainos ir Rusijos. Daug kam buvo nesuprantama ir nepriimtina skirtingų tautybių žmonių santuoka. Bet tėvai, nors ir nemokyti, vaikų apsisprendimui neprieštaravo. Skaudžiausia buvo, kai ant žuvusio kariuomenėje brolio kapo atvežtas kareiviškas medinis atminimo paminklėlis su žvaigžde ne kartą buvo išniekintas ir kaskart sukeldavo mamai ir tėvukui širdplėšą. Nesuprantu ir dabar daug ko. Kad ir žuvusių rusų karių, kovojusių su vokiečiais mūsų žemėje, kapaviečių ir paminklų išniekinimo (ačiū Dievui, kad mūsų karių kapinės paliktos ramybėje!). Aš mačiau ir bendravau su žuvusio kovoje su fašistais kario žmona su vaikais. Jie verkė prie kapo ir bėrė saujelę žemės, atvežtos iš Ukrainos (net pavardę atsimenu – Kovaciuk)… Man, jaunai mokytojai, tai buvo ypatingai skaudi patirtis…
Ech, kelionės! Kas jų nepatyrė. Liūdna, kad šiandien pro mūsų miestą pravažiuoja kur kas mažiau ir prekinių, ir keleivinių traukinių. Kartais išgirstu pagyvenusių žmonių nusiskundimus, kad nusipirkti bilietą internetu be jaunuomenės pagalbos nepavyksta. Ilgokai nebuvo galimybės nusipirkti bilietą kasoje. Ir kai kurie keleiviniai traukiniai nestabtelėdavo mūsų stotyje (džiaugiuosi ir paskutinėmis geromis naujienomis). Dabar, jei žmogus neturi savo automobilio, tai sunkiai pasiekia gydytojus, nes atvykti iš tolimo kaimelio – didžiulė problema. O tų problemų Lietuvos pakraščių žmonėms susikaupė daug… Nesinori su skaitytoju atsisveikinti taip nostalgiškai, bet… Viskas keičiasi, viskas kitoniška ir bus dar kitoniškiau. Nejaugi senoji karta bus taip po truputį išstumiama iš gyvenimo? Tad reikia kuo daugiau išsaugoti iš to, ką teko patirti. Neleiskime spalvoms ir garsams užgęsti mumyse…
Janina K.
