Mūsų didžiajai mažylei senbernarei Bitei jau dveji metai. Praėjusią vasarą abi džiaugėmės auštančiais rytais, o Bitė tapo avietynų karaliene. Ne kažkas likdavo man nuo krūmo, jei šalia puotaudavo Bitė.
Šį pavasarį mūsų kompaniją papildė protingas jaunuolis – pudeliukas Brunis. Išvykos tapo daug linksmesnės ir žaismingesnės.
Bitė nuo pat ryto tupi prie savo voljero ir nekantriai laukia išeinant Ievos arba manęs. Troboje nekantrauja Brunis. Kai nori atkreipti į save dėmesį, jis trepteli kojelėmis ir bėga iš paskos, tarsi klausdamas, kada gi pagaliau kas nors prisimins, jog laikas į trasą.
Kai jau išeiname į lauką, Brunis pirmiausia nuskuodžia pas Bitę, lyžteli jai nosį, o paskui pasileidžia ratais po pievą. Bitė tuo tarpu patikrina, ar kieme niekas nepasikeitė, ir kantriai laukia prie vartų. Komandą papildo Brunio mama pudelytė Selė ir prasideda įprastas kasdienis maršrutas pamiškės keleliu.
Bet Brunis nebūtų Brunis, jei nesugalvotų, kaip paįvairinti maršrutą. Prieš porą dienų jis sumąstė naują pramogą – bėga Bitei iš paskos ir įsikimba dantimis jai į uodegą. Bitei nemalonu – ir skauda, ir pikta. Kur matyta – vilkti tokį nedorėlį. Bėda, kad ji gerutė, nemoka griežtai pasipriešinti Bruniui, parodyti jo vietą, todėl stengiasi ištrūkti, bet Brunis labai atkaklus, nepaleidžia uodegos. Bitė bando pabėgti, bet Brunis neatsilieka. Tada Bitė apsisuka ir griūva ant žemės. Brunis lyg niekur nieko pripuola prie jos ir ima laižyti nosį. Pamaloninta Bitė tikisi, kad nedorėlis aprims. Dėl viso pikto vėl pradėjusi bėgti ji kiek galėdama aukščiau pakelia uodegą, bet paskui užsimiršta ir nuleidžia. Bruniui to tik ir tereikia. Keli šuoliai, ir jis vėl kabo Bitei ant uodegos. Galiausiai Bitė netenka kantrybės. Ji strykteli per griovį ir pasileidžia į pievas. Čia Bruniui sekasi kur kas prasčiau. Jis įsipainioja į aukštas žoles ir sustoja. Netrukus pasigirsta cyptelėjimas. Mat Bitė, apsukusi didelį ratą, atlekia pas savo draugą ir, matyt, neapskaičiavusi jėgos, jį spusteli. Bet tai tetrunka sekundę. Netrukus Bitė vėl išnyra iš griovio, o jai iš paskos Brunis. Ir tuoj įsikimba į uodegą. Neretai, Bitei smagiai švystelėjus uodegą, Brunis ima skrieti oru. Gaila, kad sunku suspėti fotoaparatu sugauti tokį vaizdelį, juolab kad nei vienas, nei kitas pozuoti nelinkę, o ir neturi kada.
Taip ir keliaujam pamiškės keleliu. Jei anksčiau tik džiaugdavomės savo keturkojais draugais, tai dabar dar ir smagiai pasijuokiam.
Beje, pudelytė Selė, kaip ir pridera vyriausiai, visada oriai tipena priekyje ir nesikiša į žaidimus. Ji atrodo švelni ir miela, bet tiek Bitė, tiek Brunis vengia ją stumtelėti ar užgauti, nes Selė tuoj parodo charakterį. Tada Brunis pabėga, o išsigandusi didžiulė senbernarė atgailaudama nugriūva ant žemės. Urgzdama Selė įsikimba dantimis jai į žandą, ir Bitę tenka gelbėti, nes neaišku, kiek truks jos angeliška kantrybė, o tada… pudelytė nespėtų net cyptelėti…
… Taip ir keliaujam. Diena iš dienos. Šią švytinčią, karščiu alsuojančią vasarą…
Regina Vaitkevičienė
