Šiomis dienomis Lieplaukės kraštuose ilgą savo vaikystės bei jaunystės dalį praleidęs Rimantas Petrikas išleido dokumentinių novelių knygą „Dienos, kurios nebegrįš“ – apie pokario laikotarpio kraštiečių didelius gyvenimus bei siekius. Tai jau antroji šio autoriaus knyga. Šios knygos leidybą finansavo Telšių vientisos veiklos grupė, knygos leidybą sumanė Lieplaukės bendruomenė. Autorius savo laiku yra baigęs tuometinę Lieplaukės aštuonmetę mokyklą, ilgokai agronomavęs kolūkyje prie Alsėdžių, bei Telšių rajono Gerulių ir Eigirdžių ūkiuose. Pastaruoju metu Rimantas Petrikas net keturis dešimtmečius korespondentavo Radviliškio rajono laikraščiuose – rašė apie kaimo žmones bei aktyviai fotografavo. Šiandien spausdiname autoriaus pasakojimą kaip ši knyga atsirado.
Beveik Žemaitijos viduryje yra toks nežymus Brizgių kaimas – maždaug už dvylikos kilometrų nuo Telšių važiuojant vakarų link. Pokario laikų surašymo duomenimis čia dar gyveno 88 žmonės. Nuo aukščiausios Brizgiuose kalvos, kuri buvo einat keliuku pro Kęsminus link Dargio, gerai matėsi Lieplaukės bažnyčia, raudonomis čerpėmis dengta tuometinė septynmetė mokykla Brizgiuose elektros tada dar nebuvo, net Lieplaukėje jos dar nebuvo, net ir Kauno HES-o dar nebuvo – sodiečiai prie žibalinių lempų tebegyveno. Per kaimo vidurį einančiu dulkėtu vieškeliu automašina tik kada ne kada pravažiuodavo – tada visi kaimo berniokai „benzino pauostyti“ ten lėkdavo, mat visi svajojo užaugę šoferiais tapti. Pašventupio miškai dar tebebuvo užminuoti, laukuose tebebuvo neužversti vokiečių išrausti kažkokie apkasai, miškuose naktimis bandomis slankiodavo visokie neaiškūs ginkluoti vyrai.
Atėjus rusams šie aplinkinių kaimų žmonės vis varydavo prie sugriauto geležinkelio atstatymo darbų. Užeina, būdavo, rusų kareivėlis į kurią iš aplinkinių sodybų, randa bulvių lauke ar burokų darže besikuisiančią kokią bobutę, ir klausia: „Khozyayka, a gde khozyayn?“ – kas lietuviškai būtų, kur šeimininkas? Tuo metu kaimo bobulkos vienintelį rusišką žodį ir težinojo – zheleznayadoroga, ir pamoja ranka Lieplaukės geležinkelio stoties link. Kareivukui jau tarsi ir aišku: aha, khozyayno namuose nėra, pavyzdingas khozyainas nuo pat ankstumo savo noru jau darbuojasi prie geležinkelio. Ruskelis kius kius į kitą sodybą kiusena, ten irgi ta pati istorija. Išeitų, viso kaimo vyrai savanoriškai dirba prie zheleznayadoroga atstatymo darbu. Bet kodėl jų ten nėra? Suvokę kaimo bobulkų apgaulę, kareiviai ėmė jas pačias iš daržų prie zheleznayadoroga varyti. Tadu jau ir jų vyrai sukruto – pradėjo vietoje savo bobučių patys prie zheleznayadoroga ateiti. Vėliau kaimą iš rajono užplūdo visokie žydeliai ir tarybiniai partiniai aktyvistai – varu varė žmones į žemės ūkio artelę stoti.
Per Brizgius praūžė karo bei pokario negandos, kolektyvizacija, kukurūzų sėja kvadratiniu – lizdiniu būdų, paskui – Sąjūdžio privatizacijos vajai. Tačiau žmonės gyveno, dirbo, gimdė, kėlė vestuves, minėjo žuvusiųjų ar ramiai mirusiųjų metines, skuto bulves, virė kiaulėms jovalą, ilgais žiemos vakarais lošė kortomis, virė bei gėrė naminę, kadagiais rūkė lašinius, bulvių laukuose naikino amerikonų „padovanotus“ kolorado vabalus. Ir dabar tebegyvena kartais pasibardami, kartais pasibučiuodami, kartais „iki žemės graibymo“ nusigerdami, bet visada draugiški, atidūs aplinkai, kurioje gyvena.
Rašau viską atvirai nieko negrąžindamas, bet nieko ir nejuodindamas – siekdamas tik gėrio ir laimės kitiems, verčiamas noro ateinančioms kartoms teisingai pateikti tėvų bei senelių prasmingą gyvenimą. Rašydamas šią knygą žmonėse ieškojau gėrio, tikroviškų išgyvenimų, tą laikmetį nušviečiant kiek sugebėjau tikroviškesnėmis spalvomis. Šioje knygoje bandau aprašyti ir savąjį gyvenimą – tokį pat sudėtingą, kaip ir šalia manęs gyvenusiųjų. Juk man dar teko garbė pažinti savojo kaimo žmones, gyvenusius, žinojusius daug padavimų, dainų, pasakojimų, nutikimų, anekdotų ar šiaip blevyzgų. Kiekvienas laikmetis savaip auklėjo žmones, savaip sudėliojo jų likimus. Gyvenimas švilpt ir prašvilpė – tą gyvenimą aptarinėjant, besiguodžiant ar ieškant savojo kelio, savojo sprendimo, tariantis su kaimynais, savyje beieškant savasties, kartais nesuprantant net kas vyksta aplinkui. Dažnai sapnuoju: o sniegučio minkštumas, o žiemužės baltumas, o mudu su klasioke vaikštome pagal geležinkelio pylimą už rankučių tvirtai tvirtai susikabinę, tolumoje – kaimo languose žybsi blanki žibalinių lempų šviesa, paskui atsiranda šviesos ir miestelio gyventojų languose, galiop tų švieselių languose pradeda mažėti mažėti, kol užgęsta ir paskutinė… O tamsiame danguje žvaigždės tik mirga, tik mirksi mudviem. O mudu užvertę galvas tas mirksinčias dangaus akeles skaičiuojame skaičiuojame. Ir, rodos, jų niekas niekada iki paskutinės nesuskaičiuos, jos niekada nesibaigs – kaip ir mudviejų gyvenimas. Kaip ir mudviejų laimė. Bet ji baigėsi… Kiek vėliau vieną nešaltą sausio pabaigos gan giedrą sekmadienio rytą, išėjęs pakvėpuoti gaiviu oru pirmą kartą tais metais, nors dar tebebuvo viduržiemis, išgirdau čiulbant mažą pilką paukštelę. Mažesnę už pilką kaimo žvirblį. Ir jos giesmelė gan paprasta, bet kokia galinga! Dvasiškumo prasme galinga, suteikianti tiek palaimos, kad sunku apsakyti. Tada ir pagalvota: jeigu žmonės sugebėtų čiulbėti mažais paukšteliais, bet skleisti tiek daug palaimos, gėrio, grožio ir stiprybės – kaip miela būtų gyventi!
Kaip tik to pokario vieną vasarą Brizgiuose skiedras drožė toks meistras iš gretimo kaimo, o ten tą vasaras pas savo dėdę atostogaudavo tada dar tik pradedantis jaunas rašytojas Kazys Saja, todėl tas skiedrų meistras tik apie to rašytojo atostogas pasakojo – kaip šis po kaimą išdidžiai vaikšto, su žmonėmis kalbasi, o išgirdęs kokį įdomesnį faktą, istoriją, pasakojimą ar išsireiškimą, iš vidinės švarko kišenės braukšt išsitraukia bloknotėlį, ir viską užsirašo. Vėl ką nors įdomesnio nugirsta, vėl tą savo bloknotėlį išsitraukia, užsirašo… Man tai pasirodė kaip gražu, taip prasminga, kaip to jonvabalio žibėjimas tamsioje naktyje, kodėl dar tą pačią savaitę nusipirkau bloknotėlį, tik ilgai nesuvokiau ką čia įdomaus į jį galėčiau užrašyti – juk viskas aplinkui taip įprasta, kasdieniška. Bet su laiku mano suvokimas pasikeitė. Be to, įnikau skaityti šio rašytojo knygas. Vos rašytojas išleidžia kokią knygelę, aš tuoj kapt ir nurijęs kaip šuo musę – be jokio skonio. Vėliau ir čia supratimas pasikeitė, nes suvokiau – knygas reikia skaityti ne protu, o širdimi, įsijaučiant aprašomos gamtos grožį, aprašomus įvykius. Su laiku jo knygos man darėsi vis prasmingesnės. Ypač įsiminė tas rašytojo aprašytas epizodas iš jo vaikystės, kaip mažasis Kaziukas naktimis lovą vis pričiurlindavo. Jo babūnė juokais jam patarė nakčiai pimpiliuką užsirišti. Būsimasis rašytojas taip ir padarė. Naktį užėjus norui „ant puoduko“, vaikis niekaip nebegali to vilnonio užbrinkusio siūlo atmazgyti. Abu su babūne mazgė mazgė, kol babūnė nutarė siūlą nukirpti. Kaziukas baisiai bijojo, kad babūnė kartu su siūlu jam įr pimpiliuko nenukirptų.. Dabar ir aš bandau savotiškai mėgdžioti garsųjį rašytoją, užaugusi Žemaitijos žemėse. Tik man taip vaizdingai aprašyti dar vis neišeina. Ir ,matyt, jau niekada neišeis – juk kiekvienam savo duota! Ši knyga ne apie mane, tai knyga apie kaimą, kuriame gyventa nemažą vaikystės bei ankstyvosios paauglystės tarpsnį, rašydamas norėjau pasakyti kuo daugiau tiesos apie tuometinį gyvenimą mūsų, pateikti aplinką, kurioje gyventa, kur klupta, keltasi ir vėl klupta. Visa tai stebėjau, klausiau, įsiminiau, klausinėjau, užrašinėjau – ir ateičiai ilgai saugojau. Ši knyga atsirado vien todėl, kad kuo ilgiau gyvenu, tuo mano kaime buvę žmonės darosi brangesni, protingesni, gražesni. Tėvams dėkingas už duoną kasdienę, kaimui – už gyvenimo suvokimą. Taigi, šie mano minčių, jausmų, pergyvenimų, pokyčių, įvykių bei stebėjimų bei pastebėjimų užrašai, ši knyga – savotiškas atlygis jiems už tai.
Tegul ši knygelė saugo atmintį apie tos prie Šventupio žydinčias pievas, kaimo smėlėtus laukus, gėlėtus dirvonus, kur basomis bėgiota, kur kaimo vyrai žolę pjovė dalgiais, o javus arklinėmis javų kertamosiomis kirto, nes apie javų kombainus tada dar ne daug kas buvo net girdėję. Tada, vaikystės rugpjūty rugiuose mėlynuodavo rugiagėlės, dabar jau – nebe, nes ir rugių niekas nebesėja. O juk kaip gražu būdavo, kai žydinčios rugiagėles suguldavo į nukirstų rugių surištus pėdus. Iš laukų grįždavo javų kertamoji aukštyn sustačiusi per dieną pavargusius sparnus – ilgi mediniai jos dantys atkišti į priekį. Po namus skirstosi pavargę kolūkiečiai. Vakaras guldavo ant Alsėdžių žalių miškų, Lūšinės upė – vos įžiūrima, Šventupio atvėsusiose lankose kildavo melsvas rūkas. Dabar jau niekas nebežino, nei kas yra ta arklinė javų kertamoji, net kas tie jos sparnai su mediniais dantimis. Greitai jaunimas klausinės, o kas tokie tie kolūkiečiai buvo? Visus juos sėjo tos pačios gyvenimo vertybės, troškimai, noras padėti vieni kitiems, net ir labai skubėdami, net ir labai būdami užimti ar nelaimių prislėgti, jie surasdavo laiko vienas kito žemaitiškai paklausti: „No, kaap bakroti? – kaip laikaisi. Iki šiol tebematau ant babūnėles palangės žydinčias raudonžiedes pelargonijas, vienišą klevą Kęsminų sodyboje augusį prie gėlių darželio lysvių, apkrautų kalkėmis baltai dažytais lauko akmenėliais. Matau kaimo lysvėse nokstančius pomidorus, girdžiu bites, dūzgančias lysvių galuose besiraitančių moliūgų geltonose žieduose paupiuose pražydusį geltoną vilkdalgį. Visa tai užsirašydavau, nes norėjau jonvabaliu būti – tamsiausią naktį savo buvimu šviesą nešti.
,,Radviliškio krašto“ informacija
