Iš ciklo „Senieji Grinkiškio mokytojai“
Nemoku mirties.
Sakau, kad mirties nemoku.
Dabar ir per amžius
Nemoku, nesuprantu.
Štai: lyg nesuprastą pamoką
Tylėdami išnešam žmogų.
O atrodo, kad upę,
Išėjusią iš krantų.
Just. Marcinkevičius
Mūsų, Grinkiškio vidurinės mokyklos XXIV laidos (1971 metų) abiturientų, buvusi auklėtoja, matematikos mokytoja Aurelija Kišonaitė (1943–2004) išėjo Anapilin prieš 20 metų. Šiandien galvoju, kad man, o ir daugeliui kitų mano bendraamžių, kuriuos ji mokė, mokytoja A. Kišonaitė buvo ir liko, pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, nesuprasta pamoka.
Mes nesupratome, neįvertinome jos nei tada, nei vėliau. Įtariu, jog ne visiškai ją suprato ne tik mes, jos mokiniai ir auklėtiniai, bet ir tie, kurie su ja bendravo ilgiau ir artimiau negu mes. Nes mokytoja A. Kišonaitė buvo sudėtinga, kartais gal net prieštaringa asmenybė. Loginio proto matematikė ir tuo pat metu poeziją įsimylėjusi romantikė, galėjusi ilgai iš atminties deklamuoti eilėraščius. Dievinusi nepalenkiamas skaičių kombinacijas ir teatro spektaklius bei koncertus, be kelionių negalėjusi išgyventi nė vienos vasaros. Mokėjusi atrodyti linksma ir nerūpestinga, tačiau dažnai ir susimąsčiusi, o neretai galėjai jos akyse įžvelgti liūdesį ir nuovargį.
Dažnai atrodė, jog ji – kompanijos centras ir siela. Ir tuo pat metu sunku buvo rasti santūresnį, uždaresnį žmogų, bėgantį nuo šurmulio ramybės link.
Daugelis mūsų įpratę matematikus matyti racionalius, buitiškus žmones. O mokytoja A. Kišonaitė buvo kultūrininkė. Jai kaip oro reikėjo ne kepsniais ir buteliais nukrautų užstalių bei apkalbų prie jų, o knygų, koncertų, spektaklių ir bažnyčių. Tikriausiai bažnyčia buvo jai dar viena proga panirti į susimąstymą, pabūti su savimi, savo mintimis.
Tai nebuvo tipiška, standartinė mokytoja.
Santūri ir labai drovi, mokytoja A.Kišonaitė pasimesdavo patyrusi neteisybę ar humorą, net, atrodytų, nedidelį paišdykavimą. Tada jos veidas nusiplieksdavo raudoniu, o kalba kuriam laikui užsikirsdavo. Kartais net išbėgdavo iš klasės palikusi mus, mokinius, vienus besijuokiančius, kitus nustebusius.
Pasakysite – silpno žmogaus požymis? Tačiau galiu pacituoti garsios Vilniaus pedagogės lituanistės Vilijos Terleckaitės-Dailidienės pasakojimo ištrauką: „Esu išėjusi iš klasės. Ir ne kartą. Visada po to labai graužiuosi. Vaikai moka ir įžeisti. Ilgainiui išmoksti saugotis, savo jautrių vietų jiems nerodyti.”
Galbūt pedagogika, mokytojo profesija nebuvo labai geras pasirinkimas tokiam labai jautriam ir greitai pažeidžiamam žmogui, koks buvo mokytoja A. Kišonaitė. Pedagogikoje reikia stiprių nervų ir valdingo būdo.
Kita vertus, ji mokėjo kaip retas suprasti, užjausti bei padėti. Antai man, šių eilučių autoriui, ji padėjo baigti mokyklą parašiusi per valstybinį matematikos egzaminą trejetą, nors to nebuvau vertas.
Uždavinius lukštendavo lengvai
Gimė Aurelija Kišonaitė 1943 metų gruodžio 2 dieną Kėdainių rajono Krakių apylinkės Norkūnų kaime, neturtingų valstiečių Vlado ir Veronikos Kišonų šeimoje. Ji buvo vyriausioji dukra, įkandin jos Kišonams gimė dar du sūnūs ir dukra. Pradinę ir vidurinę mokyklas Aurelija baigė netoli nuo Norkūnų kaimo stūksančiame Krakių miestelyje.
Jos tėvai gyveno vargingai. Pokario metai buvo sunkūs, o reikėjo išmaitinti 4 vaikus. Tad nenuostabu, kad baigusi Krakių vidurinę mokyklą Aurelija daug nesvarsčiusi, kas tinka ar nelabai tinka jos charakteriui, stojo į Vilniaus pedagoginį institutą. Tai buvo proga paprastai kaimo mergaitei išsiveržti iš sunkaus kolūkinio gyvenimo, kurį vargo jos tėvai. Ir jai pavyko.
Baigus institutą – treji metai darbo pagal privalomą paskyrimą Raseinių rajono Girkalnio vidurinėje mokykloje. Vėliau, 1969 metais, A. Kišonaitė atvažiavo mokytojauti į Radviliškio rajono Grinkiškio vidurinę mokyklą. Mat nuo čia arčiau negu nuo Girkalnio jos tėviškė ir tėveliai, kuriuos anuomet buvo patogu iš Grinkiškio pasiekti autobusu.
Netrukus jai buvo pavesta auklėti mūsų klasę. Ji buvo mūsų auklėtoja ligi pat 1971 metų vasaros, kai baigėme Grinkiškio vidurinę mokyklą.
1973 metais A. Kišonaitė paliko Grinkiškį ir persikėlė gyventi į Kėdainių rajono Lančiūnavos miestelį, kur Žemės ūkio mokykloje (anuomet Lančiūnavos tarybinis ūkis technikumas) dėstė matematiką. Ten dirbo apie 28 metus. Nors ir svajojo sukurti savo šeimą, liko netekėjusi.
2001 metais išėjo į pensiją (tada jai buvo 58 metai) ir išsikraustė iš Lančiūnavos į Dotnuvos Akademiją. Čia gyveno ir dirbo jai artimi žmonės – jauniausioji sesuo Žydrė ir pusseserė Danutė, su kuria Aurelija bendravo nuo pat vaikystės. Be to, nuo Dotnuvos Akademijos tik keliolika kilometrų iki A. Kišonaitės tėviškės, kur dar gyveno jos mama ir brolis – ji juos dažnai lankė, padėjo nudirbti kaimo darbus.
Mokytoja svajojo Dotnuvos Akademijoje pailsėti, ramiai praleisti senatvę. Deja, sutrukdė onkologinė liga, kurią medikai aptiko mokytojos organizme netikėtai ir pernelyg vėlai. Mirė ji Vilniaus Santariškių ligoninėje 2004 metų rugsėjo 13 dieną. Iki 61 metų jai pritrūko tik poros mėnesių.
…Vasaros pavakarę sustabdžiau savo automobiliuką prie Krakių kapinaičių. Norkūnų pusėje, kur mokytojos tėviškė, leidosi saulė, tvyrojo ramybė, tik įlomėlese jau pradėjo klostyti rūkas. Nesunkiai susiradau Kišonų šeimos kapą, kur greta tėčio, mamos ir brolio palaidota mūsų mokytoja. Kelią ten tarsi rodo tujų eilė.
Sako, mokytojai A. Kišonaitei nebuvę neišsprendžiamo matematikos uždavinio: lukštendavo ji juos tarsi saulėgrąžas. Tačiau kas dabar bepasakys, kuris gyvenimo uždavinys jai buvo didžiausias ir ar mūsų Mokytoja jį įveikė?
Tuo metu, kai ji mus mokė, buvome labai jauni, naivūs ir vaikiškai nepastabūs – tikriausiai daug ko nematėme, nesigilinome ir nesupratome. O ir nemažai laiko nuo tų mokyklinių metų praėjo, daug mūsų prisiminimų, įspūdžių apie mokytoją A. Kišonaitę apdilo. Tad pateikiu jos artimiausiųjų žmonių, kurie A. Kišonaitę pažinojo ir suprato geriau negu mes, buvę jos auklėtiniai, prisiminimų. Kad bent dabar, po keliasdešimties metų, suprastume jos pamoką.
„Buvo per daug jautri”
Dr. Žydrė KIŠONAITĖ-KADŽIULIENĖ, mokytojos A. Kišonaitės sesuo, Žemdirbystės instituto direktoriaus pavaduotoja: „Ne tiek daug su sese Aurelija pakalbėdavome atvirai apie daug ką, nes ji buvo 18 metų už mane vyresnė. Ji daugiau bendravo su pussesere Danute, kuri beveik to paties amžiaus, kaip Aurelija.
Aurelija buvo vyriausia mūsų šeimoje. Po jos gimė broliai Zigmas ir Vladas, ir tik paskui aš. Tuo metu Aurelija jau studijavo Vilniaus pedagoginiame institute.
Kaip supratau, dirbti Grinkiškyje jai nebuvo lengva. Turbūt ir į Lančiūnavos technikumą perėjo dirbti todėl, kad čia mokymas buvo vienodesnis – labiau suaugę jaunuoliai.
Lančiūnavoje Aurelija draugaudavo su mokytoja Žuklevičiene. Gal todėl, kad ši buvo lituanistė, o Aurelija labai mėgo poeziją, skaitė daug grožinės literatūros, pirko naujas knygas. Ypač poezijos knygas. Užsirašydavo labiausiai patikusius eilėraščius.
Mano sesė buvo drovi, gal net per daug drovi. Mes visi šeimoje turėjom pernelyg didelį drovumą.
Kai Aurelijai sukako 58 metai, ji išėjo į pensiją. Netrukus atsisakė ir darbo Lančiūnavoje bei atsikraustė į mano butą Dotnuvoje
Bet neilgai čia tepagyveno. Ir sirgo neilgai: kovo pradžioje sužinojo apie savo onkologinę ligą, o rugsėjį išėjo… . Nesulaukė nei 61 metų.
Kai sesė buvo dar jauna, ji buvo griežtoka, net ir su manimi. Bet prisimenu, kaip džiaugiausi, kai, man baigus 8 klases, ji išsivežė mane kartu su savimi į ekskursiją kartu su Lančiūnavos mokytojais. Toje kelionėje pažinau savo sesę kitokią, negu ligi tol.
Mokydamasi vidurinėje mokykloje, ypač vyresnėse klasėse, jei ko nesuprasdavau, klausdavau ne mamos, nes ji jokių mokslų nebuvo baigusi, o sesės. Ji man daug patardavo. O kai reikėdavo rašyti lietuvių literatūros rašinius, sesė atveždavo patarimų iš savo draugės lituanistės Žuklevičienės. Kai man reikėdavo kur nuvažiuoti, nueiti, sesė palydėdavo. Nors lyg ir ne intensyviai mudvi bendraudavome, tačiau neprisimenu, kad nors kartą dėl ko nors būtume susipykusios. Atvažiuodavome padėti tėveliams kaimo darbuose.
Mūsų tėtis mėgdavo visokius galvosūkius, buvo pamaldus ir nepaisydavo, kad tarybiniai laikai – kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią. Ir mus paragindavo, bet negriežtai, nevertė būtinai eiti su juo. Sesė Aurelija jaunystėje nelabai vaikščiodavo į bažnyčią, bet vėliau, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, ji bažnyčią lankydavo dažnai.
Kai dabar galvoju, mano sesė buvo gal per jautri. O kai kur net smulkmeniška — viskas pas ją turėjo būti iš anksto suplanuota, sudėliota…“
Negeri ženklai
Danutė KIŠONAITĖ, Aurelijos Kišonaitės pusseserė (jos tėvo brolio duktė), Dotnuvos eksperimentinio ūkio selekcininkė: „Mes su Aurelija ir jos tėvais gyvenome tame pačiame name Norkūnų kaime, mūsų tėvai buvo broliai Kišonai. Ir į Krakių mokyklą mudvi ėjom kartu, ir išeidavom, ir pareidavom kartu, ir į vieną klasę ėjom.
Ir pradinę, ir vidurinę kartu baigėm, buvome toje pačioje klasėje. Mūsų keliai išsiskyrė tik baigus Krakių vidurinę mokyklą: aš stojau į Lietuvos veterinarijos akademiją Kaune, o Aurelija – į Vilniaus pedagoginį institutą.
Aurelija buvo gabi mokslui. Gal į tėtę – jis turėjo loginį protą. Mokytis jai sekėsi neblogai, tik ji buvo lėtoka ir matematinio proto. O kai reikėdavo atsakinėti istoriją ir panašius mokslus, kur reikia kalbėti daug ir greitai – ten ji kartais užsikirsdavo. Jai pasakojamieji dalykai sunkiau eidavos, o matematika daug lengviau.
<…>Prisimenu, po Aurelijos 60-mečio, kur buvo susirinkę tik giminės, mudvi su ja likome dviese ir aš jai pasakiau: „Matai, Aurelija, kaip greitai atėjo 60 metų. Nepamatysim, kaip bus ir 80“. O jinai net piktokai atsakė: „Tu galvoji, sulauksim 80?“
Ir dar kas: jos 60-metis sukako trečiadienį, tai ji atkėlė jo šventimą į savaitgalį prieš trečiadienį. Paskui, pagulėjusi Vilniaus onkologinėje ligoninėje, to gailėjosi, sakė iš palatos kaimynių sužinojusi, jog vėžiu susirgo visos, kurios savo jubiliejus šventė anksčiau.
O dar kitas negeras ženklas: po šio jubiliejaus labai greitai nuvyto jai padovanotos gėlės. Aurelija stebėjosi. Gal tikrai gėlės kažkokią žmogaus energiją jaučia, nes po dienos ar dviejų nuvyto… Pavyzdžiui, po mano jubiliejaus gėlės ilgai nenuvyto.
Prisimenu priešpaskutinę Aurelijos gyvenimo dieną. Ji tada buvo Vilniuje, Santariškių ligoninėje. Tą dieną nuvažiavau aplankyti, klausiu: „Na kaip tau, Aurelija, gal jau geriau?“ „Ai, – sako, – man jau viskas vis tiek“. Šitaip sekmadienį pakalbėjome, o pirmadienį ji numirė…
Ji buvo uždara. Mes abi tokios – daug draugių ir draugų nenorėjome turėti…“
Užstalių jai nereikėjo
Vladas KIŠONAS, mokytojos A. Kišonaitės brolis, ir Bronė KIŠONIENĖ, Vlado žmona, chemikai: „Aurelijai taip gerai sekėsi matematika, jog dar kai gyvenome Norkūnų kaime, ateidavo kaimynų sūnus prašyti, kad Aurelija jį pamokytų matematikos. Ir Aurelijos gyvenimo pabaigoje, kai jau gyveno Dotnuvoje, ji privačiai mokė matematikos keletą vietinių vaikų. Kai teko važiuoti į Santariškių onkologinę ligoninę, tai pergyveno, kad turi palikti tuos vaikus…
Aurelija buvo nepaprastai jautri. Labai džiaugdavosi, kai koks nors jos buvęs mokinys po kiek laiko jai paskambindavo telefonu ar parašydavo laišką. Apie tai pasakodavo atvažiavusi pas mus. Jai būdavo laimės viršūnė, jei bent vienas buvęs mokinys ją prisimindavo.
Ji pasakojo apie keletą savo mokinių, kuriuos, kaip sakoma, praleido, nors jie matematikos nemokėjo, ir paskui tie mokiniai gerais žmonėmis tapo. Džiaugdavosi tai prisiminusi, sakydavo: „Matai, buvau teisi…“, – Aurelija buvo, kaip čia pasakyti, altruistė.
Naujuosius metus sutikdavome visada kartu pas mus, Vilniuje. Bet Aurelija ne šiaip atvažiuodavo prie vaišių stalo pasėdėti, o prieš tai prašydavo nupirkti visiems bilietus kur nors – į teatro spektaklį, koncertą filharmonijoje prieš Naujuosius metus ir pan. Ir eidavome. O pirmąją Naujųjų metų dieną jos paraginti irgi eidavome į kurią nors bažnyčią. Būdavo dar ankstus rytas, valytojai šluoja Katedros aikštę, kur jaunimas sutiko Naujuosius metus, o mes jau einame į pirmąsias mišias Katedroje arba Bernardinų bažnyčioje. Ir tik grįžę po mišių pusryčiaudavome. Aurelijai reikėjo šito, o ne paprasto pasėdėjimo prie stalo. Ji mus pripratino prie tos tradicijos ir dabar, nors jos jau nebėra, Naujuosius švenčiame būtent taip.
Ji padėdavo visiems, kam to reikėjo. Labai daug padėdavo mamai, broliams. Kasmet važiuodavo pas tėvus ravėti daržus, nuimti derlių. O kai švęsdavome jos mamos Veronikos varduves, tai Aurelija būdavo ten kokias 2 savaites ir taip išblizgindavo namus, kad nuvažiavę vos juos pažindavome.
Džiaugėsi, kad nenusisuko nuo religijos, kai to buvo reikalaujama tarybiniais laikais. Per ateizmo pamokas, kurias ji tada privalėdavo rengti mokiniams, pasakodavo jiems kokias nors istorijas apie visai kitus dalykus, o ne apie ateizmą. Juokdamasi prisimindavo tas pamokas ir džiaugdavosi, kad nebetrūko vaikams ateizmo.
Ji labai norėjo susirasti gyvenimo draugą, bet nesisekė. Sykį minėjo, kad ją kalbina vienas kolūkio pirmininkas. Bet jis buvo išsiskyręs – tokio ji nenorėjo. Tai buvo dar tais laikais, kai ji dirbo Grinkiškyje.
Matyt, nelemta buvo jai ištekėti, toks likimas. Bet ji dėl to pergyveno.
Aurelija gavo net 30 chemoterapijos seansų, kurie labai išsekina žmogų. Bet kalbėjo iki pat galo. Dieną prieš mirtį paprašė, kad nupirktume mineralinio vandens. Tada kaip tik šalia buvo gydytoja, tai ši pasakė mums: „Parneškite namo jos šlepetes“, – gydytoja turbūt suprato, kad jau paskutinė diena ir šlepečių nebeprireiks. O Aurelija paklausė: „Kodėl jas paimate?“. „Rytoj atnešiu“, – pažadėjau…“
Matematikė humanitaro širdimi
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Stasė ŽUKLEVIČIENĖ, buvusi A. Kišonaitės draugė: „Yra toks prietaras – senatvėje nekeisk gyvenamosios vietos. Aurelija išvažiavo iš Lančiūnavos į Dotnuvos Akademiją ir neužilgo numirė… Tiesa, apie šį miestelį ji dažnai kalbėdavo ir norėjo ten gyventi.
Aurelija labai mėgo matematiką, o aš kartais ją truputį paerzindavau: „Man matematika nelabai sekėsi, bet, kaip matai, ir be jos puikiai gyvenu“. Tai ji pykdavo, sakydavo „Ne, be matematikos gyventi neįmanoma“.
Tačiau, prisimenu, buvo prasitarusi: „Vienam mokiniui Grinkiškio mokykloje parašiau teigiamą pažymį. Jei būčiau neparašiusi, jis nebūtų baigęs mokyklos“. Sakė ir to mokinio vardą, bet pamiršau. Dar sakė, kad vėliau tas mokinys buvo atvažiavęs jai padėkoti (tai buvau aš. – F.Ž.)
Aš lituanistė, tai, atrodytų, turėjome būti labai skirtingos, tačiau ji buvo geriausia mano draugė. Aurelija buvo ir mūsų žemės ūkio technikumo (vėliau jis buvo pavadintas žemės ūkio mokykla) profsąjungos pirmininkė. Organizuodavo dėstytojų išvykas į teatrus, koncertus, įvairias keliones, užsakydavo bilietus. Jos dėka daug kur pabuvojome.
Kai išsikraustė iš čia į Dotnuvos Akademiją, aplankydavau ją ir ten. Bet jau pasiguosdavo: „Negaliu net rankų pakelti“.
Liko viena, nors ne vieną vyrą jai piršome. Bet ji buvo principinga – nenorėjo išsiskyrusių ar prastą darbą dirbančių ir pan., sakydavo: „Ką aš su tokiu kalbėsiu, neturėsime bendrų interesų“. Vienas draugas iš Panevėžio pas ją keletą kartų buvo atvažiavęs, tikriausiai rimtų ketinimų turėjo, bet ir vėl nieko neišėjo. Matyt, nebuvo lemta.
Buvo santūri, nemėgo padaužų, akiplėšų, vertino ramius, kultūringus mokinius.
Aurelija mokė matematikos papildomai mano vaikus, kurie mokėsi Kėdainių vidurinėje mokykloje. Jie sakydavo – „Kai Aurelija paaiškina – viską suprantame“. Ji taip gerai su mano sūnumi Vismantu padirbėjo, kad šis per matematikos kontrolinį gavo dešimtuką ir kėdainietė mokytoja net įtarė, kad jis nusirašė. Tačiau jis ne nusirašė, o Aurelijos buvo gerai išmokytas.
Eidavome kartu į Lančiūnavos mišką grybauti – ji tai mėgo. Gerai orientuodavosi miške ir mus išvesdavo kur reikia, niekada nepaklysdavome. Turbūt todėl, kad jos protas, mąstymas buvo loginiai.
Labai mėgo keliauti, taupydavo kelionėms pinigus. Kai vadinamoji geležinė uždanga nukrito, Aurelija pirmoji iš Lančiūnavos mokytojų išvažiavo kelionėn po Vakarus. Prisimenu, parsivežė gražios muzikos įrašų, ėjome pas ją klausytis. Kiekvieną vasarą jos paraginti kur nors važiuodavome.
Su ja buvo lengva bendrauti, galėjai kalbėti apie viską. Parodydavo, ką įdomaus radusi spaudoje ar knygose. Daug skaitydavo ir įdomias vietas pasiženklindavo, turėjo didelį archyvą, prisimenu, stalas būdavo apkrautas daugybe iškarpų iš laikraščių, žurnalų. Sykį pasisiūliau: „Aurelija, viens du – viską čia sutvarkysiu“, – tai ji užprotestavo: „Nelįsk, čia viskas reikalinga!“
Aureliją gerbė visi, kurie ją pažinojo – ji kažkaip tarsi nemačiomis buvo susikūrusi didelį autoritetą.
Feliksas Žemulis
Foto:
