Ach, tas karštis – visiškai nuvargino, nualino ir atbukino. Neliko nei noro, nei jėgų skaityti ar užsiimti kita kokia nors veikla.
Vieną vėsesnį vakarą pasukome geležinkelio stoties link. Seniai ten buvome. Ir gerai, kad pasukome. Mus pasitiko gražuolis ąžuolas. Tik dabar nustebę pastebėjome lentelę, kurioje aprašytos visos ąžuolo, pavadinto Nepriklausomybės ąžuolu, pasodinimo versijos. Pagal dvi iš jų – ąžuolui jau 100 metų. Daug apžiūrėjome parke esančių ąžuoliukų, bet tokio gražuolio kaip Nepriklausomybės ąžuolas neradome. Jo šakos – tarsi būtų kažkieno gražiai, taisyklingai išlankstytos. Nuostabu!
Bet Nepriklausomybės ąžuolui reikia pagalbos – labai daug nudžiūvusių šakų, šakelių. Jos gadina gražuolio estetinį vaizdą. Padėkite jam, apgenėkite nudžiūvusias šakas!
Jei kas seniai buvote prie geležinkelio stoties, ateikite. Ten stovi ir didžiulė lenta, kurioje įamžinti Radviliškio įkūrimo ir dabartiniai vaizdai. Mums labai patiko. Tik lenta per aukšta, žemiems žmogeliukams jau aukščiau esančio teksto nepavyko perskaityti. Bet vis tiek puiku.
Radviliškio senjorai
